Po stogu pareina, kai nori
Vieno jauniausių Rokiškio rajono ūkininkų – 25 metų Justo Vajegos valdose ganosi įspūdinga mėsinių galvijų limuzinų banda.
Gauruotos sunkiasvorės karvės ir jaučiai laisvai vaikšto didžiuliame aptvare, o į modernią švarutėlę fermą po stogu grįžta tik tada, kai pačios nori. Storesnis nei kitų galvijų kailis gerai saugo nuo šalčio, tad gyvuliai net ir tuomet, kai pilna sniego, mieliau būna lauke nei patalpose.
Vaikinas ūkininkauti pradėjo prieš dvejus metus, tiek laiko užteko, kad suprastų, jog veikla sekasi. Viena galvijų partija sėkmingai užaugo, ūkininkas jau pardavė pirmuosius užaugintus gyvulius.
Aštuoniolikos mėnesių raguočiai vidutiniškai svėrė apie 600 kilogramų, veislinį jautį pavyko užauginti iki 950 kilogramų.
Galėjo baigtis blogiau
J.Vajega gyvena Juodupėje, čia jo tėvų ir senelių namai, netoliese plyti ir giminės žemės, kuriose jis ir ūkininkauja.
Jaunas vyras nė neabejojo, kad po studijų neieškos laimės užsieniuose, o grįš į gimtinę.
J.Vajega Kauno Aleksandro Stulginskio universitete baigė miškininkystę.
Paskui mylimąjį į gimtinę grįžo ir jo sužadėtinė, politikos mokslų ir teisės specialistė Gabija Sabockytė. Pora draugauja dešimtmetį, jau yra numačiusi vestuvių datą vasaros viduryje.
„Atrodė, kad mūsų profesijos nedera, nors studijuodami gyvenom kartu. Apsisprendėm, kad savo veiklomis vienas kito neribosim. Aš gavau gerus darbus Kaune ir Vilniuje, jis išvažiavo į Juodupę. Aš save įsivaizdavau tik mieste. O kokia gi šeima per atstumą?“ – juokiasi mergina, tačiau supranta, jog reikėjo labai nedaug, kad ilgametė mokyklinė meilė galėtų likti tik draugyste.
Savaitgaliais G.Sabockytė parvažiuodavo į Juodupę, bet pasimatymai su pradėjusiu ūkininkauti draugu darėsi vis sudėtingesni. Per darbymetį jis grįždavo vėlai, laukuose ir pas gyvulius užsibūdavo iki nakties.
Iš pradžių mergina pyko, o paskui pati rado sprendimą.
„Sėdu į traktorių ir kartu važiuoju vynioti ritinių“, – toks tai buvo jos sprendimas.
Neaišku, kiek dar būtų trukę tokie netradiciniai pasimatymai, tačiau pats gyvenimas viską sudėliojo kaip reikia. G.Sabockytė gavo patrauklų darbo pasiūlymą Rokiškyje ir, palikusi didmiesčius, atsikraustė į gimtinę. Dabar ji dirba Rokiškio mėsinėje pardavimų ir marketingo srityje.
Dėl grožio užveisė danielių
J.Vajega ir G.Sabockytė kol kas gyvena merginos senelių namuose Juodupėje, o ūkis yra keli kilometrai už miestelio.
„Vienintelis minusas, kad su draugais rečiau susitinkame, bet esame mobilūs, sumanę sėdam ir važiuojam“, – būsimoji ūkininko žmona didmiesčių nepasiilgsta.
Važiuojant į sodybą Justas pasakoja, kad ją įsigijo su savo tėvais, norėjo čia auginti danielius – dėl grožio. Nuo pat mažumės labai mėgo gamtą, todėl ir užveisė sodyboje laukinių žvėrių, devyni ganosi specialiai atitvertame lauko ir miško plote.
„Danielių nemedžiojam, nepjaunam, nevalgom“, – paaiškina J.Vajega.
Iš laukinės bandos nauda tik tokia, kad šeimos vyrai surenka žvėrių numestus ragus ir juos pritaiko buityje. Justas iš plačių ragų šakų padarė šviestuvus pirčiai.
Einame link limuzinų bandos. Svetimiems į aptvarą lįsti nepatartina, galingi galvijai atrodo grėsmingai, prisileidžia tik savus.
G.Sabockytė juokiasi, kad karvių auginimo ypatumų jai mokytis tikriausiai neprireiks, prie ūkio reikalų ji prisidės tik teisiniais patarimais, tačiau vairuoti traktorių būsima ūkininkienė jau moka.
Melžė pririšę prie stulpo
J.Vajega pasakoja apie ūkininkavimo pradžią.
Kai nusprendė imtis žemės ūkio darbų, teko apsispręsti, ką auginti. Internete pamatė hailendus – gauruotus kaip meškinai raguočius. Tokius jau augino vienas Rokiškio rajono ūkininkas.
Pasidomėjęs daugiau suprato, kad limuzinus auginti ekonomiškai naudingiau, mat hailendų mažas prieauglis, maža mėsos išeiga, auga jie gerokai lėčiau nei limuzinai.
Galvijų auginimo J.Vajegai teko mokytis nuo nulio, net nebuvo bandęs karvės pamelžti.
„Esu matęs, kaip seneliai karves melžia, bet mano tėvai jau karvių nelaikė, taigi jokios praktikos neturėjau“, – pasakojo J.Vajega.
Sunkiausi buvo pirmieji metai, o baisiausias momentas – karvių veršiavimasis. Jaunasis ūkininkas turėjo tik teorinių žinių, o su jomis toli nenuvažiuosi.
Teorija skelbė, kad limuzinai turėtų veršiuotis patys, lengvai, be žmogaus pagalbos, o realybė buvo visai kitokia.
„Nežinojau, kad veršingų karvių nevalia peršerti, užauga per didelis vaisius, jis natūraliai negali išeiti, stringa. Jei nėra veršelio – nuostolis“, – dabar jau karves ūkininkas „sodina ant dietos“.
Pirmaisiais metais veršiavosi 5 karvės, visus veršelius reikėjo traukti, išgyveno tik 3 naujagimiai.
Veršeliai nudvėsė, o karvei pieno nesustabdysi, tad patirties turintys ūkininkai patarė tas karves išmelžti.
„Pririšom už ragų prie stulpo ir su tėčiu tampėm spenius“, – J.Vajega kvatodamasis pasakoja, kaip nuo teorijos perėjo prie praktikos.
Paprastai mėsinės karvės nėra melžiamos, žmogaus jos neprisileidžia. Veršeliai savo motinų pienu minta visus metus.
Aplinkui trainiojasi vilkai
Tik baigus studijas imtis ūkininkavimo buvo nemaža rizika, teko įveikti ir begalę biurokratinių pinklių. J.Vajega tame įžvelgia daug nelogiškumų.
„Jaunas ūkininkas privalo kurtis nuo nulio, negali turėti nei žemių, nei turto, nei technikos, antraip negalės pretenduoti į valstybės paramą. O tuomet, kai gauni ūkininko statusą, per vienus metus privalai viską iš kažkur gauti. Paskolą taip pat. Joks bankas nenorėjo jos duoti, nes esi atsidūręs absurdiškame rate: neturi nieko, tik savo projektą. Kas norės finansuoti vien idėją? Ir kokiu būdu jaunam žmogui per vienus metus sukaupti žemę, techniką, pastatus ir įsigyti bandą? Mano atveju viskuo pagelbėjo seneliai ir tėvai. Neįsivaizduoju, kaip kitaip būtų reikėję suktis, nebent tikėtis aukso puodą laimėti“, – svarsto J.Vajega.
Ir dabar didžiausias pagalbininkas ūkyje yra tėvas.
Limuzinų fermoje įrengtos modernios girdyklos ir šėryklos, užtektų kartą per savaitę atvažiuoti, tačiau vyresnysis Vajega čia buvoja kasdien.
„Aplinkui labai daug vilkų, keletą pėdsakų mačiau ir prie aptvaro“, – J.Vajega paaiškina, kodėl nuolat čia atskuba.
Jaunąjį ūkininką dvejų metų darbo rezultatai tenkina, tačiau ateičiai vyras turi ir kitokių planų, galbūt keis ūkininkavimo kryptį, imsis ne galvijų auginimo mėsai, o veislininkystės.
J.Vajega šeimininkauja 65 hektarų plote, didžioji žemių dalis nuomojama. Tiek reikia ganykloms ir pašarams ruošti. Dėl pašarų ūkininkas pats užsiaugina ir grūdinių kultūrų.
„Pirmą kartą pasėjau grikius, nelabai nusisekė. Savos kūlimo technikos neturiu, o prisiprašyti darbams kombaino buvo labai sudėtinga. Kai pernai buvo tokie lietingi metai, ištaikyti pjūčiai palankią dieną niekaip nesisekė“, – neslėpė išbandymų jaunasis pašnekovas.
