Farmacijos studijas baigusi moteris suprato, kad vaistų pasaulis – ne jai, ir padedama vyro susikūrė nuosavą sėkmės receptą – prieskoninių žolelių ūkį bei prekės ženklą „Gardutis“, kuriame visus darbus nudirba savo pačios rankomis.
Iš vaistinės – į metalo dirbtuves
Su Egle ir Vytautu susitikome itin karštą pirmadienio popietę. Surasti jų sodybą nebuvo lengva – sunkiai ją „įžvelgė“ tiek navigacija, tiek kelio ženklai.
Deginantys saulės spinduliai, rodos, naujame versle iš tiesų negelbėjo, tačiau vyras ir žmona dėl to per daug nesuko galvos – sakė, kad vis geriau, nei pernai šalį skandinusios liūtys, nes tuomet produkcijos jau neišgelbės niekas.
Iš Šiaulių į Kauną studijuoti atvykusi E.Jachimavičienė baigė Farmacijos studijas Kauno medicinos universitete (dab. Lietuvos sveikatos mokslų universitete), tačiau paskutiniais metais besimokydama ir atlikdama praktiką suprato, kad nemėgsta būti apsupta vaistų ir nenori sieti su jais savo ateities.
Jos vyras Vytautas, su kuriuo susipažino studijų metais, tuo metu užsiiminėjo metalo perdirbimu, o jam talkindavo ir pati Eglė.
„Padėjau gaminti metalo gaminius, išmokau dirbti su visokiausiais įrankiais ir pjovimo staklėmis. Tai man pasidarė daug įdomiau, nei dirbti vaistinėje. Vytautas pasiūlė šia veikla užsiimti kartu. Taigi nei vienos dienos ir neišdirbau vaistinėje“, – šypsojosi moteris, pridurdama, kad neskirsto darbų į vyriškus bei moteriškus.
Įkvėpė prisiminimai iš vaikystės
Tuo metu jaunavedžiai nusprendė kartu ieškotis būsto. Tačiau paieškas pradėję nuo Kauno centro, kur jau buvo beveik sukirtę rankomis, galiausiai nusprendė apsigyventi neseniai įsigytoje sodyboje Naudžiūnų kaime, Birštono savivaldybėje.
E.Jachimavičienė pripažino, kad pirkdami sodybą net neturėjo minties keltis į ją gyventi, nes norėjo įsikurti mieste, tačiau kiekvieną savaitgalį atvykus į ją pasiilsėti, būdavo be galo sunku grįžti atgal.
„Mums pradėjo čia patikti. Kol nepabūni už miesto ir nepabandai čia apsigyventi, atrodo, kad 50 kilometrų važiuoti iki darbo į miestą yra labai toli, o vėliau kažkaip pripranti ir atrodo nei daug, nei kažkokia problema“, – prisiminė V.Jachimavičius.
Iš miesto tempė ir sena svajonė – E.Jachimavičienė visuomet norėjo turėti nedidelį ūkį, kuriame galėtų ką nors auginti.
Kurį laiką svarsčiusi apie uogas, moteris nusprendė pasukti į prieskoninių žolelių sritį, kurią, anot jos, lengviau realizuoti, nes galima ilgiau ir paprasčiau laikyti visus metus.
„Prisiminiau, kaip vaikystėje su šeima patys augindavome prieskonius, tad norėjosi, kad jų visada būtų ir mūsų namuose. Parduotuvėse liūdino jų asortimentas, nes ten praktiškai galima rasti tik prieskonių mišinių su druska: trūko natūralumo, žolelės kvapo...
Sužinojusi, kad Lietuvos klimatas tinka daugybei prieskoninių žolelių auginti, pradėjau šį eksperimentą“, – apie verslo pradžią pasakojo pašnekovė.
Darbą palengvino ir su vyru vystyta metalo dirbinių veikla. Eglė su Vytautu patys pasigamino džiovyklą, skirtą džiovinti žolelių derlių.
„Beje, po to gavome daug užsakymų būtent gaminti džiovyklas“, – paminėjo V.Jachimavičius.
Prieskonius pardavė per kelis mėnesius
Pirmieji metai – 2015-ieji – buvo tik bandymas, kurio metu naujieji Naudžiūnų kaimo gyventojai bandė savo jėgas ūkininkų amplua.
Apsisėjusi nedidelį plotą žolelėmis, Eglė pati savo rankomis rūpinosi jų augimu ir laukė išvajotojo derliaus.
Rezultatas jai išties patiko, todėl kitais metais ji pabandė užsiauginti dar daugiau prieskoninių žolelių, o 2017-ieji šeimai buvo lemtingi – įkūrę savo prekės ženklą, įpakavimą bei etiketes, Eglė su Vytautu pradėjo įvairiose mugėse prekiauti daugiau nei 20-čia prieskoninių žolelių rūšių.
„Norėjosi užsiauginti ir padaryti kitiems pačios geriausios kokybės produktą, kad jis išlaikytų savo natūralią spalvą, aromatą… Žmonės pastebėjo skirtumą.
Užteko mugėse pirkėjams parodyti patį paprasčiausią prieskonį – krapus. Jie pažiūrėjo jų spalvą, kvapą ir sakė, kad čia tikriausiai tik šiandien nuskinti. Mes visada taip patraukiame žmones – natūralumu“, – tikino ūkininkė.
Anot jos, buvo pasirinkta ir speciali pakuotė, kuri ilgai išlaiko prieskonių kokybę ir neleidžia drėgmei patekti į vidų: „Net jei maišelis sušlaptų iš išorės, drėgmė nepatenka į vidų. Užtrauktukas irgi padeda sandariai uždaryti maišelį, kad prieskoninių augalų aromatas išliktų kuo ilgiau.“
Pašnekovai pasakojo, kad produkciją mugėse bei internetinėje svetainėje pardavė vos per kelis mėnesius, o žiemą susilaukė daugybės pasiūlymų iš įvairių parduotuvių, tačiau nebeturėjo ką joms pasiūlyti.
Ateityje – dar daugiau planų
Po tokios sėkmės šiemet jie nusprendė 12 arų plotą padidinti iki pusės hektaro ir visą jį apsėti prieskoniais, tačiau ištiko nesėkmė.
„Tokio ploto vien rankomis neišėjo apdirbti, o mūsų turima technika pavedė. Dabar atrodo juokinga: jei būtume susitvarkę tą mažesnį plotelį tvarkingiau, tai turėtume daugiau prieskonių nei pernai ir šiemet. Tiesiog kažkaip pagalvojome, kad reikia didinti ir viskas“, – guodėsi Vytautas.
„Vagojome tarpvagius ir užvertėme dalį augalų, kurie nebesudygo. Liko dar mažiau, vos trečdalis to, kas buvo pernai. Puoli prie vieno galo, tada prie kito, dar kitas lieka apleistas ir tiesiog nebesuspėji“, – paaiškino Eglė.
Vyras ir žmona svarstė, kad ūkininkavimas – ne toks verslas, kuriame galima imti ir ištaisyti savo klaidą, jiems teks laukti kitų metų.
„Kitais metais kardinaliai keisimės: auginsime prieskonius plėvelėse ir specialiuose indeliuose, nusipirksime traktorių, vėl mažinsime plotą. Geriau mažesnis plotas, bet efektyviau išnaudotas.
Stimulas tikrai yra, nes vis dar sulaukiame įvairių pasiūlymų iš parduotuvėlių“, – patikino V.Jachimavičius.
Paklausti, ar apskritai nesigaili išsikėlę gyventi į kaimą ir ką čia veikiantys vakarais (namuose nebuvo matyti televizoriaus, o jo vietoje – daugybė stalo žaidimų dėžučių), Eglė ir Vytautas juokėsi, kad čia turi įvairiausių planų, o vakarais be galo dviese mėgsta žaisti žaidimus.
„Ryte geriame kavą ir žiūrime pro langus į laukinius gyvūnus. O vakarais žaidžiame stalo žaidimus, skaitome knygas, per kompiuterį žiūrime filmus…“ – vardijo ūkininkės vardo ir po nesėkmės nepanorusi išsižadėti moteris.
