Tačiau, pasirodo, Rusijos provincijoje yra žmonių, kurių genų nepaveikė bolševikinio laikotarpio mutacijos, kurie gali būti pavyzdžiu ir ne vienam savo verslą bijančiam pradėti lietuviui. Apie tokią šeimą, tiksliau – jos savojo kelio paieškas ir pasakoja portale rbc.ru Kristina Rudič ir Ilja Nosyriovas.
Prisikankinusi su interneto startuoliais, Sibiro verslininkų pora pradėjo gaminti konditerijos gaminius. Gavę praeitais metais 570 tūkst. rublių (7620 Eur dabartiniu kursu) grynojo pelno, sutuoktiniai nusprendė paversti savo saldumynus masiniu produktu.
„Mūsų dažnai klausia: „ Ar tai galima valgyti? Na, gerai jau, gerai! Galėtumėte dar ir iš žolės išvirti!“ O mes ir virėme. Pagal užsakymą, vieną kartą, aplinkosaugininkams, uogienę iš pievų žolių. Iš vietos palei Izdrevajos upės krantą, kurią jie saugo paslaptyje, kad vietiniai gyventojai neužterštų buitinėmis šiukšlėmis, – sako 31-erių metų Tatjana Soloveniuk, viena iš projekto „Ozornaja šyška“ („Išdykęs kankorėžis“) – iš sibirinių pušų kankorėžių gaminamų saldumynų ir suvenyrų prekės ženklo – kūrėjų.
Prieš trejus metus verslininkė ir jos vyras, 35-erių metų Denisas Pelnikovas, suprato, kad pinigus galima daryti iš paprastų kankorėžių, kuriuos miško ruošos įmonės paprastai sudegina kaip nereikalingus. Sutuoktiniai gamina uogienę, saldainius ir keleto kitų rūšių produktus. Šis projektas pasirodė esąs daug pelningesnis nei startuoliai interneto pagrindu, nuo kurių D.Pčelnikovas ir T.Soloveniuk pradėjo savo kelią į verslą. Pernai įmonės „Ozornaja šyška“ produktai pradėti pardavinėti ne tik Sibire, bet ir Maskvoje bei Sankt Peterburge.
Savo verslo paieškos
Būsimieji verslo įmonės įkūrėjai susipažino, kai T.Soloveniuk mokėsi Maskvos valstybinio kultūros instituto Barnaulo filiale paskutiniame kurse. Novosibirskietis D.Pčelnikovas pagal profesiją – programuotojas.
Nuo 2012 metų jis kartu su žmona dalyvavo kuriant bendrų kelionių programėlę „VPuty“ („Kelyje“). Kai 2014 metais šios paslaugos sumanytojas Aleksandras Borisovas persikėlė gyventi į Naberežnyje Čelny, jis pakvietė buvusius savo darbuotojus pasekti jo pavyzdžiu.
Pirmo nuosavo verslo idėja sutuoktiniams kilo kaip tik kelyje. „Po tam tikro moralinio pasiruošimo mes su dešimties mėnesių dukra sėdome į mašiną ir išvažiavome gyventi į Naberežnyje Čelny. Pakeliui už šokolado plytelę užvežėme mažai pažįstamam žmogui į Čeliabinską retą knygą“, – prisimena T.Soloveniuk.
Šį atvejį sutuoktiniai vėliau ne kartą prisiminė. „Programėlė „VPuty“ turėjo vertingą resursą – duomenų bazę, kur figūravo vairuotojai, ketinantys važiuoti į kitą miestą ir galintys jei ne pavėžėti pakeleivį, tai bent jau pakeliui užvežti siuntinį, kad susigrąžintų dalį išlaidų benzinui“, – sako T.Soloveiniuk. Sutuoktiniams gimė idėja patiems įsteigti siuntinių pristatymo paslaugų tarnybą „Liaudies paštas“, kuri papildytų „VPuty“ galimybes: juk atokiose vietose tokia paslauga būtų operatyvesnė ir pigesnė už Rusijos pašto teikiamas paslaugas.
Sutuoktiniams pavyko rasti investuotoją ir sukurti tinklą iš dešimties išdavimo punktų, kurie buvo Naberežnyje Čelny parduotuvėse. Tačiau išsiplėsti nepavyko. Eiliniai žmonės paslauga naudojosi retai, potencialūs klientai, į kuriuos dėjo viltis sutuoktiniai, tikėdamiesi padidinti pardavimus, – interneto parduotuvės – didelio susidomėjimo nerodė. Be to, partneriams nepavyko sukurti optimalios logistikos. Todėl projekto efektyvumas buvo nulinis.
Galų gale, D.Pelnikovas ir T.Soloveniuk perėjo prie kito verslo – atidarė internetinę suvenyrų parduotuvę ir pardavinėjo Sibiro meistrų gaminius, džiovintas vaistažoles, tinktūras ir balzamus. Kaip ir ankstesniame versle, gaunamų pajamų pakako tik prekėms pirkti ir jų pristatymui organizuoti.
Sutuoktiniai pradėjo mąstyti, kaip išplėsti asortimentą, įtraukiant į jį tokią produkciją, kurią jie galėtų gaminti patys. Gera mintis švystelėjo tik 2015 metų gruodžio mėnesį, kai D.Pčelnikovas ir T.Soloveniuk sugrįžo atgal į Sibirą.
Uogienė iš kankorėžių
„Per mano gimtadienį draugė įteikė neįprastą dovaną – stiklainį uogienės iš pušų kankorėžių, – prisimena T.Soloveniuk. – Ir tada aš pamaniau: štai ko mums reikia“. Pasak jos, tokią uogienę Sibire virė nuo seno: manoma, kad ji padeda nuo kosulio ir stiprina imunitetą. Tačiau masinės gamybos ir specialios internetinės parduotuvės, kurioje būtų parduodama tokia uogienė, nebuvo. D.Pčelnikovui idėja patiko, kadangi ji iš karto apėmė viską, kuo jis norėjo užsiimti.
„Pirma, startuolis su apčiuopiamais produktais, kuriuos galima paliesti rankomis. Antra, bendravimas ir bendradarbiavimas su Sibiro meistrais ir amatininkais. Trečia, mūsų kaip naujų įdėjų įgyvendintojų asmeninis tobulėjimas“, – vardija verslininkas.
Kadangi nei iš siuntinių pristatymo, nei iš internetinės parduotuvės sutuoktiniai praktiškai nieko neuždirbo, 15 tūkst. rublių (200 Eur) pirmosios uogienių partijos įsigijimui teko paimti iš antrąją dukterį pagimdžiusios T.Soloveniuk vaiko priežiūros išmokos. Tačiau partneriai vis dėlto ketino patys pradėti gamybą. „Gyvenome iš Deniso atlyginimo, o iš vaikų pašalpų pirkome gamybos ir sandėliavimo įrangą“, – prisimena verslininkė.
Pirmąją 500 stiklainių partiją, užsakytą 2016 metų vasario mėnesį, partneriai pardavinėjo vietinėse Novosibirsko ir Barnaulo mugėse. Ją greitai išpirko, ir sutuoktiniai nusprendė investuoti į verslą visus išteklius. Netgi internetinę parduotuvę nusprendė pervadinti – pavadinimo variantus aptarė socialiniuose tinkluose su savo abonentais ir galiausiai apsistojo ties „Ozornaja šyška“ („Išdykęs kankorėžis“).
Suorganizuoti savo gamybą nebuvo lengva. Sutuoktiniai turėjo samdyti specialią raitelių brigadą, kuri rinko jiems kankorėžius Kalnų Altajuje. Uogienę virė Ust Kokso kaimo močiutės, tas kaimas yra ten, kur kadaise keliavo Nikolajus Rerichas.
Tokią pačią 500 stiklainių partiją pavyko pagaminti tik 2016 metų liepą. Užtat jau kitą partiją D.Pčelnikovas ir T.Soloveniuk gamino, panaudodami aukštąsias technologoijas – šeimos galva studijavo informacines technologijas Sibiro geodezijos akademijoje.
D.Pčelnikovas ieškojo turtingų kankorėžiais miškų, tyrinėdamas Žemės nuotraukas iš kosmoso. „Jei nesileisime į fotogrammetrinius metodus, naudojamus tyrinėjant nuotraukas iš kosmoso, kurios padarytos skirtingais metų laikais, paieškos principą galima paaiškinti taip: aš nustatydavau miškų masyvų, kuriuose (tą aš tikrai žinojau) gausu pušų, koordinates.
„Google“ žemėlapiuose išskirdavau šiuos miškus, įsimindavau nuotraukos tekstūrą, o tada ieškodavau panašios (tekstūros. – Red.) tame regione, kur buvo planuojama rinkti kankorėžius, – pasakoja verslininkas. – Papildomai buvo galima nustatyti miško masyvo aukštį – tam reikėjo žinoti kampą, kuriuo mišką apšviečia saulė, ir atkreipti dėmesį į medžių šešėlį“. Pasak verslininko, geriausi kankorėžiai – nuo jaunų, 15–40 metų amžiaus, pušų.
Nepaisant to, kad kankorėžiai Kalnų Altajuje skanūs, o gamyba – pelninga, brangiai atsiėjo jų transportavimas, ir pora nusprendė perkelti gamybą į Novosibirsko sritį, Ordynsko rajono Novopičiugovo kaimą. Sutuoktiniai pradėjo rinkti kankorėžius ne tik patys, bet ir pirkti juos iš miškininkystės ūkių.
„Tai, tarp kitko, padeda padidinti gamtos išteklių panaudojimo efektyvumą: medienos ruošos įmonės renka kankorėžius nuo nukirstų pušų“, – sako D.Pčelnikovas.
Uogienės recepto sutuoktiniai nelaiko paslaptyje – jis skelbiamas įmonės „Ozornaja šyška“ interneto svetainėje. „Tačiau turime prisiminti, kad receptas ir technologija yra skirtingi dalykai, – sako T.Soloveniuk. – Išvirti uogienę pagal šį receptą savo šeimai galima, tačiau tam, kad galėtum ją virti dideliais kiekiais komerciniais tikslais, reikia griežtai laikytis visų technologinės kortelės reikalavimų – tai leidžia išsaugoti produkto skonį ir gydomąsias savybes. Ir tai yra mūsų komercinė paslaptis“.
Gamybos procesą sudaro keli technologiniai etapai: kankorėžiai plaunami, pabarstomi cukrumi, verdami po 5 minutes keliais etapais. Kuo didesnis kankorėžis, tuo daugiau etapų. Visas ciklas trunka nuo savaitės iki trijų, priklausomai nuo kankorėžių kokybės ir partijos dydžio. Uogienei reikalingi švieži, ne ilgesni kaip 2 cm kankorėžiai, kurie renkami 2 savaites per metus – nuo gegužės pabaigos iki birželio pradžios.
Iš pradžių pora planavo gaminti iš kankorėžių tik vienos rūšies gaminius. „Tačiau 2016 metų spalio mėnesį vienas iš klientų juokais mums pasiūlė pagaminti šokoladinį saldainį iš pačio kankorėžio, kurį galėtum dovanoti, – sako D.Pčelnikovas. – Tuo metu mes jau bandėme gaminti saldainius, tik marmeladinius – iš sirupo likučių nuo gamybos, tačiau tokį produktą padaryti skanų buvo sudėtinga. O štai šokoladu padengtą kankorėžį jau tų pačių metų gruodžio viduryje mums pavyko padaryti daugiau mažiau gero skonio“.
Pora pradėjo gaminti „kankorėžį šokolade“ beveik tokiu pat būdu kaip ir uogienę. Skiriasi tik keli dalykai. Vaisiai reikalingi didesni – dviejų–trijų centimetrų dydžio. Jie išmirkomi cukraus ar medaus sirupe ir padengiami šokolado glajumi. Kiekvienam saldainiui užvelkami celofano „marškinėliai“.
„Savo skoniu jie primena saldainius su džiovintų slyvų įdaru, bet turi spygliuočių prieskonį“, – sako T.Soloveniuk.
Sutuoktiniai gamina uogienes iš šviežių kankorėžių, o saldainius – iš užšaldytų, kadangi tokių saldainių tinkamumo vartoti laikas – tik 5 mėnesiai. Tai leidžia pardavinėti saldainius ištisus metus. Kaip pažymi įmonės įkūrėjai, „Ozornaja šyška“ nenaudoja gamyboje konservantų. Tai leidžia vadinti gaminius ekologiškais ir natūraliais.
„Ozornaja šyška“ skaičiais:
1,2 mln. rub. (16 tūkst. Eur) – bendrosios investicijos;
1,5 mln. rub. (20 tūkst. Eur) – įplaukos 2018 metais;
570 tūkst. rub. (7610 Eur) – grynasis pelnas 2018 metais;
250 rub. (3,34 Eur) – tiek kainuoja uogienės stiklainis;
50 rub. (0,67 Eur) – tiek kainuoja saldainis „Kankorėžis šokolade“;
7 žmonės įtraukti į etatus.
Šaltinis: bendrovės duomenys
Konkurentai su džiovintomis cukatomis
Pirmųjų klientų sutuoktiniai ieškojo tiesiog skambindami įvairioms kompanijoms – verslininkai jau nuo pat pradžių nusprendė, kad jų produkciją mieliausiai pirks būtent klientai – korporacijos.
Pagrindiniais užsakovais tapo Novosibirsko statybos bendrovė ir turistų inventoriaus parduotuvė. Su pastarąja T.Soloveniuk kontaktą užmezgė visiškai atsitiktinai – skambindama tikėtiniems klientams, ji surinko ne tą numerį. „Mes vaikščiojome, skambinėjome, siūlėme degustaciją, maitinome uogiene“, – prisimena D.Pčelnikovas pirmuosius prekės reklamavimo mėnesius.
Pasak sutuoktinių, jie nesiekė gauti maksimalaus pelno, o bandė vartotoją supažindinti su nauju prekės ženklu. Todėl produktų kainos buvo nustatytos nedidelės: vidutinė mažmeninė uogienės stiklainio kaina – 200 rublių (2,67 Eur), saldainio – 50 rublių (0,67 Eur).
Bendrovės „Ozornaja šyška“ steigėjai neapsiribojo vien tik skambučiais tikėtiniems jų produkcijos pirkėjams – veikiai jie pradėjo reklamuoti savo produkciją socialiniuose tinkluose ir „Yandex.Direct“, dalyvavo konferencijose, parodose ir mugėse.
Dabar bendrovės „Ozornaja šyška“ klientai skirstomi į tris kategorijas. Mažmenomis uogienę ir saldainius daugiausia perka turistai ir vietiniai gyventojai, vykstantys iš Sibiro svečiuosna.
Smulkiadidmeniniai pirkėjai – tai sveiko maisto parduotuvės, arbatinės ir kavinės, suvenyrų krautuvėlės ir turistų inventoriaus parduotuvės. Klientai korporacijos, pavyzdžiui, statybos bendrovės arba IT festivalis Novosibirske. Pastarosioms dviem kategorijoms tenka žymiai didesnė pardavimų dalis nei internetinės parduotuvės mažmeniniams pirkėjams.
Per visus 2017 metus „Ozornaja šyška“ įkūrėjams pavyko parduoti 2,5 tūkst. stiklainių uogienės ir 5 tūkst. kankorėžių šokolade. 2018 metais dar iki vasaros vidurio jiems pasisekė parduoti du kartus daugiau nei per visus praėjusius metus. Iš viso 2018 metais bendrovė pagamino 2 tonas uogienės ir 50 tūkst. saldainių. Be to, „Ozornaja šyška“ išplėtė asortimentą: dabar įmonė gamina kankorėžius su medumi ir kankorėžinius ledinukus ant pagaliuko.
Didžiąją pelno dalį sutuoktiniai investuoja į pakuotės dizaino kūrimą, reklamą ir dokumentacijos rengimą.
Paklausa priklauso nuo sezono: didelė ji būna vasarą, kai į Sibirą atvyksta turistai, o vietiniai gyventojai vyksta atostogauti į kitus miestus, o taip pat nuo spalio vidurio iki gruodžio pabaigos, kai gaunami užsakymai iš kompanijų ir mugėse prekiaujančių mažmenininkų.
Sutuoktiniai turi 600 kvadratinių metrų gamybinį plotą, tačiau gamybos apimčių nepakanka, verslininkai pasitelkia į pagalbą gamintojus iš kitų miestų. Pavyzdžiui, uogienę ir saldainius jiems daro partneriai iš Pečioros. Iš pradžių įmonėje dirbo tik patys steigėjai, tačiau pernai jie padidino komandą iki septynių žmonių.
Didžiąją laiko dalį komanda dirba toli vieni nuo kitų, ir tik prieš Naujuosius metus susirenka biure ir pakuoja korporacijų užsakytas prekes.
Pasak sutuoktinių, Novosibirske ir Barnaule „Ozornaja šyška“ konkurentų neturi, o pagrindiniai konkurentai dirba Tomske.
„Su konkurentais ypatingų problemų nėra, su kai kuriais netgi bendradarbiaujame, – pasakoja D.Pčelnikovas. – Nors incidentų būna: gruodžio 10 dieną mes laimėjome bylą prieš kompaniją, kuri bandė uždrausti mums gaminti „Kankorėžius šokolade“.
Jie užpatentavo panašų naudingą produktą „Džiovintos pušų cukatos“ ir buvo įsitikinę, kad mes pažeidžiame jų teises. Tačiau ir mūsų technologija buvo visiškai kitokia, ir produktą mes pradėjome gaminti anksčiau, negu jie pateikė dokumentus patentui registruoti“.
Verslininkas mano, kad didėjant naujojo produkto žinomumui, jį pradės gaminti vis daugiau gamintojų. Todėl svarbiausias uždavinys – kuo greičiau išeiti už Sibiro ribų ir padaryti jį atpažįstamą. Pora jau pristatė savo saldainius ir uogienę Maskvos ekspozicijų centre surengtoje liaudies amatų parodoje „Ladja-2018“ („Bokštas-2018“) ir rado partnerius, kurie yra pasirengę reklamuoti jų produkciją Maskvoje ir praskinti jai kelią.
Parengė Leonas Grybauskas
