Jau 150 metų dinastija klesti dėl taisyklių, kurias nustatė klano pradininkas Thomasas Mellonas: pasitikėti tik tikrais giminėmis ir nuolat diversifikuoti verslą.
2016 m. duomenimis, Mellonų turtas siekė 11,5 mlrd. JAV dolerių.
Nepakeliamas būties lengvumas
Matthew Mellonas – Thomaso Mellono proproanūkis. Būtent pastarasis XIX a. įsteigė banką „T.Mellon & Sons' Bank“.
2007 m. ši finansų struktūra, jau vadinama „Mellon Financial Corporation“, susijungė su seniausiu amerikietišku banku „Bank of New York“. Taip buvo sukurta kontroliuojančioji bendrovė „The Bank of New York Mellon (BNY Mellon)“, kuri turėjo aktyvų už 1,9 trln. JAV dolerių.
Žiniasklaida Matthew vadino milijardieriumi pleibojumi, Holivudo žvaigždžių mylėtoju. Tačiau tokie epitetai netrukdė jam užimti Respublikonų partijos finansų komisijos pirmininko kėdės.
Milijardierius laikytas respektabilios šeimos naujuoju veidu. Jis investavo pinigus į žmonos Tamaros projektus. O ji kūrė tiek moterišką, tiek vyrišką avalynę, aksesuarus, parfumeriją. Pastaraisiais metais Matthew investavo į kriptovaliutą „Ripple“ (XRP) ir skaitmeninių milijardierių reitinge užėmė 5-ąją vietą.
M.Mellonas bankininkus vadino banksteriais ir spėjo, kad ateityje skaitmeninė valiuta nukonkuruos dolerius.
2014 m. jis prisipažino, kad visą gyvenimą kovojo su priklausomybe nuo narkotikų ir alkoholio, tačiau jau penkeri metai gyvena sveikai ir blaiviai. Tačiau 2018 m. balandį ekscentriškoji vienos gerbiamiausios JAV šeimų atžalų, leidęs po 7 mln. JAV dolerių kasdien, mirė. Prieš mirtį vyras turėjo vykti gydytis į narkomanų reabilitacijos centrą.
Po mirties žiniasklaida rašė, jog šeima nesugebėjo rasti slaptažodžio, kaip pasiekti M.Mellono kriptovaliutų piniginę. Tačiau net jei tai ir tiesa, šių metų gegužę naujienų agentūra „Bloomberg“ paskelbė apie slaptą saugyklą, kurioje kriptovaliutos saugomos neaktyviu režimu.
M.Mellonas tapo savo šeimos tradicijų tesėju. Juk ir jie pinigus uždirbo inovatyviais produktais.
Kraujas ir klanas
Iš šiaurinės Airijos Mellonai į JAV atsikėlė lygiai prieš 200 metų. Svarbu paminėti, kad Mellonų šeima buvo protestantai. Mat airiai katalikai į anglosaksišką visuomenę integruodavosi kur kas sudėtingiau ir dažnai dirbdavo juodžiausius darbus. Amerikiečiai sakydavo, kad po kiekvienu geležinkelio pabėgiu guli po airį.
Mellonai sėkmingai panašios lemties išvengė ir vos per dvi kartas nuo migrantų pakilo iki turtingiausių JAV ir viso pasaulio savo kartos žmonių.
Kai atvyko į JAV, anksčiau minėtam Thomasui Mellonui tebuvo penkeri. Jaunystėje jis dirbo ūkyje, vėliau studijavo teisę, Pitsburge dirbo teisėju. Tuo pat metu vertėsi nekilnojamuoju turtu, kol 1870 m. įsteigė banką „T. Mellon & Sons“.
Buvęs teisėjas tapo sėkmingu bankininku. Ekonominį augimą, apėmusį JAV po Pilietinio karo, pajuto visi: ir žemės ūkis, ir transportas, ir naftos gavyba, lengvoji bei sunkioji pramonė.
Šeimai namais tapęs Pitsburgas greitai tapo stambiu pramoniniu centru. Mellonų štabas „Mellon Bank“ iki šiol veikia būtent šiame mieste. Būtent čia patriarchas surikiavo savo verslo principus: niekada nepasitikėti partneriais, investuoti ir diversifikuoti. Mellonai neįkūrė naujo, o atėjo į jau įsteigtą verslą, kuriam reikėjo pinigų. Mellonų verslas išsyk įgavo šeimos verslo pobūdį, kuriame svarbiausiais partneriais tapdavo tik giminės.
Dėl tokios koncepcijos Thomaso sūnūs ir kiti giminaičiai labai anksti įsitraukė į banko veiklą.
Tarp brolių netruko išsiskirti Andrew W.Mellonas.
Mellonai ieškojo verslininkų-pramonininkų, pinigus keitė į įmonių dalis ir palaipsniui jas perimdavo į savo rankas, priversdami ankstesnius savininkus pasitraukti iš verslo, rašo lenta.ru.
Metai po metų šeima plėtė savo veiklos sferas. Ypač bankininkus viliojo laivų statyba, plieno gamyba ir naftos gavyba. Savo pirmąją naftos kompaniją šeima pardavė besotei Johno D. Rockefellerio „Standard Oil“. Tačiau Teksase ėmus eksploatuoti naujus naftos gręžinius, atsirado Mellonų „Gulf Oil“. Per laiką ji išaugo į vieną stambiausių pasaulyje naftos gavybos kompanijų. Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje amerikiečių aktyvus kompanijoje perpirko korporacija „Chevron“.
Įleisk kiaulę į bažnyčią
1886 m. amerikietis Charlesas Martinas Hallas išrado, kaip pramoniniu būdu gaminti aliuminį. Tai padarė perversmą.
Lengvą sidabro spalvos metalą išgaudavo ir iki tol, tačiau pritaikius naują jo gavybos būdą aliuminio kaina nuo 6-8 JAV dolerių smuko iki 65 centų už svarą.
Nedelsdamas Ch.M.Hallas Pitsburge įsteigė aliuminio kompaniją „Pittsburg Reduction Company“. Vėliau jos pavadinimą pakeitė į „Aluminium Company of America“ arba „Alcoa“.
Tačiau iki reikalai tvirtai atsistojo ant kojų, pradžia buvo netvirta – įmonei labai stigo pinigų, todėl Ch.M.Hallas kreipėsi į Pitsburge žinomiausią bankininkų šeimą.
A.Mellonas asmeniškai apžiūrėjo nedidelę, veikiau cechą primenančią gamyklą. Po apžiūros tapo aišku, kad lėšų reikės kur kas daugiau, nei prašė Ch.M.Hallas.
A.Mellonas investavo – jis įsigijo menkų 60 iš 10 tūkst. „Alcoa“ akcijų, už kiekvieną akciją sumokėjęs po 100 JAV dolerių. Šis verslininkas turėjo puikią uoslę ir numatė perspektyvas dešimtmečius į priekį. Tačiau stulbinančios aliuminio perspektyvos buvo akivaizdžios: daugelis tikėjo, kad po akmens, bronzos ir geležies amžiaus išauš aliuminio amžius.
Tolesniais metais šeima nuolat, vis didėjant pelnui nuo aliuminio pardavimų, augino savo dalį „Alcoa“, iki ji pasiekė kontrolinį paketą.
Panašiai taip pat Mellonai pasielgė su kitu išradėju Edwardu Achesonu, kuris užpatentavo silikono karbido išgavimo procesą.Pagal tvirtumą tai – antroji medžiaga po deimanto. Ji naudojama pramonėje pjūviams, šlifavimui ir poliravimui.
Stigdamas pinigų E.Achesonas A.Mellonui parodė savo išradimo galimybes. Bankininkas sutiko investuoti į naują verslą mainais į įmonės dalį. Pamažu Mellonai perėmė kompanijos kontrolę, o G.Achesonui teko trauktis iš prezidento posto.
Mellonų klano turtai ir įtaka taip išaugo, kad sąmokslo teorijos šalininkai juos vadino pilkaisiais JAV Federalinės rezervų sistemos sukūrimo kardinolais. Pirmasis skepsis ima sklaidytis, kai sužinai, kad šeimos galva Andrew Mellonas ėjo valstybės iždo sekretoriaus pareigas, arba, pasakius kitaip, buvo JAV finansų ministras netgi prie trijų prezidentų: nuo 1921 iki 1932-ųjų.
A.Mellonas manė, kad būtina skatinti privačią iniciatyvą, todėl mokesčius už pajamas, kurios viršijo milijoną JAV dolerių, sumažino nuo 66 iki 20 procentų. Jo pastangomis vidinė JAV skola susitraukė nuo 33 iki 16 mlrd. JAV dolerių.
Prasidedant Didžiajai depresijai A.Mellonas pasiūlė padidinti mokesčius, kad valstybė turėtų daugiau pajamų. Tačiau planas liko nerealizuotas, o iždo vadovui teko atsistatydinti.
Ermitažo grietinėlė
Praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje SSRS itin reikėjo lėšų, kad galėtų finansuoti industrializaciją. Tačiau dėl pasaulį apėmusios ekonominės krizės sovietų eksporto apimtys smuko, o brangiųjų metalų ir naftos produktų pardavimai taip smuko, kad negalėjo kompensuoti išaugusio investicijų poreikio.
Pinigų imta ieškoti parduodant Ermitažo vertybes. Tuo metu tai buvo geriausias meno muziejus pasaulyje.
Išsyk pirkėjų, kurie už rinktinius meno kūrinius Didžiosios depresijos įkarštyje mokėtų didelius pinigus, neatsirado. Tačiau po kurio laiko jais susidomėjo trys antikvarų įmonės iš Londono, Berlyno ir Niujorko. Incognito už jų stovėjo JAV finansų ministerijos galva A.Mellonas. Jo šaliai sėkmingais metais A.Mellonas susidomėjo paveikslų kolekcionavimu ir sumanė įkurti nacionalinę meno galeriją.
Ermitažo brangenybės tapo šaltiniu, iš kurio pildėsi A.Mellono kolekcija. „Amžiaus sandoris“ – pirkinys, kuriame buvo daugiau nei 20 Ermitažo šedevrų – naujajam šeimininkui atsiėjo 7 mln. JAV dolerių.
„Prisiimsiu atsakomybę teigdama, kad jei ne A.Mellonas, patys vertingiausi iš parduotų Ermitažo paveikslų būtų likę Rusijoje“, – spėjo istorikė Jelena Osokina.
Nepaisant savo pirkinio, A.Mellonas uždraudė į JAV iš SSRS importuoti degtukus, asbestą ir medieną.
Po A.Mellono mirties jo kolekcija, kurioje ir kūriniai iš Ermitažo, tapo Nacionalinės meno galerijos JAV nuosavybe.
A.Mellono sūnus Paulas visiškai nesidomėjo verslu. Jo pašaukimas – labdara. Be to, jis ilgus metus buvo Nacionalinės galerijos prezidentas. Vyras muziejui padovanojo daugiau nei 700 kūrinių iš savo asmeninės kolekcijos ir įsteigė britų meno centrą Jeilyje. Aristokratiškai gyvenęs aistringas arklių mylėtojas ir veisėjas P.Mellonas mirė 1999 metais.
Jo giminaitis pagal kitą liniją – kritovaliutos milijardierius Matthew Mellonas – taip pat investavo į Nacionalinę meno galeriją.
