Taip Feliksas vienas pats darbuojasi jau nuo 1986-ųjų. Daugiau nei 30 metų vaikus laivelyje fotografuojantis vyras pasakojo, kad tie vaikai, kuriuos kadaise jis įamžindavo laivelyje, dabar patys atsiveda savo vaikus ir paprašo tokios pačios jų nuotraukos, o dažnai ir patys įsiropščia pakartoti vaikystės kadrą.
„Jaunas atėjau čia dirbti, nieko nežinojau dar, visi buvo užsiėmę savo vietas. Tokių fotografų čia prie jūros rusų laikais buvo gal 23, o likau tik aš vienintelis. Buvo didelė konkurencija, visi kiti pabėgo. Nežinau, ar aš buvau sėkmingiausias, tiesiog daugiau nieko aš nemoku“, – kukliai pasakojo fotografas, nerimastingai trypčiodamas iš vienos vietos į kitą.
Laivelį pasidarė pats
Feliksas pasakojo, kad 1982 metais Vilniaus technologijos technikume baigė fototechnikos mokslus, o jo dėstytojas buvo pats Rimantas Dichavičius.
„Jis mane išmokė pagrindinio dalyko – kompozicijos. Ne vienas buvo po to kino, televizijos operatorius, man gavosi taip, grįžau čia ir viskas. Gavau paskyrimą dirbti Vilniuje, bet pats esu iš Palangos, todėl norėjau dirbti čia, taigi grįžau namo. Būčiau negavęs paskyrimo į Palangą, bet grupiokas buvo ministro sūnus...“ – prisiminimais dalijosi fotografas.
1986 metais jis pasgamino laivelį, kurį pats ir išdailino. Visgi pats laivelis, nors padarytas identiškai, kaip pirmasis, jau yra naujesnis, nes senąjį vyras laikydavo vandenyje, todėl maždaug po 10 metų jis tiesiog susidėvėjo.
„Čia viskas padaryta mano rankomis, burė mano piešta. Sūnus padarė eskizą, nes jis baigęs dailę. Tais laikais patys rankomis viską darėme, nebuvo nei medžiagų pirkti, nieko. Priklausėme buitininkų kombinatui, dirbdavome "ne ant savęs", nes turėjome dirbti valstybinėje įmonėje pagal paskyrimą. Bet jokių medžiagų neduodavo. Draugas važiuodavo į Maskvą parsivežti, o aš į Latviją“, – jau šiek tiek išdrąsėjęs pasakojo vyras.
Jo teigimu, jis buvo pirmasis, kuris Palangoje apskritai pradėjo daryti spalvotas nuotraukas.
„Negaliu sakyti, kad buvau kiečiausias, gal daugiau kantrybės turėjau. Juk būna visokiausių klientų, infarktą gali gauti, – už galvos susiėmė jis. – Buvo toks laikas, kai kiekvieną dieną tempdavome tuos laivelius į miestą palikti, o iš ryto atitempdavome atgal. Dabar nebėra konkurencijos. Atsivežu ant ratukų ir susidėlioju per pusvalandį“, – aiškino Feliksas.
Tarp klientų – ir garsūs žmonės
Felikso sėkmės paslaptis – nuotrauka per minutę. Tik padaręs kadrą jis skuba prie kompiuterio bei specialaus japoniško spausdintuvo, kuris akimirksniu padaro nuotrauką.
Paprašytas papasakoti apie klientus, Feliksas be galo apsidžiaugia, nes apie save daug kalbėti nemėgsta.
„Net širdis sustos tuoj. Nežinau net nuo ko pradėti... Mano klientas buvo Rytis Cicinas. Labai gudrus ir labai fainas jis. Tada dar nebuvo žymus, nedainavo, niekas jo nežinojo. Jis ateidavo, duodavo pinigų ir sakydavo: „Už tiek padaryk“. Ir niekada neleisdavo daryti taip, kad liktų negatyvai.
Sakau, kodėl? Juk tau pigiau išeitų. O jis atsakydavo, kad negalima, paskui, kai jau būsiu žymus, pardavinėsi mano nuotraukas. Dar jaunas buvo, prieš kokį 20 metų, o jau planavo būti žymus“, – juokėsi fotografas.
Taip pat pas jį nusifotografuoti kartą buvo užsukęs ir Marijonas Mikutavičius su visa futbolo komanda, nes tuomet žaidė pajūryje su draugais.
„Dar buvo Emanuelis Zingeris, padariau 2 nuotraukas ir užsisakė dar 25. Taip pat labai fainas Linas Karalius, kiekvienais metais ateidavo jis, tai vienas, tai po to su žmona, vėliau ir su vaiku“, – prisiminė Feliksas.
Brangiausi – nuolatiniai klientai
Pokalbio metu pro šalį praėjo jauna mama su maža dukrele, parodė į laivelį ir pasakė: „Kai buvau maža, aš čia turėjau nuotrauką.“
Feliksas nudžiugo išgirdęs, sakė, kad tokie klientai jam visgi mieliausi.
„Pas mane dabar fotografuotis vaikus atveda tėvai, kurie patys kažkada būdami vaikais čia fotografavosi. Iš to pagrinde ir gyvenu. Dar būna, ateina ir sako, kad nori taip pat nusifotografuoti, kaip tada, kai buvo vaikas. O toje nuotraukoje jis tuomet sėdėjo prie vairo, dabar net nebetelpa ten. Vis tiek sako, kad nori taip pat ir viskas“, – pasakojo jis.
Paklaustas, ar daug žmonių ateina nusifotografuoti, vyras tik numojo ranka, sakė, kad anksčiau stovėdavo eilės, dabar mažiau, bet užtat nuotraukas padaryti dabar lengviau.
„Dabar mažai žmonių, nes geras oras. O kai lyja, lietus išvaro žmones iš pliažo ir vėliau jie ateina pasivaikščioti ant tilto. Tada ir ateina fotografuotis“, – atsakė fotografas.
Feliksas pasakojo, kad laivelyje nufotografuoja ir savo vaikus, kuriuos turi net 6, tačiau visi jie dabar gyvena užsienyje: „Tai Maljorkoje, tai Anglijoje… Nieko nepadarysi. Man Palangoje geriausia.“
Žmonių laukia kasdien
Tokia nuotrauka per minutę pas Feliksą kainuoja 5 eurus. Jis prisiminė, kad anksčiau, dar rublio laikais, kaina buvo fiksuota – 5 rubliai už dvi nuotraukas.
„Vagnoriaus laikais buvo vienas meškiukas, t. y. 500 vagnorkių už 2 nuotraukas. Litais kainavo 14 litų, o dabar 5 eurus. Būtų brangiau, tai žmonės nebeitų. Geriau daugiau žmonių, o ką čia veikti, sėdėti visą dieną? Kol laukiu, paskaitau laikraštį, anksčiau pažaisdavome futbolą – buvome jaunesni…“ – šiek tiek nostalgiškai, su truputėliu liūdesio prisiminė fotografas.
Tačiau jis tikino dirbantis ne tik dėl pinigų: „Liepos 28 dieną bus projektas, atvažiuos čia vaikai, kurie nematę jūros, tai fotografuosiu visus nemokamai. Bus 500 vaikų. Turėjau fotografuoti vestuves, bet specialiai pasilikau laisvą dieną...“
Iš pradžių nedrąsiai žodžius rinkęs Feliksas pokalbiui besibaigiant, rodos, šiek tiek nuliūdo.
„Na, vis pusvalandis jau praėjo, trumpiau laukti žmonių reikės“, – grįždamas prie savo laivelio atsisveikino jis.
