Kaip ir dauguma užsienio studentų, A.B.Pereiras atvyko kuriam laikui į Vilnių studijuoti pagal „Erasmus“ programą.
Pirmas atradimas – Vilniuje žiemą reikia pirštinių ir kepurės. Antras – čia užšalę ežerai, o žmonės, sutūpę prie ekečių, žvejoja.
Suprantama, kad tokių vaizdų savo šalyje, kur laisvu nuo studijų laiku talkina tėvams ir seneliui vyndarystės ūkyje, A.B.Pereiras nėra regėjęs.
– Kodėl nusprendėte atlikti praktiką Lietuvoje?
– Studijuoju verslo vadybą Ispanijoje. Man reikėjo atlikti praktiką, bet nusprendžiau, kad geriau tai padaryti už tėvynės ribų. Tai gera proga susipažinti su kita kultūra ir kita šalimi.
Man jau teko pagal „Erasmus“ programą prieš 2 metus studijuoti Airijoje, Korko universitete.
Pasidairęs, kur galima atlikti praktiką, nusprendžiau pasirinkti Mykolo Romerio universitetą Vilniuje. Kiti pasiūlymai nebuvo labai patrauklūs.
Be to, atvykti į Lietuvą man – nauja patirtis.
– Ar teko anksčiau lankytis bent jau Baltijos šalyse?
– Ne, bet esu buvęs Lenkijoje dvi dienas.
Sudėtinga iš Ispanijos atvykti į Rytų Europą ar Baltijos šalis, todėl niekada neteko lankytis šiuose kraštuose. Man tai nauja patirtis ir nuotykiai. Prieš atvykdamas apie Lietuvą žinojau tik tiek, kad ji yra netoli Lenkijos, o sostinė – Vilnius.
– Jau mėnesį gyvenate Vilniuje. Patyrėte kokių nors atradimų?
– Tai labai gražus, sakyčiau, žavus miestas, bet jis nėra didelis. Antrą viešnagės Vilniuje dieną apsilankiau Arkikatedros varpinėje.
Puikus miesto vaizdas atsiveria. Graži panorama ir iš „Radisson Blu Lietuva“ viešbučio prie Neries 22-ojo aukšto.
– Atvykote iš Pietų šalies tuo metu, kai į Lietuvą plūstelėjo šalčiai. Nesustirote?
– Buvau nusiteikęs, kad čia žiema ir bus šaltoka. Aišku, išlipęs iš lėktuvo nustebau, kad taip šalta. Tačiau po poros dienų pripratau ir matau, kad galiu ir Lietuvoje peržiemoti.
Reikia tik užsimauti pirštines, apsiauti šiltus batus, apsivilkti šiltą paltą ir neužsibūti per ilgai lauke.
Iš tikrųjų esu nepratęs prie tokių orų. Pas mus žiemą naktį gali būti apie 4 ar 5 laipsnius šilumos, bet dieną temperatūra siekia 15 laipsnių.
Man didelį įspūdį padarė užšalęs Galvės ežeras Trakuose. Niekada nebuvau to matęs.
Dar įdomiau buvo, kai pamačiau, kad žmonės net vaikšto užšalusiu ežeru. Kaip jie nebijo? Tai labai įdomi, savotiška patirtis.
Dar keisčiau atrodė, kai pamačiau porą žvejų, kurie prakirtę ledą žvejojo.
– Jūs esate kilęs iš miesto, esančio šalia piligriminio Šv. Jokūbo kelio į Santjago de Kompostelą. Ar pats ėjote tuo keliu?
– Labai mažą atkarpą. Ėjau apie 20 kilometrų keliu, kuris veda nuo Salamankos iki Santjago de Kompostelos. Norėčiau kada nors įveikti visus 800 kilometrų nuo Prancūzijos, bet vis neprisiruošiu. Tai – mano siekis.
Kai kam Šv.Jokūbo kelias turi svarbią religinę prasmę, žmonės eina išsivalyti ir aplankyti šv.Jokūbo kapo Santjago de Kompostelos katedroje.
Bet aš manau, kad nesvarbu, tiki Dievą ar ne, tai tiesiog gera, įdomi patirtis pakeliauti ir iš arčiau pamatyti Šiaurės Ispaniją.
Prieš kokius 20 metų Šv.Jokūbo kelias nebuvo toks populiarus kaip dabar.
– Kiek kalbų mokate? Ar galisų kalba yra jūsų gimtoji?
– Taip, mano gimtoji kalba – galisų. Ir gimnazijoje, ir kitur mokiausi galisų kalba. Net ir dabar universitete kai kurios paskaitos vyksta šia kalba.
Aišku, kalbu ir ispaniškai. Moku angliškai, mokiausi italų, bet neišmokau jos.
Spėjau išmokti kelias frazes lietuviškai. Bet lietuvių kalba sunki, nežinau, ar per porą mėnesių galėsiu rimčiau pramokti.
– Save laikote galisu ar ispanu?
– Laikau save ir galisu, ir ispanu, bet pirmiausia esu galisas.
– Jūsų šeima Galisijoje augina vynuoges ir gamina vyną. Gal savo ateitį siejate su vyndaryste?
– Mūsų šeima gamina ir baltąjį, ir raudonąjį vyną, tiesa, nedideliais kiekiais – gal 2 tūkst. litrų per metus. Užtenka šeimos poreikiams, o kitą dalį išdalijame arba parduodame.
Pavyzdžiui, jeigu susitinku su draugais savaitgalį, visada atsinešu savo šeimos gamybos vyno butelį.
Mano senelis yra tikras vyno žinovas, o aš vyndaryste nelabai domiuosi.
Norėčiau baigęs mokslus dirbti tarptautinėje bendrovėje, kad galėčiau pakeliauti ir pamatyti pasaulį.
Mano senelis gamina ir išskirtinį kavos likerį. Jis saldus ir geriamas po valgio su desertu.
Žinoma, jo galima gerti bet kada, bet mes įpratę jį gerti po pietų arba vakarienės.
– Kalbamės Lietuvos 100-mečio išvakarėse. Jūs iki vasario 16-osios ketinote įamžinti 100 užsieniečių studentų, kurie savo kalba sveikina lietuvius ir visus Lietuvos žmones šios svarbios šventės proga. Kaip sekasi?
– Viskas pagal planą. Šiuo metu jau turiu nemažą būrį užsieniečių iš maždaug 30 šalių, pavyzdžiui, Armėnijos, Kinijos, Gruzijos. Fotografuoju mobiliuoju telefonu ir vėliau, ko gero, visi šie sveikinimai atsidurs socialiniame tinkle.
O man belieka Lietuvos gyventojus pasveikinti Valstybės atkūrimo dienos proga.
