Vos kelerių metų patirtį turintis pedagogas dėl savo mokinių yra buvęs net policijos komisariate. Tačiau kur labiau sujaudino situacija, kai jam atsisveikinant verkė mokiniai.
Lrytas.lt rengia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.
Į Australiją A.Zmitros kelias nusidriekė iš viešosios įstaigos „Atrask Raseinius“, kurios direktoriumi jis dirba. Ten Arnas ketina ir grįžti parsiradęs iš Australijos, tačiau akivaizdu, kad mokykla vis jo nepaleidžia. O jis ir nesiveržia iš jos glėbio, nors ir pasigenda pagarbos šiai profesijai.
Beje, Arnas tui receptą, kaip sutvirtinti mokytojų prestižą: reikia metams uždaryti visas mokyklas.
Mokytojo kelią A.Zmitra rinkosi įkvėptas autoriteto – savo mokytojo.
Dabar arba niekada
A.Zmitra jau pusantrų metų dirba turizmo centro „Atrask Raseinius“ vadovu, tačiau niekada nenutolo nuo mokyklos – jis dirbo istorijos mokytoju savo baigtoje mokykloje Raseiniuose, turėjo jaunųjų gidų būrelį, 2015-aisiais buvo išvykęs padirbėti Romos lituanistinėje mokykloje.
Viso to sūkuryje 25 metų Arnas nusprendė antrąkart sudalyvauti Švietimo mainų paramos fonde organizuotame konkurse vykti praktikos užsienio lituanistinėse mokyklose.
Jam tai buvo paskutinė tokia galimybė, mat šiemet birželį apsigynė paveldosaugos magistro laipsnį, o programoje leidžiama dalyvauti absolventams.
„Nusprendžiau, kad dabar arba niekada. Ir jei jau ryžtuosi antrai praktikai užsienio lituanistinėje mokykloje, tai keliausiu kuo toliau. Pasirinkau tolimąją Australiją, pateikiau dokumentus ir mane atrinko.
Dabar esu Melburno mieste, dirbu lituanistinėje mokykloje „Baltija“, turiu vyresniųjų klasę, vedu būrelį“, – iš Australijos skriejo Arno žodžiai.
Melburne jis mokytojaus iki gruodžio 15 dienos.
„Tai du skirtingi pasauliai“
Jaunas mokytojas jau tiek įgijęs patirties, kad gali palyginti, kaip darbas verda įprastinėse ir lituanistinėse mokyklose.
„Tai du skirtingi pasauliai. Lietuvoje mokyklos institucionalizuotos, veikia kaip laikrodis, turi savo ritmą. Yra klasės, mokytojai, pritaikytos patalpos ir panašiai.
O štai lituanistinėse mokyklose viskas atvirkščiai. Dažnu atveju jos veikia tėvų iniciatyva, jose dirba patys tėvai, dažnai glaudžiasi tam nepritaikytose patalpose“, – pasakojo Arnas.
Romoje jis pamokas vedė LR ambasadoje Italijoje. Melburne situacija kitokia, mokykla glaudžiasi latvių namuose, kuriuose yra puikus atskiras pastatas, skirtas mokyklai, veikiančiai šeštadieniais, o lietuvių pamokos vyksta sekmadieniais.
„Taip, lituanistinės mokyklos dažniausia dirba savaitgaliais, vienur šeštadieniais, kitur sekmadieniais. Kitas svarbus aspektas, kad čia ateina vaikai labai įvairaus amžiaus ir skirtingų gebėjimų. Čia nėra klasių, čia yra grupės, kuriose yra be galo skirtingi vaikai.
Mokytojas turi dirbti su kiekvienu individualiai, atsižvelgti į kiekvieno sugebėjimus. Vienas gali visai nekalbėti lietuviškai, kitas kalba puikiai. Vieni rašo gerai, kiti visai nemoka. Pagal lietuvių kalbos supratimą ir amžių Romoje pats suskirsčiau vaikus į tris grupes, paruošiau atskiras užsiėmimus ir dirbau su visomis trimis grupėmis.
Dažniausiai lituanistinėse mokyklose vaikai gerai kalba lietuviškai, bet gerai rašo vienas kitas. Taip yra, nes jie lanko savo šalies mokyklą ir mokosi tos kalbos, bet namuose kalba lietuviškai. Ypač padeda, kai vaikai praleidžia atostogas pas senelių Lietuvoje, tuomet jie persilaužia“, – darbo ypatumus vardijo A.Zmitra.
Jis pasakojo, kokių įdomių būna atvejų. Tarkim, mama – lietuvė, tėvas – ispanas, o šeima gyvena Melburne. 8 metų vaikas jau kalba 3 kalbomis.
„Šis procesas mane itin žavi, net pavydžiu tokiems vaikams. Darbas Melburno lituanistinėje mokykloje „Baltija“ man išskirtinis tuo, kad čia viskas atvirkščiai, dabar čia pavasaris, o gruodžio mėnesį bus mokslo metų pabaiga, prasidės vasaros atostogos“, – iš Australijos rašė mokytojas.
Kaip pasakojo A.Zmitra, dažniausiai tokiose mokyklose dirba patys tėvai. Kartais tarp emigrantų pasitaiko buvusių mokytojų, kurie savanoriauja mokyklose savaitgaliais.
„Kiek žinau, yra tik keletas lituanistinių mokyklų pasaulyje, kurių mokytojai gauna bent kokį užmokestį. Dažniausia tai yra savanorystės pagrindu paremtos mokyklos.
Prieš keletą metų Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija nusprendė paremti lituanistines mokyklas siųsdami praktikantus iš Lietuvos. Kas dvejus metus yra skelbiamas konkursas į mokytojo poziciją įvairiose pasaulio lituanistinėse mokyklose.
Atrinktiems kandidatams yra skiriamos lėšos kelionei ir stipendija. Taip Lietuva padeda lietuvių vaikams užsienyje“, – dalijosi patirtimi A.Zmitra.
Įkvėpė autoritetas
Kad bus istorijos mokytojas, A.Zmitra žinojo jau 9-oje klasėje. Tokį kelią pasirinko, nes turėjo autoritetą – savo istorijos mokytoją Joną Janušą.
„Tai be galo įdomus, išmintingas ir savo dalyką išmanantis mokytojas. Vėliau aplinkiniai mane atkalbėjo stoti į pedagoginį universitetą, tai aš sugudravau. Stojau į Vilniaus universitetą iš anksto žinodamas, kad galima pasirinkti gretutines pedagogikos studijas. Taip ir tapau mokytoju.
Beje, įdomus faktas. Vieną pedagogikos kursą dėstė mergina, kuri buvo tokia pat „autoriteto auka“, kaip ir aš. Ir ji baigė tą pačią mokyklą, kaip aš Raseiniuose, ir ji pasirinko istorijos pedagogiką, nes ją sužavėjo tas pats istorijos mokytojas, kaip ir mane“, – pasakojo A.Zmitra.
Jau nuo 3-iojo kurso jis vienaip ar kitaip dirbo mokytoju. Praktiką atliko Vilniuje, ketvirto kurso pradžioje laimėjo konkursą, gavo stipendiją ir išvyko dirbti lituanistinėje mokykloje „Bitutė“ Romoje.
2016 m. A.Zmitra baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, tapo kultūros istorijos bakalauru. O drauge mokydamasis ir gretutinėse studijose, įgijo ir pedagogo kvalifikaciją.
Vos baigusį studijas jauną istorijos mokytoją dirbti pakvietė Raseinių „Šaltinio“ progimnazija. Ją, tuomet dar vidurinę, A.Zmitra pats baigė 2012 metais.
2017 rudenį jis dirbo jau Prezidento Jono Žemaičio gimnazijoje, turėjo 11-12 klases, kartu „Šaltinio“ progimnazijoje turėjo kelias istorijos pamokas ir būrelį.
„Mano patirtis mokykloje labai marga. Juokiuosi, kad visada esu pakaitinis. Tarpukario Lietuvoje buvo tokių mokytojų, kurie keliaudavo po Lietuvą ir būdavo pakaitiniai. Taip ir aš, į Raseinius grįžau dirbti pakaitiniu mokytoju, nes susirgo mokytoja ir reikėjo ją pavaduoti beveik visus mokslo metus, o atsakyti savo mokyklai negalėjau.
Vėliau gimnazijoje dirbau taip pat kaip pavaduojantis mokytojas tris mėnesius. Kadangi neradau darbo mokykloje visu krūviu, teko pasukti į turizmo sritį“, – apie didįjį gyvenimo pokytį pasakojo A.Zmitra.
Jis vis dar vadovauja ir Raseinių turizmo centrui. Raseinių rajono savivaldybė pedagogine aistra užsikrėtusį jauną vyrą išleido tris mėnesius dirbti Australijoje.
„Mokytojau, kaip oras ten, aukštai?“
Per tuos kelerius metus mokykloje yra buvę visko. A.Zmitra papasakojo vieną linksmesnių istorijų. Tuomet jis pavadavo lietuvių kalbos mokytoją.
„Ji buvo palikusi užduotis vaikams, o aš prižiūrėjau tvarką klasėje. Mano ūgis – 198 cm. Vaikštau, vaidinu rimtą, klasėje – tylu. Ir tyloje vienas šeštokas manęs paklausia: „Mokytojau, kaip jums oras viršuje?“.
Ir tada nesusilaikiau, prapliupau juokais, iš mano rimties nieko neliko. Buvo ir jautrių akimirkų, kai išeinant iš mokyklos mokinės apsikabino ir verkė. Tada pagalvoji: vadinasi, kažką gerai dariau per pamokas“, – dalijosi prisiminimais Arnas.
Yra buvę ir liūdnesnių situacijų.
„Viena įsimintiniausių, kai antrą mano darbo savaitę šeštokė, paprašyta persėsti į priekį, mane pasiuntė, kaip liaudyje sako, „ant trijų raidžių“. Tada pirmą kartą pakėliau balsą, kad net pats savęs išsigandau, ir išvariau mokinę iš klasės. Vėliau dėl to labai sielojausi.
Per tą trumpą laikotarpį teko ir policijoje pabuvoti, nes viena mokinė nulaužė mano elektroninio dienyno slaptažodį ir pakeitė mokinių pažymius. Per naktinį renginį mokykloje teko gaudyti vaikinus, mėtančius kiaušinius į langus“, – neslėpė mokytojas.
Tačiau jis patikino, kad per visą, kad ir ne tokią ilgą, jo karjerą mokykloje, nebuvo momento, kad bijotų eiti į klasę.
„Bet buvo tokių momentų, kai galvodavau: kažin, kaip dabar šita pamoka pasibaigs? Yra visokių mokinių, kurie gali trikdyti tavo darbą. Kolegoms esu sakęs, kad pamoka kaip rungtynės: arba tu laimi, arba vaikai. Turiu, pavyzdžiui, 6 pamokas, po jų iš mokyklos išeidamas reziumuodavau: šiandien 4:2 aš laimėjau. Mano supratimu, 4 pamokos pavyko, o dvi ne“, – atviravo A.Zmitra.
Pravardės jam vaikai nesukūrė. Mat jo pavardė skamba gana gerai.
„Kartais nejausdami ribų, eidami iš mokyklos krūmuose šaukia: „Zmitra“, – sakė Arnas.
Išvardijo mokytojo darbo pranašumus
Kuo gerai yra būti mokytoju?
„Man į galvą ateina tik vienas atsakymas – tu nežinai, kaip bus rytoj ar kitą pamoką. Tai labai nenuspėjamas darbas, nes vaikai pasuka tavo planus visai į kitą pusę, jie gali viską apversti aukštyn kojomis, tave gali nuliūdinti, pralinksminti. Tas mane turbūt labiausiai žavi. Tai iššūkis.
Kitas įdomus aspektas, kad gyvai gali matyti, kaip auga ir tobulėja žmogus, ir dar prie to prisidedi. Ši profesija iš žmogaus reikalauja dviejų paprastų, bet kartu ir sudėtingų dalykų – nuolatinio tobulėjimo ir ryšio su mokiniais. Kai prarandi tai, geriau eik iš mokyklos.
Sau esu pasakęs, kai jau nebesuprasiu mokinių ir darbas taps neįdomus, tikrai nedirbsiu mokykloje“, – atvirai kalbėjo A.Zmitra.
Jis mano, kad geras mokytojas yra tas, kuris su mokiniais yra draugas, žino, kuo jie gyvena, supranta jų pokštus, o kartu yra ir tas, kuris paprotina, padeda tobulėti.
„Kai kuriems reikia autoriteto, kaip buvo man, tad geras mokytojas turi būti autoritetas vaikams. Bet kas trukdo būti ir draugu, ir autoritetu? Galbūt tai geriausias gero mokytojo receptas“, – sakė A.Zmitra.
Turi receptą, kaip padidinti prestižą
„Sutinku, kad mokytojo darbas yra labai menkai vertinamas. Tą patyriau savo kailiu. Kai pasakydavau, kad būsiu mokytoju, visi sakydavo: nebūk kvailas, net mano mokytojai bandė atkalbėti.
Man niekada nebuvo gėda pasakyti, kad esu mokytojas. Vienintelis skaudus momentas buvo, kai gavau pirmą algą mokykloje, tuomet turėjau 12 savaitinių pamokų. Gavau už mėnesį 230 eurų. Jaučiausi, kaip šlapiu skuduru gavęs per veidą. Bet įkvėpiau ir dirbau toliau.
Jei kas paklausia visada sakau, kaip yra. Taip, mokytojų algos juokingos, jų psichologinė būsena yra prasta, vaikai tikrai kartais nejaučia ribų, o baisiausia, kad kai kurie tėvai „šokdina“ mokytojus. Visa tai sudėjus į krūvą ir išeina, kad mokytojo prestižas yra smukęs iki žemumų“, – kalbėjo A.Zmitra.
Jis turi ir receptą, kaip padidinti mokytojų prestižą.
„Jau esu kažkam sakęs: jei norime sukurti mokytojo prestižą, tai visoje Lietuvoje uždarykime vieniems metams mokyklas. Tada visi supras, kam jos reikalingos, kokį sunkų darbą dirba mokytojai. Išsispręstų visi nesklandumai.
Kitas dalykas, mokytojo alga ir ministerijos politika. Kai pasižiūriu, kas dabar vyksta su mokytojais, galvoju, kuo ši profesija nusidėjo Lietuvoje, kad ją taip žemina pati valdžia? Atsakymo neturiu“, – sakė jaunas mokytojas.
Australijoje – daug naujų patyrimų
Dabar Australijoje dirbantis A.Zmitra, be įdomaus darbo lituanistinėje mokykloje, plačiomis akimis žvalgosi ir po jam anksčiau nepažintą šalį.
„Išvykau iš Lietuvos rudenį, o čia atvykus pasitiko pavasaris. Tai mano pirmas kartas šioje šalyje ir tai mano pirmas kartas kitame žemės pusrutulyje. Labiausiai stebina gamta ir gyvūnai.
Tai, kas pas mus auga namuose, tas čia auga gatvėse, parkuose. Papūgos ir kiti įvairūs paukščiai. O apie koalas ir kengūras nėra ko kalbėti, tai gyvūnai, matyti tik paveikslėliuose.
Truputį nustebau, kad australiški doleriai plastmasiniai. Nustebino, kad čia žmonės palaiko homoseksualus ir čia įteisintos tos pačios lyties santuokos.
Taip pat susižavėjau senukų integracijos programa. Pilnas Melburnas senukų, kurie apsirengę raudonai vaikšto ir paklausus tau suteikia visą turistinę informaciją.
Žavi Melburne esantis lietuvių klubas, kuriame sekmadieniais susirenka lietuviai, čia pietauja ir bendrauja. Jie turi savo biblioteką, turi choro ir šokių užsiėmimus.
Vos nepamiršau – saulė. Ji čia kitokia, labai „agresyvi“. Būtina nuolat naudoti kremą, saugantį nuo saulės, dauguma australų nešioja skrybėles. Vietiniai sako, kad jei pamatai gatvėje įdegusį žmogų, tiksliau nudegusį, tai žinok, kad čia turistas“, – pasakojo A.Zmitra.
Jis, būdamas ketvirtakursis lankė gidų kursus ir įgijo gido kvalifikaciją. Tad ir dabar, Australijoje, kiekvieną savaitę stengiasi aplankyti įdomias Australijos vietas.
„Kol kas lankau Melburną, jo apylinkes, pagrindinius muziejus. Didelį įspūdį padarė Imigracijos muziejus. O tos siauros Melburno gatvelės su nuostabiais gatvės menininkų piešiniais tiesiog varo iš proto! Galėčiau žiūrėti ir žiūrėti.
Jau aplankiau žymųjį Didįjį vandenyno kelią. Tai be galo įspūdingas kelias palei vandenyną, kuriame yra nuostabios olos, o vanduo – mėlynas. Taip pat jau išbandžiau banglentę, siūlau kiekvienam.
Dar norėtųsi apsilankyti Tasmanijos saloje, pamatyti Uluru ar nuvykti prie aukščiausios Australijos viršūnės – Kosčiuškos kalno. Galbūt pavyks“, – dalijosi planais Australijoje dirbantis lietuvis.
Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt
