Jie atsirado čia prieš metus, – Lašinių kaime, esančiame netoli Kaišiadorių. Ir įsikūrė greta aštuonių avelių – lietuviškos veislės juodgalvių ir prancūzaičių šarolė. Būtent pastarosios ir nulėmė kaimo turizmo sodybos pavadinimą, kilstelėdamos tarsi į prabangos aukštumas – taip sodyba, užuot pavadinta „Pas Ingą“, tapo „Sharolle vila“.
Atsivežė „žoliapjoves“
„Tokia jau ta mūsų istorija. Kai įsigijome seną, apleistą sodybą – puspenkto hektaro žemės, tuose šabakštynuose nebuvo galimybės net žolės nusipjauti. Kažkas gal juokais, gal rimtai patarė avių nusipirkti, esą, nušienaus nepriekaištingai.
Taip ir padarėme. O kai vasara atsitraukė ir atėjo laikas avelėmis „atsikratyti“, jos ėmė... ėriuotis. Mums, kauniečiams, tai buvo nemenkas iššūkis.
Nemokėjome jomis rūpintis. Atrodė, žolės į valias, o jos, ko gero, ir pabadaudavo. Viskas baigėsi tuo, kad lėkdavome su vyru Regimantu kasdien iš Kauno ėriukų maitinti. Ir štai jau keleri metai niekaip jų neatsikratome“, – nusijuokė sodybos šeimininkė Ingrida Michalskienė.
Užtat danieliai, kurių aptvare laigo daugiau nei dvidešimt, atsirado tarsi šiaip sau – ne darbams nudirbti, bet dėl grožio.
„Labai jau jų norėjome. Nenumanėme, kaip mums seksis juos auginti. Viskas lyg ir klostosi neblogai, banda netrukus turėtų kokių trečdaliu pagausėti. Galbūt tiesiog paliksime šiuos žvėrelius kraštovaizdžiui papuošti, o gal ir kitiems galėsime jų pasiūlyti“, – užsiminė šeimininkė.
„Žvėrys – tai ir mano pomėgis. Norėjome dar ir elnių užsiveisti, bet buvome įspėti, kad aptvarai – per silpni“, – pratarė Ingos vyras Regimantas Michalskis.
Vis dėlto ir šiems sodybos gyventojams reikia daug priežiūros. Pasak I.Michalskienės, pernykštis sezonas buvo lietingas, žolės nebuvo, teko parūpinti žvėrims pašaro. Šiemet – paprasčiau, bet vis tiek priežiūra nesumenkėjo: kas rytą juos reikia papildomai pašerti. O kadangi 2018-ieji buvo ir obuolių metai, visą rudenį danieliai jais mito.
Pasak Ingridos, greta dabartinio „žvėrinčiaus“ jiedu su vyru bandė ir triušių įveisti, – laisvų, kad galėtų straksėti kur panorėję. Bet nepavyko. Nes ilgaausius vis kas nors sumedžiodavo, gal – lapės, o gal kiti plėšrūnai.
Pradžia – be romantikos
Vis dėlto šis žemės sklypas, pamažu vurtęs kaimo turizmo sodyba, privertė išpinti ne vieną ginčų raizgalynę.
„Nupirkau šitą sodybą maždaug prieš dešimtį metų. Tokia močiutė mirė: pastatai liko sugriuvę, sutriušę. Bet man vieta labai patiko. Čia pat upė Strėva, Kauno marios, netoli ir Lašinių piliakalnis, ir uošvija čia pat.
Būdavo, draugai atvažiuoja, ir neįmanoma jų iškrapštyti, vis užsibūdavo. Vieta rami. Užkampis, kuris turėjo jau tada trauką“, – kalbėjo R.Michalskis.
Tačiau Ingrida apie pačią pradžią papasakotų kitaip: „Dvejus metus nelipau iš mašinos. Atvažiuodavau su vyru kartu, bet aš – nė iš vietos. Juk tai buvo baisus šabakštynas. Nemačiau jame nieko, kas man patiktų, bet vyras kažką matė. Ir vis ką nors dirbo, tvarkė. Kol galop ir man akys atsivėrė“.
Juk šie žmonės neplanavo, kad kaimo turizmas taps jų verslu – kad iš jo teks gyventi. Tiesiog tvarkė sodybą sau, klojo visą savo laisvalaikį ir pamažu pavertė estetišku, skoningu kūriniu.
O dabar? Dabar jiedu abu nebežino, kada prasideda rytas, o kada ateina vakaras: darbas, svečiai, darbas ir vėl – svečiai. Tačiau be nuovargio yra ir tai, ką šie žmonės vadina atgaiva sielai. Tai – iš nuostabos blizgančios svečių akys.
„Dar neatsirenkame, į kurią pusę sukti. Tačiau matome, kad jos poreikis labai didelis. Šiemet apskritai nustebome, kai iš pajūrio žemaičiai atkako pas mus pailsėti – atvažiavo į tokias tolybes, į Lašinių kaimą ir mėgavosi gamta“, – užsiminė Ingrida.
Virtuvė – ne šiaip sau svarbi vieta
Ši moteris daugybę „niekada“ pavertė į dabar galiojančius „aš galiu“. Vienas tokių „niekada“ – bendravimas su svečiais. Ir tai jau tapo „savaime suprantama“.
Kitas „niekada“ – tai darbas virtuvėje. „Tai buvo pirmas kartas, kai surengėme šventę, skirtą draugams. Atsivežiau būrelį moterų, turinčių darbo virtuvėje patirties. Stebėjau, kaip jos dirba, ir man buvo šiek tiek neramu.
O kai po viskam paklausiau draugų, ar jiems patiko maistas, jie nudelbė akis. „Sakyti, kaip buvo iš tikrųjų? Jis buvo blogas“, – burbtelėjo.
Visa tai paliudijo Ingridos bičiulės žodžius: viską kaimo turizmo versle privalu daryti pačiam.
Ir Ingrida mokėsi. Darbavosi virtuvėje pas tą savo draugę kone metus. Prireikus daužydavo mėsą karbonadams nors ir kelias valandas, kad tik įtiktų kokiai 60-čiai svečių. Užtat po metų viena pati be didesnio nerimo ėmė triūsti savo virtuvėje.
Svečiuose lauks ir žydų
Kaimo turizmo verslas – sezoninis. Ar pavyko to sezoniškumo išvengti? „Sunkiai, bet šiaip ne taip sujungiame rudenį su pavasariu. Yra įmonių, kurios planuoja renginius, ypač lapkritį. Sausis bei vasaris būna nykesnis.
„Vasarą ir šiemet, ir pernai visi savaitgaliai buvo užimti. Užsisako žmonės sodybą maždaug prieš pusmetį. Lieka eilinės darbo dienos, per kurias atvyksta estai, ir gana dažnai – latviai. 2019-iesiems jau rezervavo kambarius ir svečiai iš Izraelio.
Kitų metų sezonas taip pat jau užpildytas – žmonės vieni per kitus išnešioja žinią“, – sakė I.Michalskienė.
Tad ar negaila, kad namų erdvė tapo vieša?
Pasak Ingridos, jau – nebe. Nes žmonių kontingentas – specifinis: čia pasuka tie, kuriems reiki privačios stilingos erdvės. Tad kol kas ir konkurencijos didesnės jie nejunta, nes visos kaimo turizmo sodybos turi kokio nors savitumo, kuris ir atkreipia poilsio arba pramogų ieškančių žmonių dėmesį.
Ant lentynos – 45 vėliavos
„Giriamės, kad pusei metų į priekį sodyba yra užsakyta. Kita vertus, juk stengiamės, kad taip ir būtų“, – pratarė taip pat Kaišiadorių rajone įsikūrusio Senosios Gegužinės ūkio šeimininkas architektas Rolandas Bortkūnas.
Jis papasakojo, kaip atsirado neįprastų pokyčių, kai prieš trejus metus keturios šeimos iš Kėdainių, Jonavos, Kėdainių, Klaipėdos – užsisakė sodybą Kūčių vakarienei ir Kalėdų šventėms. O juk atrodytų, kad tai turi būti namams skirtas laikas.
„Pernai Kalėdoms norėjo atvykti dar viena giminė, ir šiemet norinčiųjų sulaukėme. Svarstėme, kad gal patiems į Vilnių išvažiuoti, bet susivokėme, kad taip – negerai: dvi svetimos šeimos pos mūsų stogu, o patys šeimininkai – kažkur.
Tačiau padariau išvadą, kad žmonėms to reikia. Juo labiau kad toks formatas – šeimyninių svečių – yra priimtinas.
Turime šešias artimųjų grupes, kurios kasmet čia atvažiuoja pailsėti. Taigi per šešerius mūsų veiklos metus jų vaikai gerokai pasistiebė“, – nusišypsojo R.Bortkūnas.
Jis pasakojo, kad namo nuomos kaina savaitgaliui siekia 500-600 eurų. Tačiau tokiais atvejais juk apsistoja apie 20-30 žmonių, ir kiekviena svečiui tenkanti suma nėra didelė.
Tuo tarpu eilinėmis savaitės dienomis svečiai dažniausiai apsigyvena, susiradę Gegužinės ūkį per booking.com sistemą. Pasak šeimininko, 50 proc. svečių yra mūsų kaimynai – lenkai, latviai, estai, rusai. Kita pusė „užsibukinusių“ – amerikiečiai, suomiai, prancūzai, vokiečiai, skandinavai. O šitie juk – labai reiklūs.
„Tai strategiškai gera vieta. booking sistemą. Nes vieta – patraukli. Viena, netoli Rukla, ir daug apsistojančių žmonių yra susiję su kariškiais. Antra, netoli yra Jonava su savo „Achema“. Tad ir lenkai pas mus porą mėnesių gyveno, ir čekai – specialistai, kurie atvyksta į „Achemą“.
Taigi per šešerius metus pas mus jau pagyveno žmonės iš 45 valstybių“, – patikino R.Bortkūnas.
Jis yra suskaičiavęs, kad per metus karu su žmona priima apie 2 tūkst. svečių, taigi per šešerius metus „praėjo jau 12 tūkst. žmogelių, 24 tūkst. kojelių“. Ir jokių remontų nedaryta, o niekas nenuspardyta, nenubraukyta.
„Su žmona esame ir valytojai, ir tvarkytojai, ir verslininkai, ir architektai, etnografai, ūkininkai ir statybininkai. Juk tie 2 tūkst. žmonių – tai tiek paklotų lovų, išskalbtos-išlygintos patalynės, 60 tualetų per mėnesį išvalytų. Yra ką veikti. Bet jeigu tam žmones samdyti, iš viso verslo nebebus.
O iš kitos pusės – booking.com įvertinimas 9,9 yra ne todėl, kad mes tokie jau nepakartojami. Didele dalimi todėl, kad plepu ten su visais visom kalbom, kurių nemoku“, – nusijuokė R.Bortkūnas.
