Įsikūrė Utenoje
Iš netoli Utenio aikštės esančio triaukščio neišvaizdaus pastato, kuriame kažkada būta Ūkio banko, sklinda vanilės kvapas. Priartėjus matyti ir iškaba – kavos namai „Vanilinis dangus“.
Didmiesčiuose mažų kavinių apstu jau kone dešimtmetį, bet Utenoje ši – išskirtinė.
Pirmiausia dėl to, kad yra pirmoji iš tokių. Antra – ją ir čia pat esančią gardėsių kepyklėlę įkūrė iš emigracijos grįžę lietuviai. Ir dar tokie, kurių su Utena anksčiau niekas nesiejo.
Grįžo į tėvynę ir įsibėgėjo
Palikusi įmigusius namiškius kas rytą Vaida Jankauskienė iš namų Tauragnuose važiuoja į Uteną ir apie 6 valandą ryto kepyklėlėje imasi darbo.
„Anksti, bet užtat diena būna ilga, daug ką galima nuveikti“, – nusišypsojo moteris.
Kai Vaida su talkininke būna išsukusios kremą ar paruošusios kepiniams tešlą, vežinas dukromis Uteną pasiekia ir jos vyras Povilas. Vienuolikametė mergaičiukė traukia į mokyklą, šešiametė – į vaikų darželį, o jų tėtis – į darbą „Vaniliniame danguje“.
Šie metai – jau šešti, kai į tėvynę grįžę iš Belfasto (Šiaurės Airija) Jankauskai darbuojasi Utenoje. Mieste, kurį verslui anuomet patys ir išsirinko.
„Esu molėtiškė, Povilas – vilnietis. Bet rinkdamiesi vietą kepyklai ir kavinei iš karto atsisakėme Vilniaus.
Tuo metu mažesniuose miestuose nebuvo kavinių, todėl būtent juose ieškojome tinkamų patalpų, be to, nenorėjome atsidurti arti prekybos centrų.
Išsirinkome vietą Utenoje ir ji mums prilipo“, – kalbėjo V.Jankauskienė.
Kyšių duoti neprireikė
Pradėdama verslą šeima girdėjo ir įspėjimų, kad Utena – ne tas miestas, kur žmonės išlaidauja gardėsiams ir kavai. Esą tiktai vilniečiai tam gali švaistyti pinigus.
„Tos kalbos ir liko kalbomis. Užsidirba žmonės pinigų ir Utenoje, todėl į miestą kava pasimėgauti išeina.
Tai pas mus užsuka, tai kitur“, – pasakojo verslininkė.
Nedidelėje maisto parduotuvėje Belfaste ji dirbo septynerius metus. Ten gimė ir abi dukros. Tačiau į Lietuvą šeima grįžo dėl vaikų mokyklų.
„Turėjome rinktis, ar galutinai įsikurti Airijoje, ar grįžti ir leisti dukrą į pirmą klasę Lietuvoje. Pasirinkome sugrįžimą“, – aiškino V.Jankauskienė.
Ji neslėpė pradėjusi verslą neturėdama panašios patirties, o gausybė informacijos ir reikalavimų iš pradžių atrodė nepakeliami.
„Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Utenoje yra puiki maisto ir veterinarijos inspektorė – ji mus guodė, kad tos taisyklės vėliau patiems palengvina darbą. Klausinėjome, gaudavome atsakymus ir įsibėgėjome.
Buvo ir kalbų, kad „nepatepus“ valdininkų nieko nepavyks. Bet dirbame jau penkti metai, o niekas niekada neprašė kyšių, tad niekam jų ir nedavėme.
Tai senos, nuo sovietmečio užsilikusios nuostatos“, – įsitikinusi verslininkė.
Perka iš mažųjų
Dabar „Vanilinis dangus“ jau yra išaugęs pradinuko marškinėlius – to paties pavadinimo kavinės veikia ir Molėtuose, ir Vilniuje. Tik visi desertai, kaip ir anksčiau, yra kepami Utenoje.
Ir jie tikrai nėra pigūs. Kodėl? Atsakymas – brangūs ir patys produktai, iš kurių gaminami saldėsiai.
Laisvai laikomų vištų kiaušiniai atkeliauja iš Macenių kaimo, miltai – iš Zarasų rajone esančio Šlyninkos malūno. Morkas tiekia Utenos rajone ūkininkaujanti moteris, o medaus kepėjai parsigabena iš bityno, esančio Švenčionių rajone. Viską surinkti iš nedidelių ūkių – jau P.Jankausko rūpestis.
Pasak V.Jankauskienės, kurdami kepyklą juodu su vyru laikėsi nuostatos, kad desertus gamins tik iš lietuviškos žaliavos.
Buvo sutarta ir su pieno ūkiu, kad iš jo bus perkami produktai, bet šio sumanymo teko atsisakyti. Mat vienas konditerininkams svarbių reikalavimų – pienas turi būti pasterizuotas.
„Gal ir paprasčiau būtų visus produktus pirkti parduotuvėje, tačiau laikomės nuostatos, kad mažasis verslas turi būti solidarus tarpusavyje.
Ieškojome to, ką patys žmonės augina ar gamina. Todėl net ir kavą kavinėms pasirinkome iš šeimos įmonės, kuri užsiima jos skrudinimu ir tiekimu“, – kalbėjo „Vanilinio dangaus“ savininkė.
Pasirinko konditeriją
Virtuvė anksčiau nebuvo ta vieta, kurioje Vaida būtų norėjusi triūsti nuo ryto iki vakaro. Atvirkščiai, „draugystę“ su ja buvo užgesinę prisiminimai, kaip jos mama namuose kepdavo tortus. Juk gauti tinkamų produktų būdavo didžiausias rūpestis.
Iš grietinės išsuktas kremas? Želatinos gabalėliai? Lyg ir viskas.
„O štai ten, Airijoje, kaip ir Anglijoje, desertų pasirinkimas pribloškia. Jų ten gausybė iš viso pasaulio.
Gal dėlto pasirinkau verslą, susijusį su konditerija. Ji man patinka ir todėl, kad būtina laikytis taisyklių.
Tai ne mėsos kepsniai, ant kurių galima berti visokių prieskonių. Vietos improvizacijai čia nedaug. Būtina ir receptūros, ir kepimo temperatūros paisyti, ir žaliavų kokybė turi būti nepriekaištinga“, – kalbėjo V.Jankauskienė.
Šis tas apie emigraciją
Lietuviai nėra solidarūs. Jie gaili gero žodžio, užuot paskatinę – pašiepia. Jie yra nemandagūs, ir net užkalbinti ar palabinti nusuka akis, ypač – vyresnieji.
Tai – bruožai, kurie ypač drasko širdį tada, kai tenka įveikti ir su verslu susijusius rūpesčius. Ir tai – vienas didžiausių elgsenos skirtumų, apie kuriuos ir esantys, ir buvę emigrantai kalba gana atvirai.
Pasak Vaidos, jaunoji karta elgiasi jau kitaip. Ir užsienyje tokio kartėlio žmonės neprimeta. Tačiau dirbti sunkiai tenka visur, kur bebūtum.
„Nebūčiau pasiryžusi išvykti ten, kur niekas nelaukia. Važiavau pas draugę, kuri jau gyveno Šiaurės Airijoje. Taigi nebuvau viena – namų ilgesys manęs nedegino, juoba kad buvau su šeima – su Povilu.
Belfase gimė ir abi dukros. Taigi vienas iš motyvų, sugrąžinęs į Lietuvą – vyresnėlės mokslai. Turėjome rinktis, ar galutinai įsikurti Airijoje, ar grįžti, ir leisti dukrą į pirmąją klasę Lietuvoje.
Emigrantų vaikams, kurie grįžę patenka į vyresnes klases, būna labai sunku moksluose pasivyti bendraamžius“, – pasakojo moteris.
Didėlės ir išlaidos
O draugai? Pasak Vaidos, dauguma grįžo kartu, dalis – liko. Buvo ir tokių, kurie, pagyvenę Lietuvoje, susikrovė lagaminus atgal.
„Negaliu pasakyti, kad Airijoje būtų buvę stebuklingos pajamos. Ir ten reikėjo daug dirbti, ir čia – taip pat.
Nors emigracijoje uždirbama daugiau, daugiau tenka mokėti ir už būsto nuomą. Ypač didelė prabanga yra vaikų darželis, o ir į tą patekti gali tik dirbančiųjų vaikai.
Vyresnėlę į jį vesdavome tris dienas per savaitę, ir už tai mokėdavome 95 eurus. Tuo tarpu savaitės atlyginimas sukosi apie 200 eurų“, – skaičiavo pašnekovė.
Apie verslo aplinką
Pasak Vaidos, patys maisto ir veterinarijos inspektoriai supranta, kad Lietuvoje maitinimo versle dirbančioms šeimos įmonėms keliami tie patys reikalavimai, kaip dideliems konditerijos cechams.
„Europoje taip nėra, tad ir čia gal tie teisės aktai pasikeis. Juk ne tas pats, ar per parą iškepti kelis tortus, ar kelis šimtus. Štai ten ir reikia geležinės kontrolės, kur dirbama kaip prie konvejerio“, – kalbėjo moteris.
Plėsti kepyklos šeia kol kas neketina.
„Viena, tai didelė investicija, antra, būtų sunku viską sužiūrėti. Nes reikia patiems dalyvauti visame procese, nuo ūkio, tiekimo iki kepimo. Darbuotojai keičiasi, juos reikia mokyti, prižiūrėti. Ir patiems dirbti.
Šeimos versle kitaip nė neįmanoma, ypač, kai keliami ypač aukšti kokybės standartai“, – patikino V.Jankauskienė.
