Nes 33 metų Julius Zimnickas, įkūręs suši barą „Gerdijus“, kaip ir kasmet, orams atšilus, atsiduria Norvegijoje, statybose.
Gyventi Lietuvoje ir teikti paslaugas užsieniečiams labai patogu. Tuo įsitikinusi Danijoje patirties įgijusi, tačiau gimtinėje besidarbuojanti Rūta Degutienė.
Kaišiadorių centre biurą turinti 39 metų moteris, konsultacijų įmonės „Degitūra“ vadovė, spėjo paragauti emigrantės duonos.
Tačiau patirtis, įgyta Danijoje, ir ten užmegzti ryšiai jai dabar krauna pajamas.
Parsivežė namo darbą
„Į Lietuvą, ištvėrusi septynerius metus, iš Danijos sugrįžau 2007-aisiais – parsivežiau darbą namo“, – pasakojo R.Degutienė.
Prieš gerą dešimtmetį grįžusi į vyro gimtinę – Kaišiadoris, ji įkūrė danų transporto ir logistikos įmonės atstovybę.
Tai buvo ypač stiprus šios devyndarbės moters klientas, per metus apyvartą užaugindavęs ir iki 400 tūkst. eurų.
Bet jo neliko – 2016-aisiais danai apskritai uždarė įmonę.
Ką daryti? Sugrįžti atgal, į Daniją, ar kabintis Lietuvoje? Šie klausimai, kaip ir sunkiai į juos randami atsakymai, lietuvę įspeitė į nevilties kampą. Bet moteris atsitiesė.
„Dirbdama danams turėjau ir individualios veiklos, kurios ir dabar nesu išsižadėjusi.
Siuvu, vertėjauju, Danijos lietuviams padedu deklaruoti pajamas. Mano pagalbos prireikia ir tada, kai emigrantai nori įsitvirtinti šioje šalyje – kai jiems reikia gauti danišką asmens kodą.
Padedu jiems ir tokiais atvejais, kai skriaudžia darbdavys, o kalbos barjeras trukdo viską išsiaiškinti.
Taigi 2016 metų spalį aš sujungiau visas šias veiklas ir įkūriau „Degitūrą“, – pasakojo R.Degutienė.
Jos pagalbos ne kartą prireikė ir patiems danams, kuriuos verslo reikalai atveda į Lietuvą.
„Danai patys savo mokesčių sistemos neperkando, – šypsojosi Rūta. – Todėl deklaruoju ir jų pajamas.“
Bandys mažinti veiklų
R.Degutienė juokavo, kad dirba taip, tarsi kasdien mūvėtų vis kitas kojines su įnertais savaitės dienų pavadinimais. Pavyzdžiui, vieną dieną dėmesį ir laiką skiria vertimams, kitą – mokesčiams, trečią – siuviniams, o ketvirtą – vėl kam nors.
„Negana to, šiais metais ėmiausi naujos veiklos – mane samdo plastikos chirurgai.
Vertėjauju danams, kurie atvyksta į Lietuvą medicinos turizmo paslaugų.
Bendraudami su medikais gimtąja kalba jie jaučiasi daug saugiau, tad palydžiu juos į gydymo įstaigas prieš operacijas“, – sakė pašnekovė.
Vis dėlto priartėjo laikas, kai moteris nutarė sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia, – atsisakyti veiklos, kuri atima daug laiko, bet neduoda pelno.
„Būna tokių mėnesių, kai už gautas pajamas įstengiu padengti tik veiklos sąnaudas, o pinigų savo algai nė nelieka.
Bet nepasiduodu – tai man pažįstama.
Be to, turiu savo darbo kambaryje paruoštą stalą ir būsiam darbuotojui. Priimsiu žmogų, kurį išmokysiu mokesčių deklaravimo Danijoje“, – planais pasidalijo R.Degutienė.
Septyneri metai Danijoje
Ji yra viena tų lietuvių, kuriuos emigruoti paskatino iššūkis pasiekti ką nors kita.
Į Daniją ji išvyko kartu su vyru 2000-aisiais, palikusi sekretorės-referentės darbą Kaišiadoryse veikusioje įmonėje.
„Esu kilusi iš finansiškai tvirtos kauniečių šeimos.
Ketverius metus studijavau mediciną, kol suvokiau, kad tai ne man.
Aš esu principinga, man labiau patinka pakovoti už žmonių teises. Norėjau pinigų užsidirbti pati ir pasirinkau Daniją, kurioje jau buvau viešėjusi. Man ta šalis patiko.
Tačiau vėliau viskas klostėsi ne taip, kaip troško širdis“, – pasakojo verslininkė.
Sugrįžusią į Lietuvą atostogų ją apsupdavo artimieji. Todėl vėl vykstant į darbus Danijoje su jais būdavo labai sunku išsiskirti.
„Būdavo, važiuoju į Klaipėdą, link kelto, ir verkiu. Ėmiau galvoti, ką gi aš darau su savo gyvenimu. Kam reikia tokio streso?
Vos tik danai pasiūlė Lietuvoje atidaryti jų įmonės atstovybę ir dar nemažą atlyginimą, nė neabejodama palikau Daniją. Tai buvo mano sėkmė.
Ir kitus dabar galiu pamokyti: jei žmogus nori gerai gyventi Lietuvoje, būtina susirasti verslo partnerį užsienyje.
Tai idealiausias variantas, kai gyveni gimtinėje, moki čia mokesčius ir dar padedi užsieniečiams įsitvirtinti Lietuvoje“, – kalbėjo R.Degutienė.
Nepamiršta ir siuvinių
Greta mokesčių apskaitos ir vertėjavimo ši moteris turi ir dar vieną veiklą – siuva mažyliams drabužėlius, ženklinamus prekės ženklu „Lemūras“.
Siuviniai vaikams – jos pomėgis, užsilikęs dar nuo tų laikų, kai ji pati augino savo vaiką.
Pasak R.Degutienės, šita veikla ne krauna pajamas, bet teikia džiaugsmo.
„Smagu, kai žmonės tų mano siuvinių nusiperka. Juk yra daugybė siuvančių mamų ir šią veiklą galima įrašyti į „ligų po gimdymo“ sąrašą, – juokėsi verslininkė. – Nors jeigu jau atsiranda didesnis užsakymas, pati nebesineriu per galvą, patikiu jį bendradarbei.“
Dirbdama taip, lyg būtų žmogus orkestras, R.Degutienė nesijaučia pervargusi.
„Turiu draugų, kurie sako, jog nekenčia savo darbo, nenori į jį eiti. To neįsivaizduoju.
Nes aš darau tai, kas man tinka ir patinka.
Tik tiek, kad pats laikas sutelkti dėmesį į tai, kas svarbiausia“, – užsiminė verslininkė.
Vasarą – Norvegijoje, žiemą – namie
„Norvegija man reikalinga, – patikino ten pat, Kaišiadoryse, bendrovę „Gerdijus“ įsteigęs J.Ziminskas.
Šiemet jis atidarė suši barą „Gurume“. Mat pernai pasižvalgęs po miestą įsitikino, kad jame pilna kebabinių bei picerijų, bet nėra tokios vietos, kurioje galėtų lankytis kitokį maistą mėgstantys žmonės.
O suši valgytojų, anot verslininko, Kaišiadoryse yra gana daug.
Tačiau J.Zimnickas neišsižadėjo ir Norvegijos, kurioje dirba nuo 18 metų. Taigi prasidėjus statybų sezonui jis traukia anapus Baltijos jūros ir imasi darbų norvegų įmonėje, teikiančioje remonto paslaugas.
„Suši baras – mano verslas, kurį pavyko sukurti per mėnesį. Investavau savo pinigus, kurių būtent Norvegijoje ir užsidirbau. Sužinojau, kad yra parduodamos patalpos, kuriose anksčiau buvo alaus baras, ir jas nupirkau.
Interjerą įrengiant patalkino pažįstama dizainerė, likau patenkintas jos darbu. O suši gamina merginos – jas išmokė meistrė. Taigi už baro jos dirba trise“, – sakė J.Zimnickas.
