Nors Lietuvos valdžia daug kalba apie būtinybę susigrąžinti emigrantus, anot M.Raugalo, ta pati valdžia kartu juos ir atbaido nuo grįžimo.
„Galvojant apie grįžimą į Lietuvą, kartais nuvilia visa politinė drama, kiek visokio brudo vyksta“, – teigė emigrantas.
Žurnalistės Daivos Žeimytės ir M.Raugalo pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai“.
– Kiek metų gyvenate Londone?
– Jau beveik 8.
– Grįžti į Lietuvą nėra minčių?
– Pagalvoju apie tai, bet konkrečių planų neturiu.
– Kodėl emigravote?
– Tuo metu, kai išvykau, Londonas sužavėjo kaip miestas. Prieš tai jame apsilankiau kaip turistas, labai patiko ir pradėjau ieškotis čia darbo. Pavyko susirasti ir išvykau. Suviliojo tarptautinė karjera ir galimybės.
– Ką dirbate?
– Šiuo metu dirbu su skaitmenine rinkodara telekomunikacijų įmonėje.
– Niekada nesvarstėte galimybės pasitobulinti čia, grįžti į gimtinę ir ten pritaikyt savo žinias?
– Svarsčiau. Visą laiką apie tai galvoju. Bet reikia tvirtai nuspręsti, tai savaime neįvyks. Lietuva yra gan maža rinka, čia yra daug įvairių sričių profesionalų. Kompanijos daug didesnės ir pati specializacija daug siauresnė. Ne visiems pavyksta rasti tokias pozicijas, kurios pilnai atitiktų jų žinias, įgūdžius. Galbūt ir atlyginimo ar atsakomybės lūkesčius. Sėkmės istorijų gana daug, bet nesutalpins Lietuva visų išvykusių, jeigu jie nuspręstų grįžti.
– Jūs emigracijoje nesijaučiate lyg kažkas iš kažkur?
– Mane Londonas tuo ir sužavėjo kaip miestas. Iš visų Europos miestų, jis yra labiausiai tarptautinis, kur atvykėlių yra be galo daug. Tai buvo pirmas užsienio miestas, kur eidamas nepažįstama gatve, nesijaučiau kaip pašalietis.
– Kai kurie Lietuvoje jums sakytų: išdavėte Lietuvą, pridėtinę vertę kuriate kitai šaliai, ne savo valstybę statote.
– Bet daug emigrantų sugrįš, jeigu Lietuva, valdžia stengsis sudaryti sąlygas grįžimui. Bet ir be to, praeis kažkiek metų ir grįš. Tėvynė dažnai traukia, ten dauguma geriausiai jaučiasi ne tik dėl darbo, bet ir tuomet, kai pradeda galvoti apie vaikus, senatvę ar laiko su šeima svarbą, jeigu ji likusi Lietuvoje. Tokių šalių kaip Airijos, Izraelio pavyzdžiai, kur jie turi dideles diasporas, bet sugebėjo pritraukti sugrįžti milijonus, tiek fiziškai, tiek investicijų pritraukimu – tai milžiniškas potencialas. Lietuviai išvyksta, pasisemia patirties, žinių.
– Ar čia nėra lengviausias kelias? Yra sakančių, kad jeigu turi proto ir nori, gali dirbti ir uždirbti Lietuvoje, daug pasiekti, realizuoti save. O pabėga iš Lietuvos tie, kurie ieško lengvesnio kelio, nenori prisiimti atsakomybės.
– Tikrai nemanau, kad tą kelią galima vadinti lengvesniu. Kad čia įsitvirtintum, kiltum karjeros laiptais, gautum aukštos kvalifikacijos darbą – gal net sunkiau nei Lietuvoje. Reikia prasimušti, rodyti save tarp tų, kurie yra vietiniai, kurie labiau išlavinę kalbą, turi daugiau pažinčių... Nemanau, kad tas kelias lengvesnis. Bet kokiu atveju, kiekvienas renkasi tokį kelią, kuris jiems geresnis. Tiems, kurie išvyksta jauni, tai būna avantiūra, nuotykis pabandyti save, pamatyti kažką naujo.
– Kokios yra pagrindinės išvykimo priežastys? Kai kalbame apie emigraciją, dažniausiai girdime apie ekonomines priežastis – žmonės išvažiuoja ieškoti geresnio gyvenimo.
– Ekonominė – viena pagrindinių. Žinant, kad vidutiniai atlyginimai daug mažesni, o įvairių prekių ir paslaugų kainos ne ką mažesnės nei kitose šalyse... Moksleivių paklausus, jie pasakys, kad tikrai galima sočiau gyventi užsienyje dirbant panašų darbą.
Aišku, negali tikėtis, kad visiems pavyks prasimušti, gerus darbus Lietuvoje gauti, net jei yra galimybių.
Socialinės aplinka – irgi [svarbi]. Žinant, kiek Lietuvoje yra patyčių, kaip trūksta tolerancijos kitataučiams, kitokių pažiūrų žmonėms... Daug žmonių išvyksta, nes nori laisvės, nepriklausomybės ir nenori jausti mažos šalies sindromo, kur menkos problemos tampa didžiausiu diskusijų objektų, ko čia yra mažiau.
Gali nuo to šiek tiek pabėgti ir būti mažiau pastebimas, jei to norisi. Bet jaunimo tarpe yra daug tokių, kurie tiesiog nori pamatyti pasaulį. Žmonės mėgsta keliauti, nori išvykti, pagyventi tokiame mieste kaip Londonas arba Anglijoje, Vokietijoje, Norvegijoje. Galbūt jie mato save Lietuvoje ilgalaikėje perspektyvoje, bet nori pamatyti pasaulį.
– Kas jus sugrąžintų į Lietuvą?
– Šiuo gyvenimo etapu karjera man labai svarbi. Negrįžčiau į nežinią, nežinodamas, ką Lietuvoje veikčiau. Jeigu tai samdomas darbas – turėčiau jausti, kad tai tokia pozicija, kur jausčiau, kad yra žingsnis į priekį profesine prasme, o ne karjeros aukojimas vardan grįžimo.
Pats grįžimas savaime tikrai yra patraukli idėja. Aš pats esu iš Vilniaus ir man šis miestas yra be galo nuostabus susisiekimo, aplink esančios gamtos prasme. Tai kompaktiškas miestas, kuriame yra viskas, ko reikia, ne tokie dideli atstumai, kaip Londone...
Be to, gal reikėtų pasiekti tą gyvenimo etapą, kad to norėčiau ar jausčiau, kad čia pasiekiau tai, ką galėjau ir nusibodo, norėtųsi naujo iššūkio. Lyginant karjeros galimybes, Lietuvoje daug mažesnė privataus sektoriaus rinka, bet tu gali būti didesnė žuvis mažesniame ežerėlyje.
– O kultūra? Jūs akcentavote toleranciją, pakantumą. Ar galėtumėte daryti išvadas, matydami, kokia yra situacija Lietuvoje ir Londone, kuris yra multikultūrinis miestas, kuriame daug rasių, religijų?
– Čia irgi reikia atsargiai lyginti. Ar mes Londoną ir Vilnių lyginame, ar Londoną ir Lietuvą, ar čia esantį regioną su Vilniumi? Egzistuoja labai dideli skirtumai tarp didžiausių miestų ir regionų net ir šalių viduje.
Londonas – labiausiai multikultūrinis miestas, nors gal yra miestelių, kur dar didesnis procentas atvykėlių. Aišku, ir žmonės vidutiniškai labiau išsilavinę, geresnius darbus turi, didesnes pajamas. Tai kažkiek daro įtaką ir visoms pažiūroms. Londone gal ta problema mažesnė, bet kaip parodė „Brexit“ referendumas – regionai nubalsavo už išstojimą.
Pagrindinė problema buvo imigracija, kuri paskatino žmones balsuoti už ES palikimą. Aišku, čia yra daug žmonių, kurie nusistatę prieš imigrantus, ypatingai miesteliuose, kur jų pastaraisiais metais atvyko be galo daug po Rytų šalių įstojimo į ES.
Negalima sakyti, kad čia niekada tolerancijos netrūksta. Rasizmas nėra išspręsta problema, net ir antisemitizmas – Leiboristų partija skęsta skandaluose ne vieną mėnesį. Dauguma jų partijos ir Seimo narių yra prieš žydus ir jų netoleruoja. Tikrai problemų yra, bet jos labiau civilizuotai sprendžiamos, apie jas diskutuojama, gal politinė atsakomybė didesnė. Įvyksta skandalas – po jo, dažniausiai, greitas atsistatydinimas.
Galvojant apie grįžimą į Lietuvą, kartais nuvilia visa politinė drama, kiek visokio brudo vyksta. Kartais pagalvoju, gal net gerai. Turbūt visą laiką tai vykdavo, o dabar tai dažniau į viešumą kylą. Aišku, ir su žurnalistų ir kitų žmonių pagalba.
– Tai stabdo jus nuo grįžimo?
– Galvojant apie grįžimą, tai politikai kviečia, sako, kad visi jūsų laukia, prisidėkit prie valstybė kūrimo… Bet visas tas balaganas atbaido. Net ir iš asmeninės pusės žiūrint, suprantu, kokia yra nepastovi politinė karjera… Kartais ten net ir be jokių skandalų pasikeičia vėjai, nušalinamas vienas žmogus, pakeičiamas kitu be jokių aiškių priežasčių. Tada pagalvoju, kad tai labai rizikingas žingsnis, nes kad ir kokiais gražiais tikslais ir gerais norais eitum, supranti, kad ne vien nuo tavo sugebėjimų ir rezultatų priklausys tavo sėkmė.
– Jūs esate sėkmingasis emigrantas. Tikrai yra žmonių, kurie, išvykę į svečią šalį, nesugeba ten savęs realizuoti. Kokia yra jūsų sėkmės paslaptis? Jūs ne tik siekiate karjeros, bet ir organizuojate labdaros vakarienes.
– Visa tai laipsniškai atėjo, ne savaime. Labai padėjo geras išsilavinimas, baigiau bakalauro studijas Rygoje, Stokholmo aukštojoje ekonomikos mokykloje. Universitetas suteikė labai geras žinias, pasiruošimą, anglų kalbos įgūdžius, kas čia yra be galo svarbu. Labai svarbus faktorius yra vien gerai mokėti kalbą. Aišku, daug atvykusių moka pagrindus, gali susikalbėti, bet tai ne tas pats, kas galėti efektyviai daryti pristatymą darbe, sugebėti vesti derybas...
Jeigu to lygio nepasiekei, nesvarbu, koks būsi protingas, gabus ir darbštus, tiesiog tai viską stabdys. Daug ką sustabdo vien kalbos nemokėjimas, o dažnai ir išsilavinimo neturėjimas. Aišku, dauguma čia atvyksta su aukštuoju, bet ne visą laiką toje srityje, kur čia yra geros galimybės įsidarbinti. Jei turi istorijos laipsnį ir tavo darbe reikia daug kalbėti, vadinasi, reikia turėti daug geresnius kalbos įgūdžius. Aišku, reikia turėti atkaklumo.
– Drąsos reikia?
– Turbūt daugiau drąsos reikia, kad savo verslą bandytum daryti, viskuo rizikuoti. Aišku, samdomo darbo karjera yra saugesnė, žinai, kad kas mėnesį gausi atlyginimą, jei nepadarysi kažko, kad tave išmestų.
Aišku, išvykimui reikia drąsos. Bet darbštumo, atkaklumo tikrai reikia, nes norint būti vertinamu, kilti karjeros laiptais, susirasti darbą, turintį didesnes galimybes, reikia labai daug pastangų, ne vien proto.
– Kaip išvykusiam žmogui sugebėti išlaikyti ryšį su savo gimtine?
– Svarbu domėjimasis. Draugų tarpe turiu žmonių, kurie nežino, nei kas tas Karbauskis, nei Skvernelis, nei kokias pareigas jie užima. Jie visiškai neseka nei politinių, nei socialinių naujienų. Man tiesiog natūraliai įdomu.
Ir tėvai gyvena Lietuvoje, palaikau ryšį. Tiesiog įdomu, kas vyksta. Neatmetu to varianto, kad ateityje galbūt grįšiu ir kažką kursiu savo tėvynei.
„Vasara tiesiogiai“ – nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
