„Tuku Tuku“ – tai 2017-ųjų pavasarį Kaišiadorių geležinkelio stotyje įrengta vieta renginiams, kuriuos vaikams bei mažesnių klasių moksleiviams organizuoja 33 metų Lina Brazionienė ir 45 metų Loreta Vansevičienė.
„Esame įsikūrę ypatingoje vietoje – tarp Vilniaus ir Kauno. Dauguma mūsų klientų atvyksta būtent iš šių miestų. Kaišiadoris dažniausiai jie pasiekia traukiniu, o vaikams jau pati kelionė geležinkeliu yra didelis nuotykis. Atvykus pas mus jis toliau tęsiasi“, – sakė L.Brazionienė.
Aptiko apleistą butą
L.Brazionienė su L.Vancevičiene kartu dirba ne vienerius metus. Pirmiausia jas, besidarbuojančias Kaišiadorių vietos veiklos grupėje, suvienijo bendri europiniai projektai. O maždaug prieš trejus su puse metų šiame mieste jos įkūrė startuolį „L&L“ ir ėmėsi organizuoti įvairius renginius, kartu – ir verslo įmonėms. Tačiau pernai moterys pakeitė veiklos kryptį, ir, palikusios didžiuosiu užsakovus, ėmėsi mažųjų.
„Paprastai verslas prasideda nuo idėjos, o po to ieškoma vietos jai įgyvendinti. Mums buvo atvirkščiai: radome tobulą vietą ir ėmėme galvoti, ką gi su ja padarius.
Esu kaišiadorietė. Geležinkelio stotis man visada buvo ypatinga, sentimentus kelianti vieta. Išskirtinė yra ir pastato architektūra. Todėl kai jo antrajame aukšte aptikome visiškai apleistą, nugyventą butą, suskubome aiškintis, kam jis priklauso, o po to rišome idėjų mintis, kol surišome į vieną mazgą.
Vis dėlto ilgai stotyje kūrėmės. Į valias turėjome moteriškų ambicijų, interjerą bandėme daryti pačios, kol supratome, kad tai – ne dviejų žmonių darbas“, – pasakojo L.Vancevičienė.
Idėjos virto viena per kitą, tačiau rezultatas nebuvo toks, kad būtų galima ištarti: „Paruošta“.
Laimei, moterys sulaukė bičiulės dizainerės paakinimo: „Čia gi stotis. Tai ir interjeras turi būti su ja susijęs, išnaudokite tai, ką turite“.
Štai taip kelionės traukiniu motyvas tapo ir interjero, ir edukacinių programų svarbiausiu motyvu.
Prisitaikė prie vaikų
Pasak L.Brazionienės, jos vaikai dar mažamečiai, tad dėl asmeninių sumetimų jai nuolat tenka gilintis į įvairias ugdymo teorijas. Visa tai neišvengiamai praverčia ir darbe, kaip ir kažkada įgytos socialinių mokslų bei rinkodaros specialybės.
Bet tuo metu, kai moterys kūrė „Tuku Tuku“studiją, Kaišiadoryse nebuvo jokios vaikams skirtų renginių pasiūlos. Augindamos idėją jiedvi suprato ir tai, kad paslaugą teikdamos tik kaišiadoriečiams verslo neišlaikys, nes tam per maža rinka. Todėl žinią pasistengė kuo plačiau pasėti.
„Žinojome, kad nevalia sustoti. Vaikams reikia naujovių, ir jei programų nekeisime, niekas atgal nebenorės grįžti.
Todėl labai gerai, kad stoties erdvė suteikė mums galimybę eksperimentuoti. Taigi vaikams nuo 4 iki 12 metų sukūrėme įvairių edukacinių programų, pavyzdžiui, „Kelionė į Romą“, „Kelionių pasaulis“, „Šimtmečio kelionė po Lietuvą“ ir kitokių. Jas veda koordinatoriai – vadinamieji mašinistai, vaikai yra aktyvūs jų dalyviai“, – kalbėjo L.Brazionienė.
O paaugliai? Ar juos įmanoma sudominti renginiais „Tuku Tuku“ erdvėje?
„Paaugliai švenčia kitaip, jiems reikia kitokių paslaugų. Tad jei prireikia, programą kuriame specialiai jiems“, – sakė L.Vancevičienė.
Taigi moterys, organizuodamos gimtadienius bei kitokias šeimos šventes, į renginius įlieja dozę pasaulio pažinimo žinių: žaidimų, šokių ir smagių užduočių, kurias įveikdami vaikai nemažai sužino apie reikšmingus įvykius bei žmones.
Lieka užkulisiuose
Ir L.Brazionienė, ir L.Vancevičienė yra įsitikinusios, kiekvienas žmogus versle turi dirbti savo darbą. Taigi pačios jiedvi rengia programas, iki smulkmenų apgalvodamos kiekvieną detalę, pradedant išlipimu iš traukinio, baigiant palydėjimu iki jo, net tai, kada ir kur vaikai privalo nusiplauti rankas.
Tačiau pačios nepuola dirbti dar ir už renginių vedėjus.
„Turime studentę, kuri veda vaikams visas programas. Kiekviena dirbame savo darbą. Bet pramogų versle yra ir tokia nuostata, kad jo steigėjas turi gebėti laikinai užimti poziciją ir kito žmogaus, jei tas yra priverstas atsitraukti. Taigi viską turime mokėti ir pačios“, – kalbėjo moterys.
Per tuos pusantrų metų yra buvę ir iššūkių. Pavyzdžiui, buvo užsakyta programa 25 vaikams, o kartu į Kaišiadoris atvažiavo ir kita tiek tėvų.
„Per užsiėmimus jie negali būti kartu, nes tada vaikai nepaiso mūsų – nesukoncentruoja dėmesio. Tai kur padėti tėvus? Teko juos išlydėti į miestą su gidu, o vėliau sukūrėme jiems ir orientacinį žaidimą mieste. Yra buvę, kad tėvai dalyvavo protmūšyje: vaikai pramogavo antrajame stoties aukšte, tėvai – pirmajame“, – pasakojo L.Vancevičienė.
Vyrams veikla netrukdo
O kaipgi šių moterų veiklą vertina artimieji – jų sutuoktiniai? „A, tai dirbate? – nusijuokė L.Brazionienė, atkartojusį šį ironišką vyrų klausimą. – Iš tiesų jie džiaugiasi, kad esame nuolat užsiėmusios. Ir mūsų vaikai, lankantys mokyklą bei būrelius Kaišiadoryse, visada yra prižiūrėti“.
Pasak L.Vancevičienės, jos šeimos verslas susijęs su maitinimo paslaugomis. Taigi ji, dirbdama dar ir pramogų versle, yra už tai, kad vietiniai gyventojai nenusigręžtų nuo saviškių.
„Daugybė šiame mieste gyvenančių žmonių kasdien važiuoja į darbą Vilniuje ar Kaune, o ten užsidirbtus pinigus leidžia ir pramogoms.
Norime atvirkštinio proceso – sukviesti žmones iš didmiesčių, kad jie paišlaidautų Kaišiadoryse“, – nusijuokė Loreta.
