Lietuva – visai Europai įdomus turizmo kraštas. Taip tikina ne tik turistų srautus skaičiuojantys statistikai, bet ir Lietuvos turistinių objektų šeimininkai. Pastaraisiais metais jie vis drąsiau stengiasi prisistatyti išradingiau. Ir, sako, jau sulaukia ne tik kaimynų latvių, lenkų, kitų europiečių, bet net ir atvykėlių iš Kinijos.
O nuo šiol dar vienas turistinis Lietuvos objektas išgarsės Europoje. Lietuvoje išrinkta septinta Patraukliausia turizmo traukos vietovė. Nuo šiol Lietuva turės ne tik septynis UNESCO objektus, bet ir 7 EDEN („European Destinations Of Excellence“) vietoves.
Aludarystės tradicijomis garsėjantis Pakruojis turėtų tapti gerai žinomas Europoje. Šiemet Europos Komisijos globojamuose rinkimuose patraukliausia mūsų šalies kultūrinio turizmo vietove tapo Pakruojo dvaras, kuriame justi Tijūno rūstybė.
Pakruojo dvaras turistams siūlo pasinerti į dvarišką gyvenimą ir dvaro istorijas apie jo šeimininkus baronus fon Ropus, apie to meto dvaro technikos stebuklus, vėjo malūną ar net Tado Blindos ūsus.
„Džiugu, kad vis daugiau lietuvių atranda savo kraštą. Ne tik vasarą, bet ir žiemą. Mūsų dvaro praėjusių metų rekordas – apie 600 svečių per vieną dieną“, – džiaugėsi Pakruojo dvaro atstovas.
Antrasis rinkimuose liko Jurbarko krašto renesanso perlas Panemunės pilis, kviečianti lankytojus į lobio paieškas. XVII amžiaus pilyje rengiami koncertai, čia veikia restoranas.
„Tai visos mūsų Lietuvos renesanso perlas. Čia susipina ir praeitis, ir dabartis, taip pat kultūra – nuolat rengiame parodas, koncertus. Čia susipina ir ateitis: mūsų šeimininkai – Dailės akademija kartu su mumis turi daug ateities planų. Be to, čia ir nuostabus Lietuvos gamtos grožis“, – patikslino Panemunės pilies atstovai. Jie kvietė pravažiuoti pro šalį vedančiu Rojaus keliu.
Trečiasis – llzenbergo dvaras (Rokiškio r.), puoselėjantis biodinaminį ūkį ir Meilės salos legendas. Jo šeimininkai kviečia įsimylėjėlius ir tikina, kad čia prisipažinus meilę šis jausmas lydės iki gilios senatvės. Šį dvarą galima aplankyti ištisus metus.
Ketvirtasis patraukliausių vietovių sąraše – Užugirio dvaras Ukmergės rajone, kuriame įminti pirmojo Lietuvos prezidento A.Smetonos ir jo žmonos pėdsakai, mat dvare pirmoji pora vasarodavo.
Penktasis – Raudondvario dvaras Kauno rajone, lankytojus viliojantis grafienės Rozalijos istorijomis apie Tiškevičių aistrą citrusams ir atkurtą apelsinų sriubos receptą.
Antrajame dešimtuko penketuke – Joniškio sinagogos, Šlyninkos malūnas, Burbiškio dvaras, Paežerių dvaro sodyba, Biržų pilis.
„Juk turime ir mes patys atrasti Lietuvos vietoves. Svarbiausias jausmas – būti europiečiu ten, kur tu esi“, – sakė Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius.
Jis neabejoja, kad Lietuva nėra Europos pakraštys, kad Lietuvoje Europa tik prasideda.
Šių metų Europos Komisijos projekto EDEN tema – kultūrinis turizmas. Tapti kultūrinio turizmo traukos vieta pretendavo ir cukrumi kvepiantis fabrikas Marijampolėje su paminklu runkeliui, ir Joniškio sinagogų kompleksas, ir velnyčių pilnas Šlyninkos malūnas.
Tarp varžovų – ir Paryžiumi dvelkiantis Paežerių dvaras, ir Nemuno kilpomis apipintas Birštonas, menų fabrikas „Loftas“, ir Biržų pilis, ir „Lituanicos“ skrydžio didvyrio žemė – Judrėnų kaimas, ir vydūniškų paslapčių kraštas Kintai, ir meno džiazo ritmu gyvenantis Panevėžys. Iš viso buvo pristatytos 33 vietovės nominantės.
Pasak Valstybinio turizmo departamento laikinosios direktorės Indrės Trakimaitės-Šeškuvienės, rinkimuose dalyvavo net devyni dvarai, taip pat muziejai, industriniai objektai.
„Visos vietovės – tikri vietinio turizmo perlai. Tačiau jos turi labai didelį potencialą išgarsėti ir Europoje, nes 2018 m. kovo mėn. bus pristatytos iškilmingoje ceremonijoje Briuselyje. O europiečiai išgirs dar vieną vietą, kurios Lietuvoje šiukštu negalima aplenkti“, – sakė laikinoji Valstybinio turizmo departamento vadovė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė.
Nugalėtoją rinko ekspertų komanda iš Vilniaus universiteto, Ūkio ministerijos, Valstybinio turizmo departamento.
Patraukliausiais Lietuvos turizmo objektais Europoje yra tapęs Druskininkų rajone kepamas šakotis, Telšiai, Rokiškio dvaro sodyba. Zarasų kraštas, Nemuno deltos regioninis parkas, Žemaitijos nacionalinis parkas.
Šių metų pretendentai į kultūrinio turizmo vietovės titulą
1. Šiaulių turizmo informacijos centras pristatė projektą „Trijų S magija“: „Šiauliai! Čia pilna SAULĖS (niekur kitur nerasite tiek visko, susijusio su saule: objektų, skulptūrų, akcentų, pavadinimų, renginių), čia kvepia SALDUMYNAIS (nuo „Šokolado muziejaus“ iki „Saulės skonio“), čia veikia SAVITI MUZIEJAI (mieste jų net 20!: nuo Dviračių iki Katinų). Čia Skamba gyvenimas! Čia Šypsosi žmonės!”
2. Birštono TIC projektas – „Birštonas – sveikatos ir harmonijos kurortas“. Birštonas – nepakartojamas savo unikalia gamta ir Nemuno kilpų vingiais. Tai vienas seniausių ir gražiausių Lietuvos balneologijos kurortų, garsėjantis karališkomis šaknimis. Kurortas apdovanotas natūralios gamtos turtais: trykštančiais mineralinio vandens šaltiniais, gydomuoju purvu, švariu oru ir palankiu sveikatai klimatu.
Birštonas – tarptautinių sveikatinimo paslaugų kurortas, kuriame taikoma unikali Kneipo filosofija. Joje sujungiami penki natūralaus sveikatinimo elementai: vaistažolių ir vandens terapija, subalansuota mityba, judėjimas bei harmonija. Kurorto privalumai – tyla, ramybė, švara, tvarka, kokybiškos paslaugos, profesionalūs specialistai, dirbantys kurorto sanatorijose ir SPA.
Mineralinio vandens garinimo bokštas „Druskupis“, sulaukęs dėmesio dėl išskirtinio architektūrinio sprendimo ir jūrinio klimato poveikio žmogui, kviečia atsivėsinti karštą vasaros dieną ir atsipalaiduoti tekant mineraliniam vandeniui. „Birutės vila“ – statinys, kuris atviras kiekvienam, vertinančiam mineralinio vandens teikiamą naudą ir nematomą, tačiau juntamą poveikį organizmui.
Birštone veikia ir unikalus Kneipo sodas. Svečius ir poilsiautojus žavi medinės architektūros pastatai: Kurhauzas, Birštono turizmo informacijos centras, Centrinis miesto parkas, kuriame įrengtos aktyvaus laisvalaikio pramogos, ramaus poilsio oazės. Pramogauti ir aktyviai leisti laiką nusiteikusiems turistams kurortas siūlo daug aktyvaus laiko leidimo būdų: dviračių turizmą vaizdingomis Birštono apylinkėmis, įspūdingas vandens keliones ilgiausia Lietuvos upe – Nemunu.
Turistai kviečiami dalyvauti tradicinėse dzūkiškų bandų kepimo edukacijose amatų centre Nemajūnuose, dalyvauti papuošalų gaminimo edukacijose. Birštone kasmet vyksta kultūros, sporto, Lietuvos ir tarptautiniai, Europos, pasaulio renginiai. Kurortas garsėja subtiliu, unikaliu kultūros renginių stiliumi. Čia kasmet koncertuoja tik savo srities profesionalai – klasikinės muzikos, džiazo, atlikėjai, pristatomi nauji, išskirtiniai projektai, kultūrinės programos sudarymui skiriama itin daug dėmesio. Rengiami skulptūrų, tapybos, fotografijų plenerai, atidaromos menininkų, skulptorių parodos.
3. Menų fabrikas „Loftas“ įkurtas dviejų žmonių privačia iniciatyva ekonominės krizės laikotarpiu 2010 m. išnuomotose apleistose buvusios „Elfos” radijo gamyklos industrinėse patalpose, apleistoje ir tuo metu netgi pavojingoje Naujamiesčio dalyje, Vilniuje. Pasirinkimą lėmė pajaustas poreikis fantazijos nevaržančiose patalpose organizuoti savo renginius, matant aplinkui pigios popkultūros protrūkį bei atitolimą nuo Europos sostinių kultūros gyvenimo.
Tuo metu Lietuvoje buvo tik prasidėjęs, bet dar nepaplitęs „loftinės” kultūros judėjimas, nebuvo jokių multifunkciškai naudojamų erdvių – buvo arba prabangūs naktiniai klubai, koncertų salės, arba teatras, kinas. Nebuvo nė vieno aktyviai įveiklinto postindustrinio paveldo objekto. Tai buvo pirmoji tokio profilio erdvė, kuri savo pavyzdžiu paskatino aktyvesnį tokių reiškinių atsiradimą ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje.
Per 7 metus „Loftas” tapo viena lyderiaujančių šiuolaikinių kultūros organizacijų Lietuvoje, kurios misija – skleisti šiuolaikinę kultūrą Lietuvoje, daryti įtaką muzikinės ir urbanistinės industrijos vystymuisi, kultūrinių inovacijų įgyvendinimui, plėtoti daugiafunkcį ir tarpsritinį mąstymą, skatinti kūrybišką verslumą, Naujamiesčio konversijas bei ateities planus bei formuoti modernaus miesto įvaizdį, o vizija – tapti vienu iš lyderiaujančių kultūros centrų Europoje. Lietuvos sostinės Naujamiesčio širdyje įsikūręs menų fabrikas „Loftas“ yra vienas reikšmingiausių ir inovatyviausių muzikos ir kultūros centrų ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Viena originaliausių ir populiariausių Vilniaus koncertinių vietų yra surengusi daugiau nei 800 renginių, kuriuose grojo tokios pasaulinės muzikos žvaigždės kaip Nicolas Jaaras, „Moderat“, Ellie Goulding, Finkas ir daugelis kitų.
Tarptautinėje muzikos renginių arenoje „Lofto“ vardas skamba ne tik dėl populiariausių šiandienos muzikos žvaigždžių koncertų, bet ir dėl industrinėje „Lofto“ erdvėje įspūdingai atrodančių žymiausių menininkų performansų, šviesos ir garso pasirodymų, tikslingų ir nuo pasaulinių tendencijų neatsilieknčių veiklų: meno galerijų, art stage’ų, tarptautinių koonferencijų, aktyvios savanorystės, mentorystės, studentų praktikų veiklos.
4. Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis įkurtas unikalaus Daugyvenės upės pakrančių kultūros vertybių komplekso, kartu su gamtine aplinka sudarančio didelės vertės istorinį kraštovaizdį, pagrindu. Muziejų sudaro keturi skyriai: Burbiškio dvaro istorijos, Kleboniškių kaimo buities, Šeduvos kraštotyros ir Raginėnų archeologijos.
5. Tiltais į Trakų rajoną. Tiltai – etnografinis gatvinis rėžinis Rūdiškių seniūnijos kaimas pietiniame Trakų rajono pakraštyje, nuo rajono centro nutolęs 32 km, nuo seniūnijos centro – 16 km, nuo Valkininkų miestelio (Varėnos r.) – 6 km į šiaurę. Tiltuose ir aplinkiniuose kaimuose nuo seno gyvena dzūkai, kalbantys tarmiška kalba. Nuo pat įsikūrimo kaimas priklauso Valkininkų parapijai.
6. Marijampolės miesto industrinio paveldo panaudojimas darniojo turizmo plėtrai. Visus Marijampolės svečius kviečiame pamatyti pirmąjį Lietuvoje atidarytą ir vis dar veikiantį Marijampolės cukraus fabriką – unikalų industrinio paveldo objektą, kuriame įkurtas muziejus, organizuojamos ekskursijos, edukacijos, pristatomas ilgas ir sudėtingas Marijampolės cukraus fabriko kelias, supažindinama su fabriko istoriniu kultūriniu paveldu, statiniais bei įrenginiais, autentiškose erdvėse vyksta renginiai, koncertai, parodos.
7. Paežerių dvaras – Paryžiaus atspindys. Paežerių dvaro sodyba – viena geriausiai išlikusių dvarų sodybų Suvalkijos regione. Paežerių dvaro rūmuose šiandien įsikūręs Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus. Paežerių dvaro ansamblis įsikūręs Vilkaviškio r. Šeimenos sen., Paežerių kaime. Ansamblio centre – puošnūs dviaukščiai rūmai, kuriuos XVIII pab. valdant Simonui Zabielai suprojektavo Vilniaus klasicizmo mokyklos atstovas Martynas Knakfusas. Interjere gausu skulptūrinės puošybos elementų. Paežerių dvaro pasididžiavimas yra ypatinga kamerinė erdvė – miegamasis.
Jame stovinti raudonmedžio lova dekoruota auksuota bronza. Daroma prielaida, kad rotondinės (šokių) salės parketas yra Sankt Peterburgo parketo meistrų gamybos: labai panašaus piešinio, tikro rusiškojo klasicizmo pavyzdžio parketas yra grafo Šeremetjevo rūmuose Ostankine.
Ansamblyje išlikę daugiau dvaro pastatų: oficina, neogotikinis apžvalgos bokštas, ledainė, sandėlis, arklidės ir kt. Paežerių dvaro ansamblį supa nuostabus parkas su tvenkiniais, liepų alėja. Rūmų pašonėje keroja senasis ąžuolas, manoma menantis ir dvaro įkūrimą.
8. Užugirio dvaras yra pirmiausia Lietuvos prezidento instituto ir kartu valstybės tęstinumo simbolis. Tai – valstybės galios simbolis ir dėl pastato kilmės – vienetinis tokios kilmės kultūros paveldo objektas Lietuvoje.
9. Šlyninka – duonos istorija nuo girnų iki stalo. Nors aplinka primena „Velnio nuotakos“ filmo dekoraciją, čia veikia tikras vandens malūnas: byra grūdai, ūžia girnos, malami miltai. Paveldo aspektu malūnas unikalus tuo, jog Aukštaitijoje nėra antro tokio seno ir veikiančio malūno, kurio didelė dalis įrangos būtų autentiška. Tik Šlyninkos vandens malūne jums malūnininkas parodys, kaip veikia senoviniai valcai ir ką reiškia būti „maišu trenktam“.
Jei niekados nematėte, kaip atrodo iškilęs raugas duonkubilyje ir nematėte duonelę minkančios šeimininkės, ją išglosčius spaudžiančios į kepalėlį kryžiaus ženklą – atvykite ne tik tuo pasigėrėti, bet ir įspausti savo ženklo kepaliuke, kurį iškeptą išsivešite namo.
Na, o tokių skanių smetoniškų blynų iš „razavų miltų“ niekur kitur neparagausite, o ir proga bus sužinoti, ką gi tai reiškia.
10. Joniškio sinagogų kompleksas. Joniškio mieste yra unikalus, skirtingais laikotarpiais statytas dviejų mūrinių sinagogų kompleksas. Jį sudaro Baltoji – 1823 m. statyta įspūdingų vėlyvojo klasicizmo ir romantizmo formų, baltai nutinkuota sinagoga ir 1865 m. (kitais duomenimis – 1842 m.) pastatyta raudonplytė istorizmo laikotarpio Raudonoji sinagoga. Pasak tyrinėtojų, tokios architektūros žydų maldos namų nerasime kituose Lietuvos miestuose.
11. Pivašiūnai – kultūrinio ir piligriminio turizmo centras. Pivašiūnai nuo seno žinomi kaip piligriminio turizmo vietovė. Šiandien – tai seniūnijos centras, kuris mielai priima ne tik piligrimus, bet ir smalsius keliautojus. Išskirtinis Pivašiūnų objektas – 1825 m. pastatyta medinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, garsėjanti stebuklingu Mergelės Marijos paveikslu. Prie šio popiežiaus karūnomis apdovanoto paveikslo tūkstančiai maldininkų prašo malonių ir Dievo motinos užtarimo.
Pivašiūnų bažnyčia garsiausia Alytaus krašte ir vienintelė klasicistinio stiliaus Lietuvoje, išlaikiusi ypatingą lotyniško kryžiaus struktūrą. Ši bažnyčia taip pat yra ir Lietuvos medinės sakralinės architektūros paminklas. Jos statinių kompleksas (bažnyčia, kapinių tvora su vartais, koplyčia, senoji klebonija, jos dvi klėtys, ledainė, ūkinis pastatas ir monumentalus kryžius) įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Pivašiūnų bažnyčia įtraukta į Lietuvos popiežiaus Jono Pauliaus II piligrimų kelią.
Netoli bažnyčios – legendomis apipintas Pivašiūnų piliakalnis, Ilgio ežeras su Skrynios ir Muzikos kalvomis. Čia galima ne tik pailsėti, rasti dvasinę ramybę, bet ir turiningai, smagiai praleisti laiką Pivašiūnų amatų centre. Šiame centre galima užsisakyti kulinarinio paveldo edukacinę programą. Kiekvienam svečiui bus suteikta galimybė pačiam suformuoti ir ką tik iškūrentoje duonkepėje išsikepti savo ruginės duonos kepalėlį, išmokti kepti dzūkiškas bulvines bandas, sumušti sviestą dzūkiška „buikele“ ir čia pat jį skanauti. Senųjų amatų mėgėjai taip pat neliks nuskriausti. Jie galės pasimokyti medžio drožybos, puodžiaus amato, velti veltinius, pinti įvairius dirbinius iš vytelių arba dzūkiškus kašikus (pintines), lieti žvakes ir megzti raštuotas vilnones kojines ir pirštines.
XX a. pr. Pivašiūnai buvo vienas iš lietuvybės centrų. Šias idėjas skleidė klebonas Alfonsas Petrulis, vėliau tapęs Vasario 16-osios Akto signataru.
12. Praeitis prasideda nuo archeologijos. Projekto tikslas – populiarinti tris svarbius kultūrinius paminklus Alytuje. Pirmasis – Alytaus kraštotyros muziejaus archeologinė ekspozicija „Kai sieloms neliko medžių“. Ši ekspozicija veikia nuo 2013 m. Jos lankymas yra nemokamas, organizuojami teminiai užsiėmimai, skirti įvairaus amžiaus lankytojams. Tai viena inovatyviausių ekspozicijų Kraštotyros muziejuje, kurioje eksponuojami radiniai, rasti muziejaus rengtuose archeologiniuose Alytaus piliakalnio žvalgymuose.
Ši ekspozicija įkurta Pirmajame Alytuje, istorinėje miesto ištakų dalyje. Netoli jos stūkso ir Alytaus miesto ištakų paminklas – Alytaus piliakalnis, datuojamas I tūkst. viduriu–XIV a. Šalia jo įrengta poilsio zona su pasivaikščiojimo takais, pavėsinėmis ir laužavietėmis. Ši vietovė, kaip ir visas miestas, unikali tuo, kad XVIII a. pabaigoje čia galiojo senasis kalendorius, o kita miesto pusė gyveno pagal Grigalijaus kalendorių. Praeities Alytų su XXI a. jungia aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas (projekto aut. V. Karieta), pastatytas 2015 m. ant išlikusių buvusio geležinkelio tilto taurų, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Jo aukštis – 38,1 m, ilgis – 260 m. XIX a. antroje pusėje stiprinant vakarines Rusijos imperijos (tuo metu Lietuva priklausė jos teritorijai) sienas, į Alytų, kaip III klasės tvirtovę, buvo nutiestas karinis geležinkelis.
Šioje vietoje 1897–1899 m. pastatytas novatoriškos gembinės konstrukcijos tiltas (projekto aut. N. Beleliubskis). Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., besitraukianti caro kariuomenė tiltą susprogdino. Alytų užėmę vokiečiai jo vietoje pastatė laikinąjį medinį karinį geležinkelio tiltą. Jo aukštis buvo 35 m, ilgis – 294 m. Tiltas tarnavo iki 1926 m., vėliau buvo išardytas.
Stovint ant tilto, pavadinto Baltosios rožės vardu, atsiveria nuostabi legendomis apipinto Alytaus piliakalnio ir Antrojo Alytaus panorama.
13. Jurbarko krašto renesansinis perlas Panemunės pilis. Panemunės pilis – vienas ryškiausiai spindinčių Jurbarko krašto renesanso perlų. XVII a. mūrinė pilis buvo skirta ne gynybai, o didiko šeimos gyvenimui. Viena iš pilį gaubiančių legendų byloja, kad požeminiu tuneliu ji buvo sujungta su kitame Nemuno krante esančiu Gelgaudo dvaru – esą 1812 m. Napoleonas net buvo pasiuntęs karius ieškoti šio tunelio.
Nuo 1982 metų Panemunės pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai, kuri čia rengia parodas, koncertus.
Pilyje veikia ir keturių žvaigždučių viešbutis, restoranas.
Beje, kalbant apie virtuvę, tik prieš metus pagal išlikusius aprašus buvo atkurta autentiška pilies virtuvė su didžiulėmis krosnimis kaip XVIII a. Tai – vienintelė vieta Lietuvoje, kur yra išlikusi pilies virtuvė. Be to, šešiose pilies menėse sienų puošyba užima net 600 kv.m – daugiau tiek daug autentiškos puošybos nėra niekur Lietuvoje.
14. Judrėnai – „Lituanicos“ skrydžio didvyrio žemė. Judrėnai žinomi kaip legendinio lakūno Stepono Dariaus tėviškė. Lakūno Stepono Dariaus gimtinėje – muziejuje vyksta daugybė edukacinių užsiėmimų, memorialiniame parke veikia skraidymo mokykla. Aktyvi Judrėnų bendruomenė siūlo pasimėgauti tradiciniais Žemaitijos kulinarinio paveldo patiekalais bei išmėginti edukacinę programą „Sūrių kelias“.
15. Dauniškio parkas – Utenos miesto širdis! Utenos miesto širdyje įkurtame Dauniškio parke galima grožėtis unikalia atrakcija – šviečiančiu ir grojančiu fontanu su vandens ekranu, parke vyksta įvairaus tipo renginiai, čia susiduria istorija ir šiuolaikinės technologijos, ramus poilsis ir aktyvios pramogos.
16. Biržų pilį XVII a. pastatė ir ilgą laiką valdė garsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminė – kunigaikščiai Radvilos. Tai viena galingiausių, svarbiausių XVI–XVII a. LDK bastioninių pilių ir viena iš nedaugelio tokio tipo pilių, išlikusių Šiaurės Rytų Europoje. Biržų pilį XVI a. pabaigoje pastatė kunigaikštis Kristupas Radvila Perkūnas. Rūmų ansamblį puošė evangelikų-reformatų bažnyčia, iš visų pusių pilį supo gynybiniai vandens grioviai, į vidų vedė medinis tiltas. Švedams sugriovus pilį, 1637 m. pradėti antrosios pilies statybos darbai. Po jų, Biržų pilis tapo olandų tipo renesansine bastionine pilimi.
Šiandien Biržų pilyje veikia Biržų krašto muziejus „Sėla“. Muziejuje saugoma unikali Biržų krašto kultūros ir istorijos medžiaga: Biržų pilies ir Biržų senamiesčio archeologiniai radiniai, XVI–XX a. raštija ir dokumentika, dvarų kultūros vaizduojamosios ir taikomosios dailės eksponatai, Biržų spaustuvės leidiniai, Lietuvos mokyklose naudotų vadovėlių kolekcija, senosios ir naujosios tautodailės rinkiniai, senųjų muzikos instrumentų kolekcija, gausus numizmatikos fondas, daug protestantų judėjimo dokumentų ir leidinių, gausi Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodų medžiaga. Lankytojų laukia ne tik įdomios estetiškai patrauklios ekspozicijos pilies rūmuose, bet ir interaktyvi arsenalo, atkurto 2013 m., ekspozicija, skirta XVII – XVIII a. karybai. Muziejus siūlo edukacinius užsiėmimus vaikams ir suaugusiems, čia vyksta koncertai, kultūros renginiai, organizuojamos šiuolaikinio meno parodos.
Biržų pilyje taip pat veikia Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka, kuri rengia literatūrinius skaitymus, stovyklas ir edukacines pamokėles vaikams. Pilyje veikia restoranas „Pilies skliautai“.
17. Kintai – išskirtinė vieta „gaminti“ geriems įspūdžiams. Jūsų laukia įstabūs Kintai su savo apylinkėmis – vandens vilionių ir vydūniškų paslapčių kraštas Šilutės rajone. Vietovė nuo seno garsėja kaip lietuvininkų, žvejų kraštas.
Todėl bendromis kintiškių ir kraštą mylinčių žmonių pastangomis čia puoselėjama vėtrungių tradicija, senovišku būdu rūkoma žuvis, kepami kepiniai pagal šio krašto senųjų gyventojų receptus, pristatoma unikali Vydūno gyvensena. Miestelyje ir apylinkėse veikia Kintų Vydūno kultūros centras, daugiafunkcinis centras, biblioteka, Ventės rago ornitologinė stotis ir lankytojų centras, kavinės ir restoranai, viešbučiai, teikiamos laivų nuomos paslaugos. Savo indėliu prie kultūrinio turizmo vyksmo prisideda ne viena organizacija, kelios bendruomenės, savanoriai, studentai, verslo atstovai.
Kintų seniūnija savo materialiu ir nematerialiu kultūros paveldu, gamtos ištekliais, kultūrine įvairove yra svarbi Šilutės krašto ir Vakarų Lietuvos regiono turizmo strategijos dalis. Kultūrinio turizmo produktų įvairovė, unikalumas leidžia šiame krašte mažinti sezoniškumą. Vis didėjantys lankytojų srautai leidžia plėtoti turizmo paslaugas (nakvynės paslaugos prie vandens, kelionė laivais į Nidą, Nemuno deltos regioninio parko teritoriją ir kt.), visais metų laikais vykstanti mėgėjiška žvejyba ir kt. Senųjų krašto gyventojų dėka atskleidžiamos unikalios lietuvininkų tradicijos, papročiai, kulinarinis paveldas. JPP „Kurk Lietuvai“ Kintai pristatomi kaip kūrybiškos vietokūros pavyzdys.
18. Niūronys – gyvuojanti tradicija. Niūronyse įsikūręs Arklio muziejus kartu su bendruomene jau pusę amžiaus plėtoja kultūrinį turizmą. Per tiek metų ši turistinė vietovė išgrynino savo veiklos kryptį – atsiremdama į tradicijas ir čia gyvenusių žmonių kasdienybę, autentiškos aplinkos apsuptyje atkuriamos dvasinės tautos vertybės.
Niūronių kaimas buvo įkurtas kairiajame Šventosios upės krante, valakų reformos metu, šios vietovės reljefas įtakojo urbanistinį teritorijos formavimąsi. Mūsų laikus pasiekusi XIX a. kaimo aplinka yra palanki erdvė teminėms kultūrinio turizmo veikloms vystyti. Bendruomenės nariai, muziejus ir verslo atstovai kartu kuria unikalų turizmo produktą. Šalia esantys žirginio sporto klubai keliautojams siūlo laisvalaikį praleisti balne, jodinėjant vaizdingomis Niūronių apylinkėmis ar specialiai įrengtu „Žirgo taku“, Arklio muziejus parodo žmogaus ir žirgo draugystės istoriją.
Etnografiniame Niūronių kaime nuosekliai atkuriamos tradicinės veiklos ir amatai, pažintinių programų metu lankytojai čia pina juostas, lipdo molines švilpynes, lieja žvakes, margina margučius, formuoja kepalėlį duonos. Svarbią vietą Lietuvos kaimo žmogui užėmė šventės, jos turėjo savo papročius, buvo siejamos su gamtos reiškiniais, šiandien Niūronių kaimo bendruomenė su vietinio verslo atstovais, muziejaus kolektyvu ir pagalbininkais iš kitų institucijų kartu švenčia Jonines, Žolinę, organizuoja naktigonę, Duonpelnio dieną, Tradicinių kinkinių žygį su žemaitukais.
Dar vienas materialaus paveldo objektas ir išskirtinis literatūrinis palikimas pristatomas Jono Biliūno gimtojoje sodyboje – muziejuje. Iš Niūronių kilęs rašytojas buvo lyrinės lietuvių prozos pradininkas, dalis personažų jo kūriniuose yra žmonės arba gyvūnai gyvenę šio kaimo apylinkėse.
Ši nedidelė teritorija yra koncentruotas įvairių veiklų židinys vertas tapti patraukliausia kultūrinio turizmo vietove, juolab, kad Niūronys nuo Anykščių nutolę tik 6 km. ir yra saugiai pasiekiami automobiliu ar dviračiu.
19. Leipalingis – nedidelis miestelis Pietų Lietuvoje, apie kurį garsas sklinda jau daugiau kaip pusę tūkstantmečio. Leipalingį puošia XIX a. pradžioje statyta Leipalingio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, šalia miestelio stūksantis Černiauskų piliakalnis. Istorinė miestelio širdis – Leipalingio dvaras, ilgus šimtmečius buvęs Lietuvos didikų gyvenimo liudytoju, išgyvenęs pakilimus ir nuopuolius, vėl prikeltas naujam gyvenimui.
Leipalingio dvaras atnaujintas vykdant projektą „Kompleksinė Leipalingio miestelio plėtra“. Įgyvendinat rekonstrukcijos projektą, kapitališkai suremontuota dalis materialaus kultūros paveldo objekto – Leipalingio dvaro patalpų, atnaujintas privažiavimas ir automobilių stovėjimo aikštelė, sutvarkyta aplinka ir dvaro parkas. Atgijusiame dvare įsikūrė biblioteka, Leipalingio pagrindinės mokyklos Algirdo Volungevičiaus kraštotyros muziejus, seniūnija, Leipalingio miestelio bendruomenė. Leipalingiečiams dvaras tapo nuolatine susitikimų vieta, aktyvūs kultūros ir švietimo srities atstovai čia organizuoja įvairius renginius, edukacines programas, eksponatais turtingas kraštotyros muziejus kviečia susipažinti su šio krašto istorija.
20. Meno židinys prie Sartų. Šiaurės Rytų Lietuvoje, vaizdingame Zarasų krašte, vienas didžiausių šalies ežerų – Sartai, skalauja Dusetų miestelio pakraščius. Dusetos visoje Lietuvoje žinomos pirmiausiai dėl čia vykstančio didžiausio žiemos renginio – tradicinių respublikinių Sartų žirgų lenktynių. Tačiau ne vien Sartais, žirgais ir pasakišku gamtos grožiu gali pasigirti Dusetos.
Čia gyvena daugybė Lietuvoje ir visame pasaulyje žinomų menininkų. Visus juos vienija išskirtinė vieta – Dusetų dailės galerija, įsikūrusi moderniame Dusetų kultūros centre. Svarbiausias galerijos tikslas – suburti Dusetų krašte gimusius, gyvenančius ir kuriančius dailininkus, fotografus, pristatyti jų kūrybą organizuojant parodas ne tik Dusetose, bet ir kituose Lietuvos miestuose, užsienyje. Ši vieta tapo turistų traukos centru dėl įdomių ir vertingų ekspozicijų, nuolat čia vykstančių parodų, renginių, menininkų plenerų.
Tradicinėje tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius‘17“ rinktinė žiūrovų galerija“ tapo Dusetų dailės galerija, kurios pristatytas menininkų duetas Remigijus Kriukas ir Indrė Stulgaitė-Kriukienė be konkurencijos tapo „Žiūrovų rinktiniais menininkais“. Dusetų dailės galerija „ArtVilnius‘17“ komisijos jau buvo apdovanota kaip viena iš septynių geriausių „ArtVilnius‘17“ galerijų.
Dusetų dailės galerijos iniciatyva nuo 2008 m. Dusetose pradėtas kurti skulptūrų parkas. Nuolat papildomas naujais kuriniais. Šiuo metų yra 20 skulptūrų, kurias sukūrė Lietuvos ir Latvijos menininkai.
Daugelį turistų traukia ir turtingas Dusetų apylinkių kultūrinis ir istorinis paveldas.
21. Atrask bitininkystės muziejų naujai! Šiaurės vakarinėje Aukštaitijos nacionalinio parko dalyje, Minčios girios pakraštyje, seniausiame parko kaime Stripeikiuose, kuris pirmąsyk paminėtas Livonijos kronikose 1357 m., įsikūręs vienintelis Lietuvoje bitininkystės muziejus. Jo sodyba ir lauko muziejinė ekspozicija yra išsidėstę ant dviejų vaizdingų kalvų, kurias skiria tekantis Tauragnos upelis, maitinamas iš giliausio Lietuvos Tauragno ežero.
Kalvos šlaite, kur išsidėstę senoviniai gulstieji bei statieji kelminiai aviliai, Jus pasitinka lietuvių bičių dievo Babilo skulptūra. Senovinėje pirkioje lankytojai susipažįsta su Lietuvių tautos bitininkavimo istorija, kokiu būdu drevininkai apsaugodavo bites nuo meškų, kurios tuo metu Minčios girioje buvo įprasti žvėrys. Senoviniame svirne veikia krašto dailininkų parodos, tračiame, anksčiau buvusiame ūkiniame pastate eksponuojami bitininkų-stalių darbai, jų įrankiai, senoviniai medsukiai.
Apžiūrėję eksponatus, nusileidę prie upelio, kur yra įrengtos pavėsinės, galite pasivaišinti bitelių suneštu medumi, po kriokliu vasaros prakaitą nusiprausti. Anapus Tauragnos upelio pravartu aplankyti bičių deivės Austėjos klėtelę, įkvėpti vasaros žolelių, kurias lanko bitutės, aromato. Prie klėties senovės lietuvių aukuras, ant kurio uždegama šventoji ugnis deivės Gabijos garbei muziejaus švenčių metu.
Čia pat pasigrožėkite ir didingomis keturiomis ąžuolinėmis skulptūromis, vaizduojančiomis keturių tautų, tarp jų ir lietuvių, mitus. Jie pasakoja lankytojams žmonijos dvasinę patirtį, bitininko, bičių, nektarinių augalų kilmę. Liepų kalne, ant antros kalvos laukia smagūs pasiūlymai šeimoms – kvietimai paskrajoti sparnuotosiomis sūpynėmis bičių korio pavidalo smėlio dėžės, gamtos terapija hamakuose po liepomis, bičiuliški pašnekesiaipavėsinėse.
22. Tarp Dusios ir Metelio. Lietuvos Respublikos pietuose, prie didžiųjų Dzūkijos ežerų, yra kraštas nuo seno garsėjantis gražia, pramonės nesužalota gamta. Teritorija pasižymi nuostabiais kraštovaizdžiais, žymiais ir garsiais žmonėmis, istoriniais faktais, kuriais garsėja kultūrinio turizmo vietovė. Joje gausu kultūros ir gamtos paveldo objektų, organizuojama daug švenčių, festivalių ir kitų renginių.
Kviečiame pažinti Lazdijų rajono savivaldybės kultūrinę aplinką, kultūros ir gamtos paveldo objektus, tradicijas, susipažinti su vietovės istorija ir vietos gyventojų gyvenimo būdu, sudalyvauti kultūros renginiuose, festivaliuose, kasmetinėse šventėse, paklausyti Metelių gyventojų kuriamų dainų, paragauti vietinių žmonių tradiciškai rūkytos žuvies. Lazdijų rajono savivaldybės vietovėje esančios seniūnijos, Metelių kaimo bendruomenė „Tarp Dusios ir Metelio”, asociacija Dainavos buriuotojų klubas, VšĮ „Lazdijų turizmo informacinis centras“, Metelių regioninis parkas su lankytojų centru bei privatūs verslininkai tarpusavyje aktyviai bendradarbiauja gerindami lankytojų ir turistų poreikius bei skatina aktyviai prisijungti ir vietinius gyventojus.
Kultūrinio turizmo vietovės teikiamomis paslaugomis galima naudotis ištisus metus.
23. Kartena – kuršių palikimas. Kartenos miestelis ir jo apylinkės garsėja jau nuo seno – kaip ledynmečių suformuotas stulbinančio grožio kraštas, kaip svarbus buvęs kuršių karinis centras, dvarvietė, dabar – ir sklandytojų bei aktyvaus poilsio mėgėjų rojus. Kartenos kraštas įdomus ir ieškantiems gamtos grožio, ir besidomintiems istorija.
Miestelis patrauklius ir ramybės ieškantiems, ir poilsiaujantiems su šeima. Kartena tituluojama vienu tvarkingiausiu Kretingos rajono miesteliu. Šiam miesteliui ir jo apylinkėms tinka ir kitas titulas – kultūriškai bei istoriškai viena įdomiausių vietovių pajūrio krašte. Kartena yra puikus kelionės sustojimas, norintiems pasigrožėti įspūdingu Minijos upės slėniu, vingiais bei skardžiais, svajojantiems aktyviai pailsėti ar susipažinti su istoriniu, kultūriniu paveldu, gamtiniais objektais.
24. Lietuvos istorijos ženklai: Ilzenbergo dvaras. Vienintelis Lietuvoje ir Baltijos šalių regione visiškai atkurtas ir natūraliai ūkininkaujantis dvaras, harmonijoje su gamta auginantis ir gaminantis išskirtinai švarius bei sveikus maisto produktus.
Dvaras įdomus istorinio palikimo beieškantiems savo autentiškais XIX a. vėlyvojo klasicizmo puošniais dvaro rūmais ir atkurtais Livonijos žemėms būdingais akmeninių sienų ūkiniais statiniais. Čia vienas didžiausių Lietuvoje natūraliai įspūdingo landšafto kruopščiai prižiūrimas net 15 ha ploto angliško tipo parkas, besipuikuojantis dviejų ežerų apsuptimi, kurių vieno, Apvalasai, krantai atkartoja Lietuvos žemėlapio kontūrus.
25. XX a. technikos stebuklas Nemakščiuose. Prieš daugiau nei šimtą metų, 1905 m. Lietuvos bajoras Pšemislovas Neveravičius, būdamas savamoksliu konstruktoriumi be aukštojo išsilavinimo, pirmasis pasaulyje sukūrė laiką pralenkusį aštuonratį savaeigį vežimą.
Prabėgo visas šimtmetis, o su šiuo technikos stebuklu, dėka kultūros ir savo krašto mylėtojų, galime susipažinti ir netgi išbandyti Nemakščių miestelyje įsikūrusiame technikos muziejuke. Istoriniuose šaltiniuose minimi faktai apie šį išradėją ir jo kūrinį labai intriguojantys. Pasirodo, šis aukštojo išsilavinimo neturėjęs, tačiau neeiliniu konstruktoriaus talentu apdovanotas vyriškis sukūrė važiuoklės prototipą, kuriuo po pusės amžiaus naudojosi visų aštuonračių mašinų, pradedant kariškių naudojamais transporteriais ir baigiant astronautų mėnuleigiais, gamintojai.
Mes greičiausiai apie šį technikos stebuklą taip nieko ir nebūtume išgirdę, jei ne iš Nemakščių kilęs ir savo tėvų sodyboje senovinių įrankių bei mašinų muziejų įkūręs kaunietis Leonas Tamulevičius. Šio žmogaus užsispyrimu buvo atkurtas aštuonratis savaeigis vežimas (trečiasis aštuonračio vežimo modelis), jo muziejuke įrengta speciali ekspozicija, skirta nepelnytai pamirštam konstruktoriui.
Aštuonratis vežimas – tai dar ne viskas, ką lankytojai atras muziejuke. Čia kiekvienas pastatas, svirnas, klėtis knibždėte knibžda istorija, prie kurios galime prisiliesti. Tiek įvairių daiktų, mašinų, įrengimų ir kitų įdomybių nerasime niekur kitur.
Šis muziejukas įkurtas iš meilės, idėjos, todėl kiekvienas lankytojas bus priimtas svetingai, šiltai. Būsite pavaišinti patiekalais, ruoštais lauke, senovinėse krosnyse ir keptuvėse.
Čia apsilankius, šio kampelio dvasia paliks jums neišdildomus prisiminimus.
26. Kražiai – nedidelis Žemaitijos miestelis Kelmės rajono savivaldybės teritorijoje, seniausia Kelmės rajono gyvenvietė. Kražiai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėti 1253 m., kada Mindaugas Livonijos ordinui dovanojo dalį Žemaitijos. Čia 1416 m. Didysis kunigaikštis Vytautas liepęs pastatyti viena pirmųjų krikščioniškų bažnyčių Žemaitijoje.
1565 m. pradėta statyti Radvilų rezidencinė pilis, ant kurios pamatų jėzuitai įkūrė Kražių kolegiją – ilgainiui tapusią svarbiausiu Žemaitijos švietimo ir religinio gyvenimo centru. Kražių gimnazijoje Motiejus Valančius pradėjo rašyti savo pirmuosius veikalus, mokslo žinių sėmėsi Dionizas Poška, Simonas Stanevičius, broliai Antanas ir Jonas Juškos ir kt. Kražiuose įsikūrus vienuolėms benediktinėms, pastatytas vienuolynas ir bažnyčia. Pasenus mediniams vienuolyno pastatams, 1757-1763 m. pastatyta mūro bažnyčia, kurią suprojektavo Kražių jėzuitų kolegijos profesorius Tomas Žebrauskas. Bažnyčiai buvo suteiktas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo titulas. Ši bažnyčia visame pasaulyje garsi 1893 m. vykusiomis Kražių skerdynėmis.
Šiandien nuo seno kultūros paveldo objektais ir aktyviu kultūriniu gyvenimu garsėjančiame miestelyje atgaivinami ir puoselėjami XVII-XVIII amžiaus siekiai. Kasmet čia vyksta Kražių festivalis, Baroko operos kursai, edukacinė vaikų ir jaunimo teatro stovykla „Collegium“, užsienio menininkus kviečia Kražių kolegijos rezidencija. Pirmąjį sekmadienį po Žolinių tikinčiuosius iš visos Lietuvos kviečia stebuklingojo ligonių globėjo, Šv. Roko, atlaidai – seniausia ir giliausias tradicijas turinti parapijos šventė.
27. Atrask Jono Basanavičiaus gimtinę. Lietuvai švenčiant valstybės atkūrimo šimtmetį, puiki proga kiekvienam panerti į istoriją ir išbandyti Šimtmečio maršrutą, į kurį įtraukti istoriniai, kultūriniai ir gamtos objektai Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje.
Lietuvos valstybės atkūrimo istoriją 1918-1923 m. atspindinčiame maršrute yra Ožkabalių kaime (Vilkaviškio raj.) esanti sodyba, kurioje augo Jonas Basanavičius. Čia eksponuojami tautos patriarchui priklausę asmeniniai daiktai, to meto baldai, indai, įrankiai, ūkiniuose sodybos pastatuose įrengtos dvi parodų salės ir erdvi edukacinė klasė, o sodybą supa Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Jei pasirinksite keliauti maršrutu, šios vietos, persismelkusios tarpukario Lietuvos dvasia, nepraleiskite!
28. Kėdainiai: pamatyk ir pajusk daugiakultūrę didikų Radvilų miesto istoriją. Kėdainiai – kultūrinė ir istorinė vieta, į kurią atvykęs pasijusi tarsi nukeliavęs šimtmečius laiku atgal: tai vienas iš kelių Lietuvos miestų, kuriame išliko autentiškas senamiestis – valstybės saugomas urbanistikos paminklas, formavęsis XV-XVII a.
Apie 300 metų miestas priklausė vienai galingiausių LDK giminių – kunigaikščiams Radviloms, kurie racionaliai protestantiška dvasia formavo miestą. XVI-XVII amžiuje tai buvo vienas protestantų kultūrinių, religinių ir švietimo centrų.
Čia gyveno lietuviai, lenkai, škotai, rusėnai, žydai, vokiečiai – šešios tautos ir šešios konfesijos. Senamiestyje išlikę pastatai, datuojami nuo XV a., turintys gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo stiliaus bruožų (tarp jų – ir XVII a. rotušė, viena iš trijų Lietuvoje), XV-XVII a. buvę prekybinės aikštės, erdvės, senoji miesto struktūra, užstatymo planas. Nemažai pastatų, tarp jų ir Radvilų nekropolis – renesanso stiliaus Reformatų bažnyčia, mūsų laikus pasiekė beveik nepasikeitę. Kai kurie buvę XVII a. miestiečių namai šiuo metu virtę jaukiomis krautuvėlėmis, kavinukėmis, restoranais, viešbučiais, muziejais.
Oriai santūrus, stebinantis formų įvairove senamiestis žavi vakare, įsižiebus žibintų šviesoms, atsispindinčioms gatvių ir aikščių grindinyje, namų fasaduose. Miesto formų turtingumą sustiprina pastatų siluetai ir atspindžiai vakare ramioje Nevėžio tėkmėje. Gausus kultūrinis ir istorinis paveldas patvirtina Kėdainių kaip laisvo, atviro ir europietiško miesto vardą.
Senamiestyje turistas ras firminių krautuvėlių, apgyvendinimo įstaigų, kavinių, muziejų. Siūlomos apžvalginės ir teminės ekskursijos po senamiestį lietuvių, rusų, lenkų, anglų kalbomis, turistams parengta informacija lietuvių, anglų, rusų, lenkų, vokiečių ir prancūzų kalbomis.
29. Raudondvario dvaras: didingos praeities įkvėpta kultūra. Kauno rajone įsikūręs, dar XVI a. pab. menantis Raudondvario dvaro architektūrinis ansamblis – vienas įspūdingiausių atgimusių renesanso architektūros paminklų Lietuvoje.
Kadaise iškilių Lietuvos didikų Radvilų, Zabielų ir Tiškevičių valdytame dvare šiandien ir vėl pulsuoja gyvybė. Nevėžio dešiniojo kranto aukštutinėje terasoje stūksantis Raudondvario dvaras svečius pasitinka atsinaujinusiais, turizmo ir visuomenės poreikiams kompleksiškai pritaikytais pastatais, sutvarkytu parku, įspūdingais renginiais. Pagrindinė dvaro komplekso puošmena – XVII a. antroje pusėje iškilusi pilis su bokštu. Ji kartu su kitais XIX a. pastatais – dviem oficinomis, oranžerija, arklidėmis ir ledaine, išsidėsčiusiais 3,8 ha ploto teritorijoje – sudaro vertingą ir originalų Raudondvario dvaro architektūrinį ansamblį.
Valdant grafams Tiškevičiams aukštosios kultūros ir meno centru tapusiame dvare ir šiandien puoselėjama kultūra. Pilyje įsikūręs Kauno rajono muziejus, rengiamos pripažintų menininkų parodos, edukacijos. Buvusiame dvaro žirgyne veikia moderni kūrybinė erdvė – Menų inkubatorius, kuriame įrengta mobili teatro ir koncertų salė, meno ir fotografijos galerija, jaunųjų menininkų rezidencijos. Dvaro ledainėje lankytojus pasitinka Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centras, o oranžerijoje pasimėgauti rafinuota aplinka kviečia restoranas.
Pastaraisiais metais Raudondvario dvaro ansamblis tapo tikru kultūrinio turizmo traukos centru. Dvarą pamėgo vietos ir užsienio turistai, čia vyksta iškilmingi diplomatų ir užsienio delegacijų priėmimai, santuokų ceremonijos, menininkų plenerai, parodos, koncertai, bendruomenę buriančios šventės. Raudondvario dvare kasmet įspūdingai minima Valstybės diena, rengiamas tarptautinis žemės meno festivalis „Land Art“, kiekvieną rudenį šurmuliuoja derliaus šventė „Rudens sambariai“, o žiemos švenčių metu spindi pagrindinė Kauno rajono Kalėdų eglė.
Atgimęs Raudondvario dvaro architektūrinis ansamblis – vieta, kurioje turtinga istorija persipina su dabartimi, kviesdama lankytojus pasinerti į įspūdžių ir naujų patyrimų kupiną kultūrinę kelionę laiku.
30. Adomynės dvaro sodyba. Kupiškio rajone, Adomynės kaime turime nepakartojamą medinės architektūros paminklą – pono Adomo dvarą, o šalia dvaro seną parką ir samdinių kastuvėliais iškastą didžiulį šautuvo formos tvenkinį. Puoselėdami etnokultūrines tradicijas esame gerai žinomi ne tik Kupiškio rajone. Savo šeimininkėmis bei kulinariniu paveldu garsėjame visoje Lietuvoje. Adomynės dvaras ir parkas įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Ir tik pas mus galite paragauti ypatingo skonio sertifikuoto Lietuvos kulinarinio paveldo produkto Adomynės „Pagrabinių“ bandelių.
31. Paulavos Respublika. 1769 metų pavasarį įkurta ir 25 metus sėkmingai gyvavusi Paulavos respublika – puikus bikameralizmo, tai yra būtinybės pereiti nuo aristokratinio prie demokratinio valdymo, pavyzdys. P.K. Bžostovskio sukurti Paulavos respublikos nuostatai – šio didžio žmogaus rūpesčio ir meilės savo artimui įrodymas, galintis būti pavyzdžiu šių dienų politikams. Paulavos respublika – itin keista vieta, į kurią, jei esi bent kartą joje buvęs, sugrįžti nesukliudo nei lietus, nei pūga, nei nesibaigiantys kasdienybės darbai.
32. Klasicistinio stiliaus Pakruojo dvaras yra didžiausias iki šių dienų išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje. Jis yra įsikūręs Lietuvos šiaurinėje dalyje esančiame Pakruojo krašte, garsėjančiame dolomito kasyklomis, giliomis aludarystės tradicijomis, didikų ir bajorų virtuvės valgiais bei savitomis istorijomis. Pakruojo dvaro sodybos ansamblio stilistiniu formų raiška bei harmonija būdinga tiek reprezentacinės, tiek ir ūkinės dalies objektams.
Pakruojo dvaras siekia atgaivinti Lietuvos dvarų kultūrą ir atkurti tikrą ikikarinį dvaro gyvenimą. Savaitgalinė “Gyvojo muziejaus” programa yra puiki galimybė turistams pagyventi tiek dvarišką gyvenimą, tiek pajusti kumečios dalią ir Tijūno rūstybę. Privačios edukacinės programos sukurtos siekiant atgaivinti autentiškas tradicijas.
33. Maršrutas po kultūrinio turizmo vietovę „Meno džiazas Panevėžyje“. Siūlome įsitraukti į profesionalaus meno kultūrinio turizmo maršrutą: Dailės galerijos keramikos paviljonas – meninio stiklo studija „Glassremis“ ir pasaulinio lygio menininkai Remigijus ir Indrė Kriukai – įmonė „Ecolinum“ – Nendrės gatvės daugiabučio namo galerija „Pamatai“ ir jos siela Virginijus Benašas. Keramikos paviljone kartu su menininkais dalyvausite neįprastame keramikos kūrybos procese.
Patariame atvykti į Panevėžį, kai vyksta tarptautinis stiklo simpoziumas. Matyti, kaip gimsta originalūs meno kūriniai, klausytis tikrojo džiazo muzikos, austi ir net įsigyti unikalius lino kilimus. Vienas Panevėžio daugiabutis dėl sutvarkytos aplinkos ir galerijos „Pamatai“ traukte traukia lankytojus.
Žmonės čia vyksta ne tik apžiūrėti sukurtos aplinkos, kurioje – aibė neįtikimų dalykų, bet ir svajoja šiame name nusipirkti butą. Kaip magnetas vaikus traukia namo gyventojo Virginijaus Benašo performansai. Kviečiame kurti, pirkti meno kūrinius ir lino gaminius. Nustebti dėl savo gebėjimų kurti ir stebinti kitus savo įspūdžiais.
