Nors per pietus „Fabuose“ – grūstis, R.Kavaliauskas greitai ištirpdo eiles, lyg vijurkas sukasi prie kavos aparato ir dar spėja pabendrauti su klientais.
Jis barmenu dirba jau 32 metus. Anksčiau alų pilstyti teko ir Žirmūnų bei Lazdynų kavinėse.
– Per tiek daug darbo metų esate matęs įvairiausių klientų. Tai koks yra geras kavinės lankytojas?
– Pozityvus ir nepiktas. Pastebiu, kad dabar žmonės kažkodėl piktesni negu prieš 10 metų. Ateina daug susiraukusių klientų, dalis – labai išdidžių. Nemoka jie šypsotis.
Visiems reikėtų daugiau pavažinėti į užsienį ir pasižiūrėti, kas vyksta kultūringose kavinėse.
Mums vis dar toli iki to – trūksta kavinių ir barų kultūros.
Dar pas mus labai gajus mitas, kad klientas visuomet teisus. Ir visi stengiasi tuo vadovautis.
Čia, Lietuvoje, santvarkos keitė viena kitą – tai lenkai, tai rusai valdo. Nutrūko ta aptarnavimo kultūra. Žmonės nemoka elgtis, nežino, ką daryti atėjus į maitinimo istaigą.
– Kaip nemoka? O kaip jie elgiasi?
– Tiesiog elementariai nemoka. Jie per daug laisvai elgiasi. Ypač dabartinis jaunimas nebeturi vertybių. Jie – šios dienos šeimininkai, nevertina vienas kito, nebrangina santykių.
Anksčiau žmonės vertino tarpusavio santykius, puoselėjo tai, ką turi bendra. O dabar jie, užėję į kavinę, daro, ką nori, ir net nepasisveikina. Sėdasi, kur nori, landžioja, kur patinka.
Trūksta elementaraus etiketo, kaip reikia elgtis kavinėse.
Nors esą klientas visada teisus, jis turi jausti ribas, ką gali, o ko negali daryti.
Kartais pasitaiko klientų, žeminančių padavėjas.
– Kaip tai vyksta?
– Jie pakelia balsą ir ima plūstis necenzūriniais žodžiais. Pastebėjau, kad yra žmonių, kurie jaučia pasitenkinimą, kai žemina padavėją, nors patys būna neteisūs.
Dalis lankytojų nesupranta šio darbo specifikos. Žmonės, atėję į kavinę, turi atsipalaiduoti, linksmintis ir jokiu būdu nebūti pikti. Bet ateina ir išlieja pyktį ant padavėjos. Jos, vargšės, neretai net apsiverkia. Tai kenkia tolesniam jų darbui.
Pas mus lankosi daug pramogų pasaulio ir verslo atstovų, šoumenų. Selas čia dažnai valgo.
– Turbūt dirbdamas nelabai turite laiko pabendrauti su kavinės klientais?
– Man patinka bendrauti su linksmais, protingais žmonėmis, nes pats mėgstu humorą.
Tačiau dažnai būnu rimtas. Reikia susikaupti – juk dirbu su pinigais.
– Visą dieną praleidžiate stovėdamas. Nesunku?
– Kartais nusibosta. Pavargstu, noriu namo. Kai grįžti, net kojų nejauti, ypač vasarą. Tada kojas mirkau šaltame vandenyje.
– Ir dar po darbo dienos kokį bokalą kitą alaus namuose išlenkiate?
– Ne, negeriu aš apskritai. Neįdomu man. Geriausias poilsis yra miegas.
– O koks jums pačiam skaniausias „Fabų“ patiekalas?
– Skaniausi „Fabuose“ yra šašlykai, bet reikia jų palaukti. Tačiau verta.
O cepelinų nevalgau, nes labai sunkus maistas. Juk kitą mėnesį man sueis 55 metai. Šiaip aš neišrankus maistui, viską valgau.
– Esate vilnietis, čia gimėte, augote. Patinka jums mieste?
– Patinka, kad pamažu nyksta tie pilki sovietiniai namai, daug kur jie renovuojami. Vilnius labai išgražėjęs. Nors galbūt ir per daug pristatė stiklinių pastatų.
Galėtų būti kaip Lenkijoje, kai atstatomi seni pastatai ir renovuojami pagal senus projektus.
Kuo mažiau stiklinių pastatų, tuo miestas gražesnis.
– Laisvalaikiu pabėgate iš Vilniaus?
– Nuvažiuoti į kaimą prie Molėtų yra nuostabu. Ten atsigaunu, apkabinu ąžuolą. Pozityvūs žmonės ten gyvena.
Vis tik Vilnius nuvargina žmones. Nusibosta miestas.
Tik gaila, kad nyksta Lietuvos kaimas. Greitai vaikai nebežinos, kaip atrodo karvė.
– O kokia jūsų svajonė?
– Būti laimingam, nugyventi gyvenimą gražiai ir neprašyti išmaldos kaip Kisai Vorobjaninovui iš filmo „12 kėdžių“.
– Ar dėl ko nors gailitės gyvenime?
– Kad nesutikau tokio žmogaus, kokio norėjau.
Po šių žodžių Robertas šelmiškai nusišypsojo ir pasakęs, kad laukia darbas, nuėjo atridenti dar vienos alaus statinės ištroškusiems vilniečiams.
