„Lietuvos ryto“ televizija per pietus pabuvojo emigrantų įkurtoje „Valgio saloje“, kur praalkusių žmonių eilė iki virėjų puodų driekėsi ne tik per visą valgyklą. Norintys pigiai joje papietauti panevėžiečiai laukė net lauke.
Pasak Panevėžyje gyvenančios Renatos, pietūs – tai, balakas sudėta ant jos padėklo, o tai kopūstų sriuba bei karštas mėsos patiekalas – kainavo 1,4 euro.
„Mano vaikai ir mokykloje už tiek nepavalgo“, – patikino moteris.
Panevėžietė Jurgita pasidžiaugė, kad už eurą nusipirko sriubos: „Tai labai gera kaina“.
„Tiek pietūs ir turėtų kainuoti. Manau, tokią kainą mokėdamas žmogus nesijaučia apiplėšiamas. Jis moka tiek, kiek yra verta“, – prakalbo pavalgyti atėjusi Ingrida.
Anot Adrijano, maistas valgykloje – skanus. Tik porcijos per didelės – būtų užtekę ir jos pusės.
Lėkštėje – „balandėliai“
Įsibėgėjant pietų pertraukai žmonių minia valgykloje dar labiau sutirštėja. Pusę porcijos naminių kotletų arba balandėlių čia galima suvalgyti už eurą, pusė porcijos sriubos – 40 euro centų. Brangiausių patiekalų kaina nesiekia 3 eurų.
Tokią verslo idėją – pavalgyti už eurą – iš Londono parsivežė į Panevėžį grįžusi emigrantų šeima.
„Valgių salos“ savininkė Jolita Navikienė sakė, kad jos šeimos verslo tikslas nebuvo kuo daugiau paimti pinigų, bet tai, kad žmonės atėję galėtų pigiai ir sočiai pavalgyti.
„Lietuvoje vis tik atlyginimai nėra dideli. Išleisti 4-5 eurus pietums žmogui tikrai yra daug“, – sakė moteris.
Tokias valgyklas verslininkai taip pat įkūrė Ukmergėje ir Utenoje. Dar vieną planuoja atidaryti Vilniuje.
Valgyklose, pasak verslininkės, kasdien gaminamas šviežias maistas, nenaudojami šaldyti produktai.
Kainų nekėlė nė karto
Pasak J.Navikienės, per visą valgyklos egzistavimo laiką patiekalų kainos nepakito.
„Maisto žaliavų kainos nuo mūsų atsidarymo kilo kokius tris kartus, bet mes kainų nepakėlėme nė karto. Nes paprasčiausiai netektume klientų“, – sakė verslininkė.
Anot moters, verslas išsilaiko tik dėl didelio valgytojų srauto. Vienoje valgykloje per dieną pamaitinama apie 400 žmonių.
Panavėžietė Agnė patikino, kad žmonėms, dirbantiems Panevėžio centre, tikrai trūko tokių valgyklų, kuriose patiekalų kainos nesikandžioja.
„Ir kokybė, ir kaina, ir porcija – viskas labai tinka. Ateinama papietauti kone kasdien“, – sakė mieste gyvenanti Lina.
Pasak J.Navikienės, po aštuonerių metų, praleistų Londone, grįžus į Lietuvą sunkiausia buvo priprasti prie lietuviškų kainų.
„Būdavo, ateinu į parduotuvę, pamatau kosmines kainas ir nežinau, ką pirkti. Atrodo, kad nieko negalima nusipirkti, nes viskas labai brangu. Bet paskui išmokau atsirinkti, ką pirkti, o ko – ne“, – sakė J.Navikienė.
Anot panevėžietės, jos šeima grįžo į Lietuvą, nes pavargo nuo Londono tempo, nuo to, kad kasdien į darbą tekdavo važiuoti pusantros valandos. O norint emigrantams išgyventi ir užsidirbti, reikia sunkiai dirbti dieną naktį.
