Jie gimsta iš įvairių prisiminimų, emocijų, teatro, spektakliuose pamatytų kostiumų – visa tai mane įkvepia tam, ką dabar veikiu“, – tokiais žodžiais apie įkvėpimą ir kūrybą prabilo pribloškiančių rankų darbo papuošalų kūrėja Rasa Vilčinskaitė.
Neeiliniai rankų darbo papuošalai
Rasa, kaip ir įprasta menininkams, turi savo nišą, kurioje specializuojasi. Tačiau jos darbai – neeiliniai. Prieš septynerius metus, dar studijų laikais, mergina atrado naują pomėgį, kurį pavertė darbu. Pradėjusi nuo karoliukais veriamų segių, kaunietė gali pasigirti įstabaus kruopštumo rankdarbiais, kurie Lietuvoje įperkami ne kiekvienam.
„Mane iki šiol apima keistas jausmas, nes niekad neplanavau kurti jokių papuošalų. Viskas prasidėjo netikėtai – idėja užsikrėčiau nuo draugės, kuri visad užsiimdavo kūrybiniais dalykais. Ji pradėjo kurti sutažo seges, kurios apie 2012-uosius išpopuliarėjo Lietuvoje. Iš tos pačios draugės nusipirkau porą segių ir netikėtai įsitraukiau į kūrybą, kuri tapo mano pomėgiu.
Iš pradžių dažniausiai gamindavau auskarus, nes tai mano mėgstamiausias aksesuaras.
Gaminti papuošalus pradėjau 2013 metais, nes būtent tada, įvaldžiusi siuvimo techniką, sukūriau pirmąjį kaklo papuošalą. Tais pačiais metais su drauge internetinėje platformoje „Etsy“, kurioje prekiaujama rankdarbiais, vintažu ir vienetiniais gaminiais, įkūrėme parduotuvę“ , – penkerių metų senumo įvykius prisiminė Rasa.
Įkvėpimo kūrėja nelaukia, vengia ieškoti pavyzdžių socialiniuose tinkluose ir mano, kad viskas turi atsirasti natūraliai – iš savęs.
„Geriausias kūrybinių idėjų srautas ateina tuomet, kai esu atsipalaidavusi. Pavyzdžiui, prieš miegą, atsigulus į lovą. Tai man prilygsta savotiškai meditacijai“, – atviravo Rasa.
Gamindama vidutinio dydžio naują kaklo papuošalą menininkė užtrunka 4–5 dienas, sudėtingesnį galvos papuošalą – 2–4 savaites.
Daugiausia pirkėjų – užsienyje
Daugiausia susidomėjimo menininkės darbai sulaukia užsienyje. Pasak Rasos, pagrindiniai jos gaminių pirkėjai gyvena Amerikoje bei keliose Europos šalyse – Skandinavijoje, Šveicarijoje.
Ryšius su užsieniu mergina užmega dalyvaudama mugėse, labdaros renginiuose.
Brangiausiai savo papuošalą Rasa pardavė Los Andželo meno mugėje. Jis kainavo 740 dolerių.
„Pirmoji papuošalų paroda, kurioje teko dalyvauti, įvyko 2014 metais. Tai buvo „Artistar Jewels“. Po to laukė Londonas – jaunųjų dizainerių labdaros renginys vaikams, sergantiems Angelmano sindromu. Vėliau teko keliauti į Niujorką, po kurio vyko dar vienas renginys ir dvi meno mugės Los Andžele“, – savo maršrutus prisiminė Rasa.
Kūrėjos žinomumą Lietuvoje lėmė papuošalų pristatymas socialiniuose tinkluose, tačiau didelio pirkėjų srauto nebuvo. Per penkerius veiklos metus Lietuvoje merginai pavyko parduoti ne itin daug darbų.
Nors Rasa neatmeta galimybės plėstis ir plačiau užsiimti veikla Lietuvoje, kol kas didžiausią potencialą mato užsienyje. Pasak jos, kiekvienais metais užsakymų skaičius skiriasi. Mergina neslepia, kad mėnesio pajamos – nestabilios.
„Mano pagrindinė pardavimų platforma yra „Etsy“, tačiau yra daugybė kitų platformų, kurioms galėčiau skirti daugiau laiko, tačiau dėl daugybės darbų nespėju tuo užsiimti.
Lietuviai nėra mano pagrindiniai pirkėjai, bet tikiuosi, kad kada nors jais taps.
Daugiausia jų mano papuošalus aptinka socialiniame tinkle „Instagram“. Tikiu, kad Lietuvos rinkoje mano darbai gali turėti paklausą. Galbūt ne galvos papuošalai, kurių rinka maža net ir užsienyje, bet smulkesni rankdarbiai, pavyzdžiui, kaklo papuošalai.
Kalbant apie pardavimą, galiu pasidalinti savo patirtimi: tiems, kurie nepasiruošę gyventi be stabilių pajamų, tiesiog netiks toks darbas. Per mėnesį galiu parduoti nuo 1 iki 10 papuošalų. Daugiausia, kiek teko parduoti per mėnesį, buvo 15 gaminių“, – neslėpė pašnekovė.
Menininkės įsitikinimu, su lietuviais sekasi bendrauti sunkiau ne tik dėl didelės papuošalų kainos. Pasak menininkės, kol kas esame kūrybinio proceso valstybė. Europa dažniau minima kaip amatininkų gildija, kurios produktus perka ir vartoja ne europiečiai, bet amerikiečiai.
Dar viena priežastis, dėl kurios jos gaminiai nėra tokie paklausūs, kaip Rasai norėtųsi, yra tai, kad jie yra nišiniai, būdingi šiuolaikiniam stiliui.
„Kartais jaučiuosi taip, lyg manęs čia nežinotų ir nepastebėtų, bet žinau, kad taip nėra. Visą gyvenimą praleidau Lietuvoje, tačiau tik kelionių metu ir sekdama kultūrinę informaciją suprantu, kokie lietuviai yra susikaustę. Nors ir pati panašiai elgiuosi, suprantu, kad toks kelias niekur neveda.
Į savo papuošalų kainas žvelgiu lanksčiai. Akivaizdu, kad Lietuvoje kainos yra kitos nei Amerikoje, ir tai yra normalu. Tačiau aš manau, kad galima sugalvoti daug įsigijimo būdų, pavyzdžiui, mainus – tik nereikia bijoti imti ir parašyti. Lietuviai dažniausiai bijo klausti. Pamato mano nustatytas kainas parduotuvėje ir nuleidžia rankas”, – potencialius pirkėjus ragino pašnekovė.
Uodega, kuri velkasi iš paskos
Paklausta, kaip nustato kainas, jaunoji kūrėja atviravo: „Prieš kurį laiką kainą nustatydavau pagal tuometines emocijas. Medžiagos, įdėtas darbas gali būti labai brangūs, tačiau kainą dažniausiai nulemia tai, kiek tas gaminys man patinka. Man pačiai tai niekad nebuvo verslo idėja. Neturiu jokio prekės ženklo, etikečių ir negalvojų jų turėti. Aš esu kūrėja. Tai mano savirealizacijos būdas, kurį išsikeliu į pirmąją vietą. Sunkiausias uždavinys – stabilumas. Tokiame darbe jo nėra ir tai vargina emociškai.
Finansai nėra pastovūs, todėl nepritekliai – uodega, kuri nuolat velkasi iš paskos.“
Jaunoji kūrėja pasižymi ne tik neeiliniais darbais, bet ir mąstymu. Rasa dirba ir mąsto, kad tokio amato atstovas – tai pagrindinis visuomenės įkvėpėjas, kuris skatina tobulėti ir realizuoti save. Konkurentų šioje vietoje nereikėtų ieškoti.
„Mano avangardiniai kūriniai išsiskiria plačia spalvų gama. Tai labiau gražu žiūrėti iš šalies, nei juos nešioti. Tuo mano kūryba kitokia. Džiaugiuosi, kad ji įkvepia ir kitus“, – teigė mergina.
Pati kūrėja savo gamybos papuošalų nedėvi. Ji prisipažįsta nemėgstanti išsiskirti iš minios.
Trūksta papildomų rankų
Nors Rasa nesiruošia užsiimti kitokia veikla, tačiau supranta, kad „ofisinis“ darbas garantuotų pastovias pajamas. Ji teigia suprantanti, kad nuolatines pajamas garantuoti jai padėtų „papildomos rankos“, kurių vis labiau trūksta. Mat šiuo metu kūrybininkė dirba viena, bet artimiausiu metu viliasi suburti komandą, kuri galėtų padėti plėstis. Pasak menininkės, tokia savirealizacija įmanoma, tik tam reikia ne tik didelio noro, bet ir motyvuotos komandos, investicijų.
