Paviliojo studijos
J.Gelšvarto kelias į mokslo tyrimų sritį prasidėjo Jungtinėje Karalystėje (JK). Lietuvoje įgijęs informacinės inžinerijos bakalauro laipsnį, jis žingsniavo mokslo laiptais toliau – link robotikos.
„Magistro studijoms išvažiavau 2009-2010 metais į Edinburgo universitetą. Tuo metu Lietuvoje nebuvo nei robotikos, nei dirbtinio intelekto studijų – buvo tik keletas laisvai pasirenkamų modulių.
O ir šios srities moksliniai tyrimai buvo pavieniai. Jiems nebuvo nei reikiamos įrangos, nei mokslininkų, turinčių patirties.
Aš gi norėjau gilinti žinias būtent mane dominančioje robotikoje, todėl teko rinktis studijas svetur”, – pasakojo Julius.
Nuo mokslo jis ir baigęs Edinburgo universitetą nenutolo – įsidarbino JK įmonėje, kurainčioje povandeninius robotus, pavyzdžiui, naudojamus ieškant minų.
„Situacija prieš aštuonerius metus JK buvo visai kitokia, nei tuometėje Lietuvoje. Nemažai firmų, kurių darbo pokalbiuose teko dalyvauti, buvo universitetų finansuotojos.
Mokslo verslo bendradarbiavimas buvo glaudus. JK įmonės, siekdamos įgyti konkurencinį pranašumą, finansuodavo doktorantūros studijų vietas. O Lietuvoje tuo metu dar nebuvo nei startuolių, nei verslo inkubatorių”, – kalbėjo J.Gelšvartas.
Netrukus vaikinas buvo pakviestas dirbti į Vokietiją, kur, Drezdene esančioje įmonėje, perprato veidų atpažinimo technologijas.
Lietuva pasivijo
Tačiau ir Lietuvoje technologijos nestovėjo vietoje. Per pastaruosius 10 metų robotika sparčiai pradėjo augti, plėstis, atsirado įmonių, kuriančių šios srities produktus arba naudojančių robotikos sprendimus.
Atsirado ir startuoliai, ir verslo inkubatoriai bei „Hackathon“ renginiai, skirti palengvinti gerų idėjų įgyvendinimą.
„Manau, kad tam nemažai įtakos turėjo ir Europos struktūrinių fondų parama, nes ji padėjo įmonėms plėtoti projektus. Po truputį įsibėgėjo ir mokslas, pradėta rengti robotikai reikalingus specialistai, nors kol kas – tik bakalauro lygio“, – sakė Julius.
Aplinkybės taip susiklostė, kad prieš penkerius metus jaunuolis nutarė grįžti į gimtinę. Tuo metu jis jau buvo sukūręs šeimą, susilaukęs dukters.
„Kaip tik tuo metu, kai mąsčiau, ką dar nuveikus robotikoje, žmona rado informacijos apie Lietuvoje veikiančią robotikos kompaniją.
Nors tai buvo ne darbo skelbimas, nusiunčiau įmonei e.laišką. Ir, padiskutavęs su jos atstovais, nutariau grįžti į Lietuvą.
Taigi nuo 2013-ųjų vadovauju bendrovės „Rubedo sistemos“ mokslinių tyrimų grupei. Mes kuriame robotų valdymo ir aplinkos suvokimo technologijas“, – sakė J.Gelšvartas. Šiuo metu jis yra ir Kauno technologijos universiteto doktorantas, dėsto robotiką bakalaurams.
Įžvelgia plėtrą
Pasak Juliaus, robotika yra sritis, turinti labai daug galimybkų visame pasaulyje, Lietuvoje – taip pat. Tačiau reikės dar nemažai pastangų tam, kad Lietuva taptų regiono lydere.
„Visų pirma, reikalingos įmonės, kurios norėtų investuoti įr vis dar brangią robotikos įrangą, o ji lėtokai atsiperka.
Daugumai įmonių tai gali pasirodyti rizikinga, tačiau ir galima grąža yra labai didelė.
Taip pat reikalingas sistemingas specialistų rengimas. Tam gali padėti glaudesnis verslo ir mokslo bendradarbiavimas.
Tam, kad aukštąjį mokslą baigę specialistai gebėtų kurti inovatyvius produktus ir sprendimus, visų pirma reikia juos supažindinti su naujausiomis technologijomis dar jiems tebestudijuojant universitetuose”, – svarstė Julius.
Jis, kaip ir kiti jaunos kartos mokslininkai, neabejoja, kad robotizacija yra iššūkis, kurį Lietuvos pramonė turi vertinti itin rimtai.
„Didelės įmonės, kuriose dirba 50 – 300 žmonių, dažniausiai jau turi ne vieną robotą ir planuoja tolimesnę procesų automatizaciją, nes gerai supranta jos naudą.
Didžiausi iššūkiai tokioms įmonėms – rasti pakankamą robotizacijos sprendimų pasiūlą vietinėje rinkoje“, – užsiminė pašnekovas.
Bet ir Lietuvoje jau sėkmingai kuriami sprendimai, kuriuos robotikos profesionalai teikia ne tik vietos, bet ir kitų šalių verslui.
