Planavo nebesugrįžti
Tai buvo 2011-ieji. Išvykdami į Norvegiją Asta ir Ramūnas Rainiai nesidairė atgal. Jie tikėjo, kad įsikūrę anapus Baltijos jūros ten ir liks visam gyvenimui. Juk buvo ne viena priežastis, paskatinusi judviejų šeimą susikrauti lagaminus.
„Norvegijoje finansiškai laikėmės gana tvirtai. Ten nereikėjo vaikytis akcijų maisto parduotuvėse, nereikėjo įsitempus taupyti. Tačiau vidinė tuštuma, atsivijusi iš Lietuvos, taip ir liko žiojėti“, – štai taip į netolimą praeitį grįžtelėjo 37 metų R.Rainys, su šeima dabar gyvenantis ten, iš kur anuomet išvyko: Kaišiadoryse.
Prieš porą metų šiame mieste jis įsteigė įmonę „Saulės efektas“, ir kartu su metais jaunesne žmona Asta įrengė proginių suknelių siuvimo ir nuomos saloną. Tuo pačiu vyriškis ėmėsi nuomoti renginiams skirtą profesionalią bei mėgėjišką garso aparatūrą ir apšvietimo įrangą.
Incidentas Pravienišklėse
2010-ųjų rugpjūtį žiniasklaidoje buvo švystelėjusi Kalėjimų departamento žinutė apie incidentą Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose.
Buvo rašoma, jog tuo metu, kai „Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas R.R. kontroliavo nuteistųjų judėjimą iš vieno sektoriaus į kitą, netikėtai prie jo prisiartinęs nuteistasis smogė ranka pareigūnui į veidą“. Ir kad sužeistas R.R. buvo skubiai nugabentas operuoti į Kauno klinikas.
Vis dėlto tas kalinio smūgis šiam žmogui buvo lemtingas. R.Rainys prarado galimybę dirbti.
„Esu akiniuotis, ir nuo kalinio smūgio akiniai suplėšė dešinę akį. Medikai ją operavo, įstatė dirbtinį lęšį, bet aš vis tiek praradau sveikatą. Nebegalėjau nieko sunkaus kelti, nebegalėjau naudotis ginklu, nes regėjimas nebebuvo toks, koks anksčiau. Tačiau blogiausia, kad kasnakt, tamsai užslinkus, po patirtos traumos atsiradęs skausmas surakindavo galvą.
Kaip jį pamatuoti? Medicinos ekspertai nesugebėjo to padaryti – nenustatė nedarbingumo lygio. Nors tai buvo darbe patirta trauma, išėjau iš valstybės tarnybos neturėdamas jokių socialinių garantijų“, – pasakojo R.Rainys.
Apsisprendė išvykti
Tuo metu keturmetį sūnų auginančioje šeimoje buvo laukiama antro mažylio, virš galvos kybojo ir būsto paskola. Todėl A. ir R.Rainiai nutarė, kad persikels gyventi į Norvegiją. Ramūnas joje jau buvo apšilęs kojas – keletą vasarų ten dirbo.
„Nevažiavome aklai. Žinojome, kur dirbsiu ir kur gyvensime. Tad įgriuvome į tą šalį su visais lagaminais tikėdami, kad visam laikui liksime joje.
Bet pamažu daug kas pasikeitė. Gimė dukra, paaugo sūnus. Pabrango būsto nuoma, nes teko kraustytis iš vieno buto į kitą kai kainos jau buvo sukilusios.
Apskritai Norvegijoje nuomos išlaidos yra tokios pat, kaip būsto paskolos įmoka. Ten skirtingų lyčių vaikai privalo gyventi atskiruose kambariuose, taigi už 3 kambarių butą mokėdavome po 1500 eurų per mėnesį ir taip paklodavome vieną atlyginimą“, – pasakojo R.Rainys.
Neteko gero darbo
Norvegijoje kėdainiškis dirbo ūkvedžiu vienoje iš stipriausių įmonių, prekiavusių japoniškais automobiliais. Jis vienas prižiūrėjo tris jos biurų pastatus.
„Sustok. Nebėk. Gyveni vieną kartą. Neskubėk“, – taip Ramūną, zujantį su įrankių dėže iš vieno pastato į kitą stabdydavo lėtapėdžiai bendradarbiai.
Visa bėda, anot R.Rainio, kad įmonė ėmė trauktis, mažinti etatus – nebeatrėmė konkurencijos. Ir jis neteko darbo. Tai ir buvo viena priežasčių, išklibinusių nuostatą niekada nebegrįžti į Lietuvą.
Kita priežastis buvo ūgtelėję vaikai. Atėjo laikas, kai sūnų (dabar jam 11 metų) reikėjo išleisti į mokyklą.
„Būtent dėl vaikų nutarėme grįžti į gimtinę. Norėjome, kad jie mokyklą lankytų Lietuvoje. Be to, niekada neapleido jausmas, kad Norvegijoje esame svetimi. Kuo toliau, tuo smarkiau mus traukė namai“, – paaiškino A.Rainienė.
Kaišiadoryse šeima turėjo būstą, pirktą 2007-aisiais – burbulo laikais. Emigruodami jie buvo nutarę, kad jo dar neparduos, todėl dirbdami Norvegijoje mokėjo ir būsto paskolos įmokas.
Įmonę įkūrė paskubomis
„Įmonė atidaryta. Dabar gali dairytis suknelių. Ir siūti“, – štai kokią staigmeną Astai, diplomuotai teisės magistrei, 2015-ųjų spalį „iškrėtė“ Ramūnas. Ir ji nė nedvejodama suskato tai daryti.
Pasak R.Rainio, 2015-aisiais, kai grįžio į Lietuvą, jis suskato kūrė įmonę gerai nė nežinodamas, kokios imsis veiklos. Gal įsigyti vaizdo aparatūrą ir rodyti filmus vaikams? Bet dirbant legaliai, reikėtų jiems licencijos. O gal nuomoti garso ir apšvietimo įrangą? Pačiam įgarsinti renginius? Dirbti ūkvedžiu?
Pastarojo sumanymo Ramūnas negesina. Atvirkščiai, jis turi Norvegijoje sukauptos patirties, todėl rengiasi teikti meistro į namus paslaugas. Juo labiau, kad su vestuvėmis susijęs verslas yra sezoninis, o žiemą namų meistro paslaugų gana dažnai prireikia.
Siuva, nors yra teisininkė
„Koks bebūtų darbas užsienyje – statybininko, ūkininko, valytojo, pedagogo, verslininko – jis nesuteikia dingsties žmonių skirstyti į socialinius sluoksnius. Ir tai sustiprina pasitikėjimą savimi – skatina imtis būtent tokios veiklos, apie kokią buvo svajota.
Dar vidurinėje mokykloje svajojau apie vestuvinių suknelių saloną. Tai buvo nebylus, bet gilus noras. Nors ir studijavau teisę, nors valstybės tarnyboje galėjau kilti karjeros laiptais, vis dėlto pagaliau man pavyko grįžti prie seno savo troškimo“, – atviravo Asta.
Ir štai jau pora metų, kaip būsimos nuotakos varsto salono duris, kuriame raibuoja Astos bei kitų siuvėjų siūtos proginės suknelės. Merginos aikčioja, kikena, dūsauja, šluostosi ašaras, matuojasi, išeina ir vėl grįžta.
„Toks jau šis verslas – tenka atsižvelgti į kuo skirtingiausius norus.
Būna, kad nuotaka nori būtent jai siūtos suknelės, bet jai per brangu nupirkti. Tuomet pasiuvame pagal individualų užsakymą, o vėliau drabužis lieka tolimesnei nuomai. Pavyzdžiui, brangiausia vestuvinės suknelės nuoma siekia 550 eurų“, – kalbėjo A.Rainienė.
Geografija prasiplėtė
Moteris yra įsitikinusi, kad būtina deramai pasirūpinti kiekvienu klientu, nes ignoruojant jų norus verslas sužlugtų. Juk dirba jiedu su vyru ne didmiestyje, bet Kaišiadoryse, kur nėra gyventojų jūros.
Kita vertus, juos jau susiranda sužadėtiniai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Marijampolės. Ne išimtis yra ir emigrantai, dirbantys Norvegijoje – lietuviai, sugrįžtantys į gimtinę švęsti.
Pasak A.Rainienės, netrukus salone atsiras ir vyriškų kostiumų – yra poreikis, turi būti ir pasiūla.
„Žiemą būdavo dienų, kai nežinia, ar atsiras pajamų, kokios jos bus kitą mėnesį. Būna įtampos, nerimo, bet nebeliko vidinės tamsumos. Abu su vyru dirbame tai, ką troškome dirbti. Ir tai suteikė pilnatvės“, – patikino moteris. Ir pridūrė: „Nebenoriu, abu niekur nebenorime išvažiuoti“.
