„Šalta“, – italas Giuseppe Bottalico susigūžė ir įtraukė galvą į striukės apykaklę.
Vieną jų kartu su žmona Ingrida jis jau įveikė. O dabar dar kartą tenka peržiemoti Kaišiadoryse.
Sulaukė ir paramos
Pačiame Kaišiadorių centre, ties „Aibės“ parduotuve, stovintis itališko maisto vagonėlis „Buono Buono“ prieš Naujuosius metus vėl atgijo. Jo langinės buvo nuleistos dar lapkritį, kai smarkokai atšalo orai, mat vagonėlis nebuvo pritaikytas darbui šaltyje.
„Nervinausi. Gerą mėnesį laukiau, kol meistrai padarys specialų langą. O kai sulaukiau, užgriuvo ligos. Pagaliau ir jas įveikiau, tad dabar vėl kimbame į darbus“, – pasakojo Ingrida Grabliauskaitė-Bottalico.
„Man buvo labai svarbi ir teorinė pagalba, kaip steigti įmonę. Juk tai buvo lyg tamsus miškas. Tačiau Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centre gavau atsakymus į visus rūpimus klausimus.
Labai pravertė ir savivaldybės suteikta 3 tūkst. eurų subsidija verslo idėjai įgyvendinti. Nes mes investavome į vagonėlį visas savo santaupas, o tie papildomi pinigai mums pravertė susiperkant būtiną įrangą“, – kalbėjo I.Grabliauskaitė-Bottalico.
Ši moteris – kaišiadorietė, gimusi šiame mieste, atsitraukusi, o dabar ir vėl į jį sugrįžusi.
Tačiau ji nedrįsta prisiekti, kad niekada daugiau iš Kaišiadorių nebepajudės – mat įgyta patirtis liudija, kad atsiranda sunkių situacijų, iš kurių privalu ieškoti išeičių.
Susirasti darbą – sunku
Italijos ekonomika buksuoja. Populistinė vyriausybė dėl savo šalies biudžeto buvo susikirtusi su Briuseliu, manančiu, kad jame numatytos pernelyg didelės išlaidos. Europos Komisijos nuomone, toks biudžetas padidintų išlaidas ir deficitą, kuris prisidėtų prie jau ir taip milžiniškos Italijos valstybės skolos augimo.
Sunkumai Italijoje buvo viena svarbiausių priežasčių, nulėmusių Ingridos ir Giuseppe sprendimą susikrauti daiktus ir parvykti į Kaišiadoris. Panašioje padėtyje jie jau buvo atsidūrę prieš dešimtmetį – sunkmetis porą, jau sukūrusią šeimą ir auginančią sūnų, pastūmėjo išvykti į Italiją.
„Mudu susipažinome Lietuvoje, kai Giuseppe čia atostogavo. Susidraugavome ir susituokėme, – prisiminė moteris. – Bet atstumas mus dar ilgokai skyrė. Aš ir sūnų auginau, ir mokiausi.
Įgijau turizmo ir viešbučių administravimo specialybę, o po to M.Romerio universitete ėmiausi viešojo administravimo studijų. Tad kokius penkerius metus taip ir skraidėme su Giuseppe vienas pas kitą.“
Po studijų porą metų Ingrida dirbo banko skyriuje Kaišiadoryse. Tačiau darbo sutartis baigėsi kaip tik tuo metu, kai prasidėjo 2008-ųjų krizė. Darbų neliko, todėl šeima nutarė, kad Italijoje bus lengviau.
„Kai 2009-aisiais persikraustėme į Giuseppe gimtąjį Barį, vyras iš karto ėmėsi darbo futbolo prekių parduotuvėje. Bet aš niekaip negalėjau jo gauti. Tai mane slėgė.
Esu iš prigimties aktyvi, o teko būti namų šeimininke. Nežinau, gal man nepasisekė, gal kitiems lengviau pavyksta įsidarbinti Italijoje.
Iš septynerių ten nugyventų metų dirbau vos vienus, ir tai – be darbo sutarties. Tiesiog per pažintis pavyko įsidarbinti nedideliame viešbutyje.
Dariau jame viską, ko tik prireikė. Buvau vienintelė, mokanti angliškai, tad ir registratūroje teko dirbti, ir visu ūkiu rūpintis“, – pasakojo I.Grabliauskaitė-Bottalico.
2015-aisiais pasaulį Baryje išvydo antrasis poros vaikas – dukrelė. Jai paaugus šeima nutarė, kad reikia ką nors keisti. Ką?
„Giuseppe darbe atsirado įtampos, pradėjo strigti atsiskaitymas. Todėl sutarėme, kad vienintelis protingiausias sprendimas – grįžti į Lietuvą“, – pasakojo Ingrida. Tad jie vėl atsirado čia.
Pradžia – per atlaidus
Moteris neslėpė, kad jie su vyru jaučia aistrą virtuvei. Tai buvo svarbiausia priežastis, paskatinusi imtis būtent tokio verslo.
„Įsigijome maistui gaminti pritaikytą vagonėlį – Lietuvoje tai jau gana populiaru – ir pamažu ėmėme ruoštis.
Atsirinkome kiekvieną produktą, išbandėme įvairius miltus, susiradome būtent itališką mocarelą, išragavome gausybę pomidorų, parinkome tinkamiausią mėsą.
Vienas iš specifiškiausių mūsų patiekalų yra būdingas būtent Bario miestui. Tai aliejuje skrudintas pancerotas, dar vadinamas perlenkta pica. Jo išvaizda panaši į čebureko, tačiau įdaras visai kitoks, kaip ir tešla“, – pasakojo I.Grabliauskaitė-Bottalico.
Štai taip pasirengusi „Verora“ startavo vasarą, per švento apaštalo Jokūbo atlaidus Žiežmariuose liepos mėnesį.
„Rankos drebėjo, kai pirmą kartą žmonėms viriau kavą, Giuseppe – taip pat. Tačiau gana greitai aprimome ir ėmėme savo virtuvėlėje suktis“, – užsiminė moteris.
Vėliau buvo ir daugiau miestų švenčių, į kurias šeima gabendavo savo vagonėlį.
Toks buvo ir pirminis jų sumanymas – keliauti į įvairius Lietuvoje vykstančius renginius. Bet netruko suvokti, kad savaitgalių – per mažai, o darbu reikia užpildyti kitas savaitės dienas.
Prakalbina ir pamaitina
Pasak I.Grabliauskaitės-Bottalico, surasti vagonėliui vietą Kaišiadoryse nebuvo paprasta. Tos aikštelės, kurias siūlė savivaldybė, buvo nuošalios.
Galiausiai jiems pavyko susitarti su privataus sklypo šeimininku.
„Dar nedaug laiko dirbame, bet Kaišiadoryse jau turime nuolatinių klientų. Atrodytų, miestas nedidelis, bet valgytojų atsiranda vis naujų. Būna, praeina žmonės pro šalį daugybę kartų, kol galop ima ir mus pastebi“, – pasakojo Ingrida.
Ji neslepia – per tuos kelis veiklos mėnesius buvo ir smulkių nesėkmių. Moteris krimsdavosi bijodama, kad dėl to klientai nebegrįš. Bet taip nenutikdavo.
„Ko gero, jie jaučia, kad mums labai patinka tai, ką ir kaip dirbame. Daug bendrauju su žmonėmis – įsikalbame vos ne su kiekvienu, išgirdau tiek nuostabių istorijų“, – pasakojo verslininkė.
