Šį rugsėjį sueis dešimt metų, kai Vilniuje gyvena ir dirba perujietis 44 metų A.Bechtle. Iš Peru sostinės Limos kilęs reklamos specialistas šiuo metu rašo autobiografinį romaną ispaniškai.
Jo tėvas, gimęs Bolivijoje, yra vokietis. Antonio turi ir Peru, ir Vokietijos pilietybę.
Nors daug metų gyvena Lietuvoje, jis sako esąs per kvailas, todėl dar neišmoko nei lietuviškai, nei vokiškai, tačiau sėkmingai kuria reklamas ir vaizdo klipus klientams Lietuvoje.
Antonio tikina tėvynės nepasiilgstantis. Nebent perujietiško maisto. Lietuvoje jis rado draugų ir jaučiasi kaip namie.
Eidamas Vilniaus gatve jis dažnai sveikinasi su praeiviais, o su vienu pravažiuojančiu dviratininku susimušė delnais.
Nors Antonio prieš atvykdamas nieko nebuvo girdėjęs apie Lietuvą, dabar jis Vilniuje ketina įsikurti visam laikui.
Jis tikina, kad visi jo draugai, kurie čia atvyksta, nori pasilikti ir apsigyventi.
„Beveik 5 metus gyvenau ir dirbau Anglijoje. Dirbdamas prekybos sandėlyje susipažinau su mergina ir jos draugu iš Babtų (Kauno r.). Lietuviai mane pakvietė juos aplankyti. Jie nuostabūs žmonės. Mes susidraugavome.
Po begalybės apsilankymų Lietuvoje, kur leisdavau atostogas, nusprendžiau palikti Angliją ir važiuoti gyventi į Lietuvą. Anglija nėra draugiška imigrantams ir aš ten nebuvau patenkintas savo gyvenimu.
Lietuvoje mane sutiko labai šiltai. Draugai nusivežė į kaimą ir supažindino su savo artimaisiais. Jie yra iš didelės šeimos, ten vykdavo puotos su šašlykais.
Man tai priminė Italiją – didelės šeimos, garsiai šaukiantys ir besikalbantys žmonės, krykštaujantys vaikai ir visur begalė maisto. Pasijutau lyg būčiau artimos šeimos ratelyje“, – apie savo gyvenimo pradžią Lietuvoje pasakojo A.Bechtle.
– Ar greitai radote darbą Lietuvoje?
– Išsiuntinėjau savo gyvenimo aprašymą įvairioms įmonėms, nors ir nemokėjau lietuviškai.
Įsidarbinau reklamos agentūroje. Jiems buvo svarbiausia ne mano kalbos žinios, bet kad turėčiau minčių, galėčiau kurti reklamas.
Tai buvo 2008 metų rugsėjo 29 diena. Taip, daug metų aš jau čia. Tai ir man nuostabu.
Sunku patikėti, kad jau prabėgo dešimtmetis.
Tačiau man niekada nenusibosta Vilnius. Aš čia vis dar jaučiuosi lyg turistas. Kartais pavaikštau po Vilnių su fotoaparatu ir vis randu neatrastų vietų, kampelių.
O žmonės čia labai draugiški.
Daug kas nesupranta lietuvių, nes lietuviai vaikšto rimtais veidais. Bet po rimtu veidu slypi sumanus žmogus, kuris mėgsta kalbėti.
Perujiečiai dramatiškesni. Kai atvykau į Lietuvą, reikėjo išjungti perujietišką mąstymą. Lietuviai praktiškesni ir ne tokie emocingi žmonės.
– Jūs kartojate, kad patinka Vilniuje. O kas konkrečiai taip žavi?
– Žmonės Vilniuje nepaprastai šilti. Taip pat patinka, kad Vilnius nėra žinomas pasaulyje ir daug kas nežino, kur jis ar Lietuva yra.
Man patinka, kad aš vienas iš tų, kurie žino ne tik tai, kur yra Vilnius, bet ir jį pažįsta. Jaučiuosi lyg keliautojas, tyrinėtojas, atrandantis naują šalį. Atvykęs nelabai žinojau, ko tikėtis.
Neseniai Martyno Mažvydo bibliotekoje skaičiau paskaitą apie Lietuvą perujiečio akimis.
Aš papasakojau, kad atsikrausčiau į Lietuvą, nes mums, perujiečiams, tai egzotiškas kraštas.
Patinka jums lietuviams ar ne, bet norėjau taip pat pamatyti Sovietų Sąjungos likučius. Norisi pamatyti tą praeitį, nors lietuviams tai skausminga tema.
Nepaprastai įdomu nukeliauti į miegamuosius rajonus – Fabijoniškes ir Lazdynus ir pasidairyti į tuos sovietinius daugiaaukščius. Man labai patinka tas jausmas, lyg laiko mašina mane nukeltų į kitą laikmetį.
Kol nesusipažinau su lietuviais Anglijoje, apskritai nežinojau, kad tokia šalis kaip Lietuva yra.
– Ir ką tikėjotės čia rasti prieš atvykdamas?
– Neturėjau jokių lūkesčių. Kai keliauju, iš anksto nežiūriu į tos vietovės nuotraukas. Noriu pats pamatyti ir nustebti.
Kai atvykau į Lietuvą 2006 metais, buvo žiema ir temperatūra siekė 27 laipsnius šalčio. Atsimenu, kad niekada man gyvenime dar nebuvo taip šalta.
Bet pats šaltis buvo patrauklus. Tai lyg nuotykis. Aš galvojau, jeigu šalta, tai gali pasivaikščioti, pabėgioti ir sušilsi. Tačiau kaip bėgti ant sniego arba ant ledo?
Pasirodo, į Lietuvą patekau šalčiausią tos žiemos savaitę.
Bet jau po šitiek žiemų Lietuvoje aš išmokau ištverti. Žiemą Lietuvoje reikia iškęsti šaltį ir šviesos trūkumą.
Pas mus Limoje kitaip. Lima – dykumos miestas ir ten niekada nelyja. Pastarąjį kartą lijo, regis, prieš 70 metų.
– Tai jus turėtų stebinti Vilniaus žaluma.
– Taip, bet ir pas mus Limoje yra parkų, kurie prižiūrimi ir laistomi. Limoje reikia pačiam sukurti tokį parką, atsivežti ir susodinti medžius ir kitokius augalus.
Ten daugiausia betonas, smėlis ir dulkėtas miestas.
– Vilniuje esate dešimt metų. Kaip per tą laiką, jūsų akimis, pasikeitė miestas?
– Vilnius dabar kosmopolitinis. Kai atvykau 2006 metais aplankyti draugų Kaune, žmonės gatvėje atsisukdavo į mane ir spoksodavo. Dabar kai nuvažiuoju į Kauną, niekas nebespokso.
Anksčiau sulaukdavau daugiau dėmesio. Žmonės net gatvėje užkalbindavo ir klausdavo, iš kur aš. Tai jau praeitis. Dabar nesulaukiu tokių klausimų.
Taip pat atidaryta daugiau kavinių ir barų Vilniuje. Prieš dešimtmetį burdavomės „Cozy“ kavinėje ar „Woo“ Vilniaus gatvėje. Dabar atsirado jaukių kavinių ir begalė pasisėdėjimo vietų.
– Ar sunkiai pripratote prie lietuviško maisto?
– Aš gyvenau ir atvykau į Lietuvą iš Anglijos. O atvykusiam iš Anglijos maistas Lietuvoje – lyg rojuje. Anglijoje ruošdavau maistą namuose, nes restoranuose brangu ir nelabai ten pavalgysi.
Namuose skaniau pasigaminsi nei vidutiniame Anglijos miesto restorane.
Už virto viščiuko gabaliuką ten gali sumokėti net 28 svarus (apie 32 eurus).
Be to, jie nemoka gaminti. Aišku, jeigu virėjas geras, tada iš viso labai brangu. O tokių vidutiniškų, nelabai brangių restoranų ten nerasi. Arba labai brangu, arba prastas restoranėlis ir pigu. Viduro nėra.
Man Lietuvoje buvo ir pigu, ir skanu. Taip, mėgstu cepelinus, tačiau Babtuose jie skaniausi. Taip pat mėgstu šaltibarščius.
Ypač skanu viskas su grybais – ar tai būtų grybų padažas, ar grybų sriuba. Dabar tapau vegetaru ir pakeičiau savo požiūrį į maistą. Gal kiek pasiilgstu perujietiško maisto, sriubų.
Mano šalyje yra apie 2 tūkst. rūšių sriubų.
Tiršta jūrų gėrybių ir žuvies sriuba nepaprastai gardi. Ten gali būti ir didelis krabas.
Yra ir sriuba su krevetėmis bei keptu kiaušiniu – „chupe de camarones“.
Nors Peru gyvenau 29 metus, neišbandžiau visų savo šalies patiekalų.
Neužtenka net viso gyvenimo išragauti tokios pasiūlos.
Kuo šalis atviresnė kitoms kultūroms, tuo turtingesnė jos virtuvė, maistas. Atsiranda įvairovė. Perujiečiai moka pritaikyti ir išgauti įvairius skonius.
Mes, pavyzdžiui, turime patiekalą, kuris panašus į cepelinus, – kimštos bulvės – „papa rellena“. Bet šis patiekalas patiekiamas su raudonųjų svogūnų padažu, aitriosiomis paprikomis, alyvuogių aliejumi.
– Ar jūs Vilniuje jaučiatės saugiau negu 10 milijonų gyventojų turinčioje Limoje?
– Taip, Vilniuje ramu ir saugu. Galiu čia laisvai be baimės vaikščioti net naktimis.
Tuo tarpu Limoje gali tave apvogti net tuo metu nedirbantis policininkas.
– Tai koks Lietuvos įvaizdis pasaulyje? Ar Lietuva turi problemų dėl tapatybės?
– Pastebėjau, kad lietuviai nenori priimti savęs tokių, kokie jie yra. Jie gėdijasi to, kas esą.
Jie nori būti laikomi vakarų europiečiais.
Jūs esate posovietinė šalis ir nieko negali padaryti. Tai lyg žmogus, norintis atstumti savo tėvą, bet negalintis atsikratyti iš tėvo paveldėtos DNR.
– Jūs ir jūsų studentai esate populiarios Vilniaus G taško reklamos kūrėjai. Jums patinka, kad Lietuvą pristatote kaip sekso šalį?
– Mano studentai – Jurgis Ramanauskas, Skaistė Kaurynaitė ir Ugnius Mikšta – sukūrė šią reklamą.
Galiu patikinti, kad tik Lietuvoje kalba, kad tai yra sekso reklama. Užsienyje ši reklama buvo teigiamai įvertinta.
Žinojau, kad sulauksime dėmesio, bet nesitikėjau, kad taip greitai pasklis po pasaulį ir sulauksime tokio atgarsio. Tik Lietuvoje kalbama, kad naudojamas seksas siekiant parduoti Vilnių. Ši reklama skirta jaunimui už Lietuvos ribų ir savo tikslinę auditoriją pasiekė. Bet reklama nebuvo skirta lietuviams.
Manau, kad Lietuvos problema yra, jog lietuviai mano, kad jie pasaulyje yra pastebimi. Tačiau didelė pasaulio dalis net nežino, kad yra tokia šalis kaip Lietuva, kad jūs egzistuojate.
Tik po to, kai būsite pastebėti ir į save atkreipsite dėmesį, gal žmonės pradės domėtis jūsų vertybėms. Ar jums labai rūpi Moldovos vertybės? Ne. Taip ir su Lietuva.
– Tai, atrodo, iš Vilniaus išvykti neketinate?
– Neketinu. Noriu įsikurti visam laikui Vilniuje.
Esu čia laimingas, nors esu gavęs darbo pasiūlymų ir iš kitų Europos šalių.
Tačiau jeigu esi laimingas Vilniuje, kam važiuoti kur nors kitur? Manau, kad laikas nusipirkti savo butą. Ir reikia jo ieškoti Fabijoniškėse. Dabar tokia mintis šovė į galvą. Juk tai toks įdomus rajonas.
Be to, šiuo metu rašau romaną ispanų kalba, bet nežinau, kada baigsiu. Jau apie 200 puslapių esu parašęs. Ten nagrinėju tapatybės klausimą.
Esu per daug perujietiškas, kad būčiau vokietis, bet per daug vokiškas, kad būčiau perujietis. Tokia yra mano problema.
