Apie darbo svarbą kalbamės su keliais „Masažo klinikoje“ dirbančiais masažuotojais – Marina, Vilma, Mindaugu ir Modestu.
Profesionalūs masažuotojai
„Masažo klinikoje“ dirba 20 darbuotojų, iš kurių 12 – neįgalieji. 2011 m. įsteigta bendrovė turi medicinos įstaigos statusą ir didžiuojasi, kad bene visi čia dirbantys masažuotojai yra baigę atitinkamas aukštąsias studijas, o teikiamų paslaugų spektras išties platus ir klientų gerai vertinamas: tai gydomieji, sportiniai, atpalaiduojantys, limfodrenažiniai, aromaterapiniai ir kt. masažai, teipavimas, kūno korekcijos, įvyniojimai, depiliacijos ir t. t. Taip pat čia teikiamos kineziterapeuto konsultacijos, o procedūros atliekamos tik išsamiai išsiaiškinus sveikatos būklę.
10 metų masažuotoja dirbanti Marina Anaškina čia tik pirmą mėnesį, tačiau tai jos antrasis bandymas pritapti panašioje įmonėje. Ankstesnė darbovietė – Valakupių reabilitacijos centras. Pašnekovė aiškina: Valakupiuose dirbo tarp sveikųjų ir ten dirbti buvo lengviau, nes masažuodavo žmones po sunkių ligų, tad masažai buvo lengvesni, švelnesni, gal tik psichologiškai sunkiau. Čia dirba su neįgaliaisiais, bet paslaugos – sveikiesiems, tad darbas kur kas intensyvesnis.
Neregiui kelionė viešuoju transportu su persėdimais – tikras išbandymas, todėl ir paliko ankstesnį darbą. Rasti kelią į darbą ir namo iš naujo pratintis reikia ir čia. Kol maršrutą įsidėmės, moterį į darbą lydi motina.
Rankos – tarsi antros akys
Vilma Bardzilauskaitė spalio 1-ąją atšventė 5 metų įmonėje sukaktį. Iš viso masažuotojos profesijai moteris jau atidavė 14 metų. „Įgimta katarakta, paveldima liga, kurią perėmiau iš tėčio“, – vienu sakiniu savo negalios istoriją papasakoja pašnekovė, o jos balse – vos juntama nekantra. Nenuostabu – Vilma labai užimta: lanko neregiams skirtą plastikos studiją „Tu ir aš“, 20 metų dalyvauja kanklių muzikos ansamblio „Kamanė“ veikloje, be to, yra Lietuvos aklųjų ir silpnaregių medikų draugijos narė.
Kai sužiūrame į nedidukes smulkutės moters rankas, apeliuodami į joms tenkantį dienos krūvį, Vilma tik nusikvatoja: „Bet kokios kompleksijos kūne rankos gali būti arba stiprios, arba ne“. Ir paaiškina, kad masažo kokybė – ne vien spaudimo ar maigymo jėga. Suskaičiuoja tądien per pamainą atlikusi 9 masažus.
Vilma sako esanti prieraiši darbovietei, nors mano, kad taip pat sėkmingai galėtų dirbti ir kitoje įmonėje. Juk su klientu dirba individualiai, tad svarbiausia jai – jos pačios darbo kokybė. Taip pat teigia, kad atmosferai ir darbuotojų savijautai kolektyve reikšmingą įtaką daro vadovas, jo požiūris į neįgalų darbuotoją.
Apie darbą – su meile ir atsidavimu
Mindaugas Suchovejus prisimena, kad kai po studijų ieškojo darbo poliklinikoje, girdėjo įstaigos vadovą kolegas perspėjant, jog geriau imti bet kokį masažuotoją, bet tik ne neregį, kuris, akivaizdu, net kompiuteriu naudotis negebės. „Jei tokios pozicijos laikomasi biudžetinėje įstaigoje, tai lengva numanyti, ką apie mus mąsto privačiojo sektoriaus įmonių vadovai“, – svarsto pašnekovas.
Apie savo darbą Mindaugas kalba su meile ir atsidavimu. Jis atlieka ne tik vadinamuosius klasikinius masažus – ne taip seniai baigė sportinio masažo kursus. Krimtosi, kad dalį žmonių ant masažo stalo atveda grožio kultas ir pervertintos galimybės. Prisimena kliento žodžius: „Kėliau štangą ir akyse pasipylė žvaigždutės.“
Mindaugas garsiai pasvarsto, kad galbūt egzistuoja kažkas, ko daugelio mūsų pojūčiai neužčiuopia, vadinamieji energijos laukai. Kitaip kodėl po vienų seansų jis, užuot pavargęs, jaučiasi energingesnis, o kitąkart – išsunktas? Paneigia gajų mitą apie neregius – „masažuotojus iš prigimties“. Būti geru masažuotoju galbūt ir duotybė, tačiau iki jos absoliučiai visiems – ilgas mokymosi ir praktikos kelias.
M. Suchovejus – neeilinė asmenybė. Jis golbolininkas, 2016 m. Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių aukso medalio laimėtojas. Sportininko sąskaitoje ir visų spalvų Europos čempionatų medalių kolekcija, tarp jų du aukso.
Mindaugas kurį laiką dirbo kompiuterinio raštingumo kursų vadovu neregiams, ir dar turi daugybę pomėgių: daug skaito, keliauja po pasaulį, kolekcionuoja muzikos įrašus, klausosi varžybų transliacijų. Jo dienotvarkė tokia perpildyta, kad sako anksti rytą palikęs namus į juos grįžta tik apie 20 val. Labai vertina bendrovės lankstumą ir jam sudaromas galimybes ilgesnį laiką nedirbti treniruočių stovyklų ir tarptautinių varžybų metu neprarandant darbo vietos.
Tik dienos šviesą nuo nakties skiriantis jaunas vyras tam tikrais miesto maršrutais keliauja vienas – į darbą, į kasdien vykstančias treniruotes, į parduotuvę. Gyvena taip pat vienas, neminint, kaip pats sako, katės, tad savarankiškai tvarkosi buityje. Sutramdęs negalią jis galvoja, kaip galimybių vartus galima atverti ir kitiems neregiams. „Kažin kokia visų aklųjų dalis turi darbą, kaip sužinoti?“ – rūpinasi pašnekovas.
Kalbėdamas apie neįgaliųjų galimybes darbo rinkoje Mindaugas daug dėmesio skiria tinkamam aklųjų parengimui. Pasak jo, neatitaisomą žalą gali padaryti iliuzija, kad užtenka neregį vaiką pasodinti su reginčiaisiais į mokyklos suolą ir procesai vyks savaime. Su didele klase dirbantis mokytojas tiesiog nepajėgus pakankamai laiko skirti turinčiam specialiųjų poreikių ir pats ne visada pakankamai žino apie skirtingas negalias. Mokinys pedagogiškai apleidžiamas, o kai vis dėlto susivokus grįžta į neregių ugdymo įstaigą, būna beviltiškai atsilikęs. Neretai tai lemia, kad jis visam gyvenimui užsidaro namuose, taip ir nerealizavęs savo potencialo.
Čia dirba ir kurčiasis
„Man labai pasisekė dėl kolektyvo, – pradeda pokalbį Modestas Paulauskas. – Didžiuojuosi, kad esame paklausūs. Štai visai netoli, „Ogmios mieste“, įsisteigė dar viena masažo įmonė, bet klientų pas mus nesumažėjo.“
Kaip ir kiti kolegos, Modestas turi savo gerbėjų ratą, jo paslaugas renkasi ne tik nauji, bet ir nuolatiniai klientai. Jaunas vyras visiškai negirdi, bet puikiai kalba ir kaip reta skaito iš lūpų. Nenuostabu, kad net medikai jį įtaria sukčiaujant – bet juk diagnostinė įranga neklysta. Štai visai neseniai audiologė tikrino klausą ir vėliau prisipažino garso „svirtelę“ atsukusi iki galo. Girdinčiam žmogui turėtų labai skaudėti, o Modestas sėdėjo atsipalaidavęs.
Pašnekovas pasakoja, kad klientai registratūroje įspėjami, jog juos masažuos kurčiasis. Tad ateina, nusišypso, bet tyli. „Ir aš jų nekalbinu, man patinka, kad jie turi galimybę visiškai atsipalaiduoti ir pabūti su savimi, pailsėti. Dauguma išeidami vengia mandagumo frazių, tik vėl nusišypso ar linkteli – matyt, tyliai svarsto, kad neką tesuprasiu“, – lyg ir liūdesį po šypsena slepia vyras. Bet jeigu kuris iš inercijos padėkoja žodžiu ir atsisveikina, lietuviškai išgirsta tokį pat aiškų atsakymą.
Kurčiojo gebėjimas aiškiai kalbėti, o ypač skaityti iš lūpų iš tiesų vertas pagarbos. Tik labai nedidelė visiškai kurčių žmonių dalis (nors teoriškai visiškas kurtumas ir neegzistuoja) tai gali. Pašnekovas prašo viešai padėkoti tuometės Vilniaus aukštesniosios medicinos mokyklos buvusiai direktorei Irenai Grakauskienei, nes jis buvo pirmas kurčiasis, kuriam atsivėrė šios mokyklos durys.
„Buvo sunku, net labai, bet pavyko. Ir darbas pagal specialybę mane, o ne aš jį susiradau, – prisimena anksčiau kurčiųjų įstaigoje dirbęs Modestas. – Buvusi bendramokslė pasakė, kad „Masažo klinikoje“ yra laisva vieta.“
Amatą vyras vadina nelengvu. Sako, kad po pamainos jo marškinėlius galima gręžte gręžti, tačiau čia pat prisipažįsta, kad daug darbo keliskart geriau nei kartais pasitaikantys „langai“ tarp masažų. Dykinėti – ne jam. Ir vis šmaikštauja, skleidžia gerą nuotaiką – štai jo kolegas jau kartais pykina nuo relaksacinės diena dienon kabinetuose skambančios muzikos, o jis esą „gali klausytis ir klausytis ir niekada neatsibosta“. Bendrauja Modestas su visais kolegomis, bet pirmenybę teikia aiškiau „judančioms“ lūpoms.
