Lietuvos sporto universiteto Kėdainių „Aušros“ progimnazijos pradinių klasių mokytojos D.Tumėnienė ir G.Misevičienė dirba patinkantį darbą ir nesiskundžia, kad joms kas nors blogai.
Lrytas.lt skelbia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas“.
Trisdešimt trečius metus toje pačioje mokykloje dirbančią mamą dukra vadina mokytoja iš pašaukimo. O motina mato, kad jos pėdomis antrus metus einanti atžala puikiai susitvarko su pareigomis ir mokiniai ją myli.
Abi pedagogės įsitikinusios, kad darbe svarbiausia – mylėti vaikus. Jeigu meilės nespinduliuoji, sunku rasti kalbą su mokiniais.
Iš nuotraukų, kurias atsiuntė motina ir dukra, matyti, kad jų nenuvarginęs nuolatinis šurmulys, kokį gali pajusti tik būdamas mokykloje. Pradinių klasių mokytojų veiduose – šypsenos, akyse – užsidegimas.
Gali būti, kad geros energijos jos įsikrauna bendraudamos su mokiniais, o daugybė idėjų randasi, kai į pasaulį bandai žvelgti vaiko akimis. Gal todėl motinai ir dukrai gera dirbti mokykloje – jos į darbą neina kaip į lažą.
Toje pačioje mokykloje visą laiką dirbanti D.Tumėnienė čia užaugo kaip mokytoja, čia mokėsi ir 3 jos vaikai – du sūnūs ir dukra. Pradinių klasių mokytoja metodininkė šįmet moko ketvirtokus – jos auklėjamoje klasėje 27 mokiniai.
O G.Misevičienės auklėtiniai – antrokai. Jauna mokytoja juokavo, kad ji su savo mokiniais taip pat antrokė, nes eidama su jais mokslo keliu mokosi iš naujo.
– Ar neatkalbinėjote dukters, kad nesirinktų nelengvo pedagogo kelio?
Danguolė: Tikrai ne. Gyvenimas taip sudėliojo, kad kelias į mokyklą mus abi vedė aplinkkeliu. Manau, tai gerai – kuo ilgiau eini, tuo tvirtesnę nuostatą parsineši. Tad kai dukra pasirinko mokytojos kelią, prisipažinsiu, džiaugsmas širdyje nebetilpo. Be to, dar ir Šiaulių universitetą pasirinko. Prapliupau ašaromis. Buvo labai gera.
Po pirmos egzaminų sesijos Gabrielė jau pasakojo, kaip įdomu, kaip jai norisi kuo daugiau sužinoti ir išbandyti.
Na, o antra džiaugsmo lavina užtvindė, kai baigusi mokslus dukra pasirinko ne didmiestį, o gimtuosius Kėdainius.
– Klausėte mamos patarimo, kai rinkotės pradinių klasių mokytojos specialybę?
Gabrielė: Į pedagogo kelią atėjau ne iš karto. Pirmiausia rinkausi kitos krypties mokslus, bet kai juos baigusi pasakiau mamai, kad noriu stoti į pradinio ugdymo pedagogiką, ji palaikė mane, o aš nesigailėjau pasirinkusi šias studijas.
– Ar darbe į dukrą žvelgiate kaip pro didinamąjį stiklą – stebite, ar jos klauso vaikai, dalijate patarimus?
Danguolė: Dukra – savarankiškas ir atsakingas žmogus nuo mažens. Ja visada pasitikiu ir ji tai žino. Kad ir kokio darbo Gabrielė imtųsi, visada atlieka su didele atsakomybe. Darbo, į kurį keliauji su džiaugsmu, neįmanoma atlikti atmestinai.
Mes su Gabriele – ne tiktai mama ir dukra, bet ir geros kolegės, draugės.
Kai labai reikia, patarimo einame viena pas kitą. Kartu išbandome įvairius naujus informacinių technologijų įrankius bei programas ir tariamės, kaip naudingai ir patraukliai pritaikyti per pamokas.
Gal pirmais darbo metais Gabrielė kiek dažniau klausdavo patarimo, bet sprendimą visada priimdavo pati. Mokiniai ją labai myli. Tikriausiai jaučia, kad mokytojos širdyje vietos jiems visada yra.
– Mama – idealas darbe?
Gabrielė: Galima ir taip sakyti. Ji labai veikli, dalyvauja įvairiuose projektuose, turi didelę darbo patirtį, į ją galima kreiptis visais atvejais – visada ras tinkamą patarimą ar padrąsinimą.
– Ar ji buvo ir jūsų pirmoji mokytoja?
– Mama nebuvo mano pirmoji mokytoja, tačiau kai aš buvau pirmokė, ji taip pat mokė pirmokus, su mano pradinių klasių mokytoja bendradarbiavo labai glaudžiai, todėl visos ekskursijos, renginiai buvo kartu.
Mokiausi ir baigiau tą pačią mokyklą, kurioje ir dabar dirbu, ir dėl to labai džiaugiuosi. Visi koridoriai, klasės – viskas taip sava ir pažįstama.
– Dėl to ir pasirinkote darbą toje mokykloje, kurią baigėte?
– Didžiuosiuose Lietuvos miestuose nuolat skelbiama, kad trūksta mokytojų, tačiau mažesniuose miestuose darbą gauti ne taip ir lengva.
Todėl neturėjau didelio pasirinkimo, kur buvo laisva darbo vieta, ten ir pretendavau. O jei ir būtų buvę daugiau iš ko rinktis, vis tiek būčiau pretendavusi į tą pačią mokyklą.
– Sunku ar lengva dirbti su dukra toje pačioje mokykloje? Gal jūsų kabinetai greta ir girdite, kas vyksta už sienos per pamokas?
Danguolė: Oi, ne, nesunku, tiesiog gera jausti savo mylimą žmogų. Kartais netgi nespėjame pasimatyti ar šnektelėti darbo metu. Per pertraukas vaikams atsiranda įvairiausių klausimų, reikalų reikaliukų. O apie Gabrielę mokykloje girdžiu tik geras naujienas. Džiugu.
Gabrielė: Nors su mama dirbame vienoje įstaigoje, būna dienų, kai net nesimatome. Ji dirba viename mokyklos gale, aš – kitame. Patarimų mamos klausiu tik išimtiniais atvejais, nes manau, kad pats turi atrasti savo būdą, kaip suvaldyti vaikus ir juos išmokyti.
Kol jo neatrasi, niekas nepadės, net geriausi patarimai.
– Kokia jūsų taisyklė padeda suvaldyti klasę, juk vaikai – su charakteriu, labai aktyvūs, triukšmingi?
Gabrielė: Reikia su mokiniais šnekėti kaip su sau lygiais, tiesiai šviesiai pasakyti, ko iš jų nori, kodėl taip reikia elgtis.
Kai mano mokiniai buvo pirmokai, buvo truputį sunku, tačiau dabar, kai esame antrokai, esame kaip viena didelė šeima ir suprantame vienas kitą net iš žvilgsnio, mokiniai vienas kitą nuramina, pamoko, paauklėja.
– Neretai, kai tėvai vaikus veda į pirmą klasę, būna išsiklausinėję nuomonių apie mokytojus. Ar būsimų pirmokų tėvai linkę labiau rinktis jus, kaip itin patyrusią, ar jaunąją Gabrielę, kuri dirba visai neseniai?
Danguolė: Manau, kad tėvams ne mokytojo amžius svarbu, o pasitikėjimas juo.
Šiemet mokau ketvirtokus, didžiuojuosi jais. Draugiški santykiai ir su jų tėveliais.
Tikriausiai ir būsimų pirmokų tėveliai pasitiki manimi, nes būsima klasė, su kuria suksime dar vieną iššūkių, ieškojimų ir atradimų pilną mokslo ratą, jau užsipildžiusi.
Gabrielė moko antrokus ir tikrai žinau, kad tėvelių pasitikėjimas ja yra didelis.
– Ar kartu su dukra ir gyvenate? Po darbo ar savaitgalį susitikusios pasikalbate apie darbus?
Danguolė: Gyvename atskirai, bet Gabrielė su vyru dažni svečiai mūsų sodyboje. Savaitgalis mokytojui – tai penktadienio vakaras, šeštadienis ir sekmadienis iki pietų. Po to prasideda pamąstymai apie pamokas, projektus.
Jei ruošiamės renginiui, tenka paplušėti ir savaitgalį.
Gabrielė: Laisvalaikiu stengiamės nekalbėti apie darbą, nebent yra neatidėliotinų reikalų. Jei ir savaitgalį galvosi ir vien apie jį kalbėsi, nepailsėsi ir nepasisemsi gerų emocijų visai savaitei. Nuo darbo pailsėti man nereikia, labiau pavargstu nuo triukšmo, emocijų, juk kiekvienas nori tau išsipasakoti.
– Kuo skiriasi mokytojos – mama ir dukra? Charakteriu ar kokia nors stipriąja dalykine puse?
Danguolė: Gabrielė – naujos kartos mokytoja. Ji užaugo kartu su informacinėmis technologijomis, o man reikėjo to mokytis. Džiaugiuosi, kad pavyko.
Gabrielė greitai priima sprendimus, o aš pasvarstau. Dukra yra baigusi dailės mokyklą, todėl ir jos vedamas neformaliojo ugdymo būrelis susijęs su daile.
Aš pasinėrusi į įvairius bandymus su mokiniais, į projektinę veiklą. Tuo užkrėčiau ir Gabrielę. Vykdome bendrus projektus, tad turime bendros veiklos su mokiniais.
Tavo mokytojas – šaunuolis, apie kurį būtina visiems papasakoti? Rašyk aida.murauskaite@lrytas.lt
