Ir iškart pagarbos, pasididžiavimo jausmai sukyla galvojant apie mokytojus, net ne apie vieną šeimą. Matyt, tokių pavyzdžių turime ne tiek ir daug, o gal net per mažai. Bet grįžtant prie M.Nefo istorijos, nuskamba frazė, kad šį pasirinkimą „lėmė genai“, o ne spaudimas.
Lrytas.lt skelbia straipsnių ciklą apie įdomius mokytojus. Istorijos apie šaunuolius pedagogus – rubrikoje „Aš esu mokytojas.“
„Mano istorija, viena vertus, nuobodi, kita – netradicinė. Kelią pasirinkau dėl šeimos įtakos, gerąja prasme. Turime tiek daug pedagogų šeimoje, pradedant nuo tetų, abiejų močiučių, dešimtimis suskaičiuoti galima.
Be to, pats norėjau savo kelią sieti su istorija, tik supratau, kad tipinis istoriko darbas gal kiek nuobodus, o aš – žmogus ekstravertas, todėl tai lėmė pedagoginių studijų pasirinkimą. Taip po truputį ir atėjau į mokyklą“, – pasakojo jaunas mokytojas, turintis istorijos mokslų daktaro laipsnį.
M.Nefas pastebi, kad mažėja pedagogų vaikų, besirenkančių tą patį kelią.
– Atėjote iš pedagogų šeimos ir aplinkos. Mokykla tarsi neturėjo kelti didelės baimės. Ar pačiam stojus prieš klasę, ji atsirado?
– Pradžia, viena vertus, atrodė sudėtinga dėl metodų taikymo, sistemos supratimo, kelerių metų reikia įsivažiavimui. Bet baimės tikrai nebuvo. Kadangi aktyviai dirbau su Šaulių sąjunga, tekdavo vesti mokymus, be to, esu ekstravertas, nebuvo didelio psichologinio ar profesinio šoko.
– Esate ne tik jaunas mokytojas, bet ir dėstytojas. Septintus metus dirbate ir su studentais. Kuri auditorija „lengvesnė“?
– Sunku pasakyti. Skiriasi prioritetai, su mokiniu turi daug labiau dirbti, pirmiausia psichologiškai, kad įtikintum daryti, mokytis. O ir laiko su jais kur kas daugiau laiko praleidi, tad natūralu, kad labiau susibendrauji. Studentai jau būna savarankiškesni, ateina susikaupę, dažniau žinantys, ko nori, todėl nereikia tiek daug psichologinės pagalbos. Mokiniai nori dėmesio, paguodos, pasidalyti rūpesčiais kaip namie. Būdamas klasės auklėtoju ir tėčiu pasijuntu (Juokiasi.).
– Dažnai sakoma, kad šiuolaikinius mokinius suprasti labai sunku, nes naujoji karta itin išsiskiria. Ką manote apie tai ir kaip rasti kelią pas vaiką?
– Nemanau, kad mano mokiniai skiriasi nuo kitų. O ir aš nesu senas (Juokiasi.) Ypač tarp pirmųjų mokinių ir manęs buvo mažas amžiaus skirtumas, tik dabar juntu, kad dabartinius devintokus jau sunku suprasti. Turbūt pagrindinis dabartinių vaikų bruožas – būtinybė juos įtikinti, įrodyti jiems, kodėl vieno ar kito reikia mokytis, kam to reikia.
XXI amžiaus vaikai nebėra tokie, kaip prieš dešimt ar penkiolika metų, kurie mokėsi viską, nes „taip reikia“. Dabar mokiniai turi daugiau racionalumo, ieško, ko ir kam man reikia. Manau, kad tai privalumas.
Nors kartais paieškos užtrunka ilgiau. Gali dvylika metų mokytis ir būti įsitikinęs, kad niekas neįdomu, o tada atrasti save, taip bus daug laiko prarasta. Jų galvelėse – racionalumas ir užsitęsęs savęs ieškojimo procesas, todėl reikia pagalbos juos nukreipiant.
– Jau beveik dešimt metų dirbate mokykloje, mokytojo darbas tikrai nėra lengvas. Kas jums padeda nenuleisti rankų ir vis dar taip pozityviai nusiteikus dirbti?
– Manau, kad viską lemia tai, ar žmogus yra savo rogėse. Jeigu taip, tai daugelis dalykų atrodo paprastesni ir net psichologinė savijauta būna geresnė. O jeigu žmogus įpranta, kad darbas neteikia jam laimės ir džiaugsmo, tai signalas, kad reikia pokyčių.
Neretai sakau kolegoms, kurie viskuo nepatenkinti skundžiasi, kad laikas keisti darbą, nereikia kankintis ir kankinti. Žmogus turi vieną gyvenimą ir daug progų keisti darbą, ypač šiais laikais.
– Neretai skundžiasi ir jauni mokytojai, ar tai ženklas, kad jie ne savo rogėse?
– Manau, iš kelių dalykų galima pažinti, ar žmogus savo vietoje. Kalbant apie mokytojus, štai kas tai atskleidžia: pozityvumo stoka, darbo vertinimas tik pagal užmokestį (ar už tai sumokės), neieškojimas kompromiso bei savo teisybės turėjimas ir demonstravimas mokiniams. Aš klausiu visada, kodėl nepadėti, jeigu galima padėti. Bet kaip ir visur yra žmonių, kurie anksčiau ar vėliau nebegali tverti toje vietoje, kur jaučiasi nesavi.
– Mokytojas dažnai vaizduojamas kaip piktas, pavargęs, viskuo besiskundžiantis. Kaip pakeisti tokį įvaizdį?
– Dalis tiesos tame yra, nes mokytojo darbas nėra lengvas: darbo krūvis, stresas, įtampa atima jėgas. O kur dar nuolatinis bendravimas su mokiniais, mokytojais, bendruomene, tėvais, pasiruošimas pamokoms, darbų taisymas, užduočių individualizavimas ir dėmesio paskirstymas. Tai užima dar daugiau laiko. Ir po kelerių metų tai verčia erzintis, kelia įtampą.
Mokytojui turi būti užtikrintos galimybės užsidirbti, nes pervargęs jis tiks tik į vieną vietą. Aš visada eidamas pas mokinius nusiteikiu taip, lyg eičiau į teatrą vaidinti, net jeigu būnu pavargęs, piktas. Nemanau, kad turėčiau tai perduoti savo mokiniams. Mokytojai, kurie pasakoja apie savo kančias, lygina save su engiamais kasininkais, daro labai blogą dalyką. Taip jie menkina save ir kitus mokytojus, stengiuosi atsiriboti nuo tokių dalykų.
Jei mokytojai būtų pozityvesni, labiau patenkinti savo darbu, tai ir nuomonė būtų formuojama geresnė. Jauni žmonės mato savo aplinkoje tėvus, kuriems nesiseka, mokytojus, kurie skundžiasi, ko jiems tikėtis ir viltis? Būkim atviri: mūsų atlgynimai Lietuvoje mokami laiku, stabiliai, turim socialinių garantijų paketą. Nesakau, kad dabar sistema tobula, yra problemų, bet ne viskas taip blogai.
– Kas jums pačiam teikia didžiausią džiaugsmą mokykloje?
– Ryšys su vaikais. Be galo smagu juos sutikti kitoje aplinkoje jau nebesimokančius pas tave ir pasišnekučiuoti. Smagu, kad jis prisimena. Visi mokiniai po mokyklos prisimena dviejų tipų mokytojus – geruosius arba nevykusius.
Nenorėčiau būti pastarasis (Šypsosi.). Stengiuosi, kad mano pamokos būtų kitokios, ir man, ir jiems įdomios. Be to, padaręs klaidą, nebijau to pripažinti. Svarbu, kad mokytojas nesistengtų atrodyti esantis aukščiau mokinio, teisesnis ir neklystantis.
– O ar sulaukiate daugiau dėmesio mokykloje dėl to, kad esate vyras mokytojas?
– Turiu pripažinti, kad taip, vyrų mokykloje vis dar mažuma. Vyras vis dar egzotika (Šypsosi). Manau, bet kuriame darbe lyčių santykis turi reikšmės.
