Dzūkijoje, Zervynose gyvenantis Artūras Svirnelis – vienas tų verslininkų, kurie kiekvieną gegužę suleidžia baidares į Ūlos upę. Ir kuris tai daro jau per dvidešimt metų. Bet ir jam, kaip kiekvienam verslininkui, tenka sukti galvą, kaip, tirštėjant konkurencijai, neprarasti plaukikų.
Sunkiasvoriai savaitgaliai
„Toks mūsų verslas – turistus apšokinėti tenka tik savaitgaliais. Kadangi pastaruoju metu vis daugėjo baidarių nuomotojų – didėjo konkurencija, plaukikai pas visus išsisklaidė. Tačiau net ir tokiai situacijai esant per vasarą savaitgaliais tekdavo dirbti be atokvėpio“, – pasakojo A.Svirnelis.
Vis dėlto baidarių nuomos sezonas šiek tiek susitraukė. Pastaraisiais metais jis prasideda per Jonines ir tęsiasi iki Žolinių – rugpjūčio 15-osios. O po to ima slūgti.
„Nebėra taip, kaip anksčiau, kai baidarininkai plaukti pradėdavo balandį ir užbaigdavo sezoną spalio viduryje. Būdavo nemažai ir ekstremalių – žieminių plaukimų. Bet dabar mada kiek atlėgo, išsikvėpė“, – užsiminė dzūkas.
Dar nepamiršo lenkų
Jis pats yra Ūlos krašto baidarių nuomotojų asociacijos prezidentas. Ši asociacija vienija 10 narių, tačiau ne saviškiai, bet svetimi kaitina kraują.
„Konkurenciją smarkiai didina lenkai, kurie Lietuvoje dirba tarsi „nelegalai“. Smarkiai jie čia buvo įsiveržę. Jie su savo baidarėmis suveždavo turistus į Dubičius Ūlos aukštupyje, kone prie pat Baltarusijos sienos. Ir iš ten „paleisdavo“.
Lenkijoje kitokios verslo sąlygos, nuoma ten daug pigesnė. Ne mūsų jėgoms buvo su jais konkuruoti“, – pasakojo A.Svirnelis.
Vis dėlto situacija šiek tiek pasikeitė apribojus plaukimų Ūla skaičių. Kadangi abipus šios upės tęsiasi kraštovaizdžio draustinis, ja leidžiama plaukti tik irklinėmis valtimis, baidarėmis arba kanojomis ir ne daugiau kaip 100 vandens turizmo priemonių per parą.
Nepigiai – 5,8 euro kainuoja vandens turizmo bilietas, suteikiantis teisę plaukti šia upe. O jis pabrangino ir „lenkišką“ paslaugą.
Užtat savam krašte verslininkai baidarių nuomos kainomis nekonkuruoja. Plaukiant Ūla, šeštadieniais vienam žmogui kaina šį sezoną sukosi apie 10-12 eurų, darbo dienomis – 5-7 eurus.
Tad, norint prisivilioti vandens turistų, tenka jų dėmesį atkreipti į papildomas paslaugas.
„Kas sriubą jiems verda, kas pirtį iškūrena. Pats aš visa tai kartu pasiūlau“, – šyptelėjo A.Svirnelis, taip dalinantis darbus, kad išeigine liktų pirmadienis.
Deimantai – Ūlos dugne?
„O kodėl gi ne? – išgirdęs klausimą, nusijuokė A.Svirnelis. – Ir deimantiniai auskarai, ir devynios galybės mobiliųjų telefonų guli Ūlos dugne. Juk tai pati populiariausia baidarininkų upė“.
Bet per tuos du dešimtmečius, nuo 1997 metų, jis, ko gero, iš Ūlos daugiausia ištraukė... guminių šlepečių. Mat jas upė pati atiduoda, išmesdama į krantą.
Apskritai A.Svirnelis įprato gyventi 12 mėnesių padalindamas į „sezoną“ ir „ne sezoną“.
Kita vertus, juk tai – dzūkų bruožas. Jie priuogauja, prigrybauja ir žiemoja gyvendami iš to turto, kurį gamta sukrovė. Tad ir baidarininkams – ne kitaip.
„Anksčiau dirbau miškavežio vairuotoju, bandžiau grybus supirkinėti, bet galop apsistojau ties vandens turizmu.
Taigi prieš dvidešimt metų, pradėjęs nuo penkių baidarių nuomos, daug žmonių Ūla praplukdžiau.
Viskas prasidėjo ne nuo komercijos. Žmonės plaukdavo pasižiūrėti gamtos, ir mes, gyvendami Zervynose, pradėjome teikti jiems paslaugas – padėdavome surinkti baidares.
Baidarės juk buvo ne iš stiklo plastiko, bet surenkamos, brezentinės. Nebuvo paprasta jas atsigabenti“, – prisiminė pašnekovas.
