„Neseniai išlipau iš gilios duobės. Kai pradėjau daryti tai, ko visą laiką norėjau, liga atsitraukė“, – marijampolietė A.Zelenauskienė, rodydama sukurtų ir pasiūtų drabužių kolekciją, neslėpė džiaugsmo.
Gegužės pabaigoje Marijampolėje ji oficialiai atidarė „Authentic“ drabužių dizaino ir siuvimo studiją.
Ją ši jauna moteris įkūrė sename administraciniame pastate, prigludusiame prie Marijampolės geležinkelio stoties. Tame pačiame pastate veikia ir žemės ūkio reikmenų parduotuvė.
Pasak A.Zelenauskienės, ši vieta turi savito žavesio ir privalumų. Viena, patalpų nuoma nėra brangi, – už 30 kv. metrų ploto studiją nuoma per mėnesį kainuoja 65 eurus. Antra, tai autentiškas pasirinkimas.
„Marijampolėje ir taip viskas yra ranka pasiekiama, – nusijuokė ji. – Klientams paaiškinu, kaip mane rasti: greta geležinkelio, prie stoties, Stoties gatvėje. Tai teikia savitumo. Be to, esu įsitikinusi, kad pradžioje verslo reikia santūrumo ir paprastumo“.
Gamindavo ir parduodavo
A.Zelenauskienės specialybė – aprangos inžinerija, kurią ji įgijo Kauno Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre. Tai aprėpia viską, ką turi mokėti siuvėjas: modeliuoti, konstruoti, sukirpti, siūti. Šią specialybę Aira rinkosi neatsitiktinai – būdama 16-os metų ji sukūrė savo pirmąją šilkinių suknelių kolekciją ir pati sugebėjo suorganizuoti jos pristatymą Marijampolės kultūros centre.
„Svajonės tada mane paglostė“, – šypsojosi Aira, prisimindama paauglystėje susigalvotą iššūkį ir kūrybą įvertinusių žmonių aplodismentus.
Paauglystė ji siuvo ne tik drabužius, bet gamino rankines, pinigines, kepures. Ir dalį jų parduodavo.
„Kūryba mane lydėjo nuo mažumės. Nuolat turėdavau kokį nors versliuką – prasimanydavau darbų, kad nereikėtų tėvų prašinėti pinigų“, – patikino ji.
A.Zelenauskienė neslepia, kad, baigusi mokyklą, ji norėjo studijuoti drabužių dizainą kurioje nors iš aukštųjų mokyklų, tačiau šio sumanymo teko atsisakyti – šeima neturėjo tokių finansinių galimybių, kad galėtų padengti studijų įmokas bei pragyvenimo išlaidas.
„Tačiau svajonės neišsižadėjau – stojau į profesinį rengimo centrą ir nė karto dėl to nepasigailėjau. Dėstytojai buvo nuostabūs. Įgijau ne tik teorinių žinių, bet gausybę patirties – mokantis buvo daug praktikos. Be to, ir mano kurse buvo žmonių, kurie, baigę universitetus, negalėjo rasti dirbo – jie mokėsi profesiniame centre, kad galėtų įgyti patirties“, – pasakojo A.Zelenauskienė.
Nenori trypčioti vietoje
Baigusi studijas jauna moteris namie nesėdėjo. Ji susirado darbą būtent ten, kur gausu drabužių – parduotuvėje. Prekiauti jai sekėsi – Aira turi įgimtą įtaigos bei gebėjimo lengvai bendrauti su žmonėmis savybę. Tačiau santykinai ramioje darbo vietoje ilgai neužsibuvo.
„Po poros metų savivertė krito – jutau, kad netobulėju, kad noriu daugiau, nei dirbti pardavėja. Nutariau pati imtis verslo. Sumaniau įkurti drabužių siuvimo bei dekoravimo studiją“, – pasakojo marijampolietė.
Prieš pusantrų metų Užimtumo tarnyboje ji susirado informaciją apie subsidijas, teikiamas verslą pradedantiems jauniems žmonėms. Ir, surašiusi verslo planą, gavo 12 tūkst. eurų paramos įrangai įsigyti.
„Man reikėjo lazerinių staklių, kuriomis galėčiau pjaustyti odą, deginti džinsinį audinį ir, taip jį apdorojusi, siūti. Pagal sutartį veiklą turėjau tęsti ne mažiau kaip trejus metus. Ėmiausi darbų, ir man sekėsi. Visa bėda, kad pradėjusi dirbti nutolau nuo savo verslo vizijos ir pradėjau daryti tai, kas turėjo paklausą.
Mano „Studijai Z“ užsakovų netrūko, lazeriu pjausčiau ir graviravau tai, ko tik jiems reikėjo. Iš pradžių tuo džiaugiausi, nes man patiko „knebinėtis“. Tačiau tai tebuvo dirbtuvės, kuriose daug atliekų, smarvės, bet ne kūrybos“, – apie pirmuosius verslo metus pasakojo A.Zelenauskienė.
Nešulys, kurio nepakėlė
Airai tebuvo 22 metai, kai ji užsivertė verslo ir įsipareigojimų nešulį. Ir parkrito.
„Kasdien lazerinėmis staklėmis „štampavau“ tą patį ir tą patį. Dirbau ne tai, ką norėjau – norėjau bendrauti su žmonėmis, bet pjausčiau kažkokias lenteles suvenyrams užsidariusi dirbtuvėse. Ir palūžau – užgriuvo sunki krizė. Nebepriėmiau užsakymų, nustojau dirbti, nebeįstengdavau išeiti iš namų. Neturėjau jėgų atsikelti iš lovos, nebenorėjau gyventi. Tai – labai baisi būsena, ji man pačiai, niekada to nepatyrusiai, kėlė milžinišką baimę“, – atviravo moteris.
Dirbtuvių duris ji buvo užrakinusi maždaug pusmečiui. Tačiau kaip pavyko nepamesti jų rakto?
Pasak A.Zelenauskienės, pirmiausia teko išsiaiškinti, kodėl visa tai nutiko. Reikėjo ir gydymo, ir pokalbių su medikais, ir su artimaisiais.
„Dėl ko gyvenu? Kas aš per žmogus? Vaikštinėdama vis galvodavau, kokie gali būti atsakymai į šiuos klausimus. Mąsčiau, kas man nutiko, kad, būdama pozityvi, kritau į gilią neviltį, nuvedusią iki depresijos.
Supratau, kad man reikėjo kūrybos, o aš bijojau jos imtis. Pasaulyje tiršta drabužių dizainerių, ar aš jame tilpsiu? Vyras Edgaras mane nuolat drąsino: „Baik sielvartauti, eik – kurk ir dirbk“. Jis man padėjo padengti ankstesnio verslo skolas, atsiradusias, kai susirgau. Ir pagelbėjo su investicijomis, kad tik galėčiau pradėti modeliuoti ir siūti“, – kalbėjo Aira.
Ji pasidžiaugė, kad visuose jos varguose Edgaras nuolat buvo greta: „Jis sukasi automobilių versle – juk tai Marijampolė, tai jo šeimos verslas, kuris jam patinka. Su juo tariuosi, dalinuosi savo rūpesčiais. Visa tai man labai svarbu“.
Neįprasta vieta užrašams
Namuose, prie lovos, šiuo metu Aira visada laiko padėtą užrašų knygelę ir pieštuką. Būna, kad idėjos atklysta naktį, kartais – sapnuojant. Prabudusi ji jas užsirašo, jei tai vaizdiniai – nusipiešia drabužių linijas.
„Kartą susapnavau, kaip turi atrodyti kvietimas į mano studijos atidarymą. Sapne aiškiai mačiau jį prieš akis – atėjau į darbą ir pasidariau jo šabloną. Tokį jį ir pagaminau, kad galėčiau įteikti draugams“, – šypsojosi marijampolietė.
Ji sugebėjau atsitiesti – šiemet atsirakino dirbtuvės duris ir įveikė joje buvusią netvarką.
„Norint pradėti ką nors naujo, reikia pabaigti sena. Taigi, kai padengėme skolas, ėmiau šiukšlių maišus ir viską negailėdama mečiau lauk, impulsyviai. Iškuopusi patalpą nutariau baltai perdažyti senas, sovietines spinteles sienoje – klojau ant jų sluoksnį po sluoksnio dažų“, – pasakojo ji.
Įveikusi šį darbą, baltai ji perdažė senus stalus, namiškiai padėjo atnaujinti lubas, grindis, sienas. Reikėjo matavimosi kabinos? Nupirko tam metalinį lanką dušo kabyklai. „Tėtis jį sumontavo, o aš pasiuvau ilgas užuolaidas.
Reikėjo interjero detalių – sumaniau suknelių ir kitų drabužių modelius sukabinti ant sienos, aksesuarus sukroviau į lentynas. Ir štai dabar turiu paprastą, bet gražią skandinaviško stiliaus studiją“, – pasidžiaugė A.Zelenauskienė.
Tikrina audinių kokybę
Airai teko prisiminti tai, ką išmoko studijuodama – kaip reikia konstruoti drabužius. Todėl pirmiausia ji ėmėsi paprastų, nesudėtingų palaidinių. Sukirpdavo, pasiūdavo, o puošybai naudojo pačios sukurtas gėlėtas detales, grafinius įspaudus.
Pamažu siuvinių kabyklą pripildė suknelės, sportiniai drabužiai, palaidinės, ant kurių Aira jau prisiūdavo ir savo prekės ženklą „Authentic“.
Kokius ji siuviniams naudoja audinius? „Renkuosi tuos, kurie ir kūnui yra malonūs, ir kokybiški. Pirmiausia pasisiuvu drabužį sau ir stebiu, kaip krinta audinys, kaip jis atrodo po skalbimo, glamžosi ar ne, blunka ar ne.
Svarbus yra kainos bei kokybės santykis. Turiu patikimų tiekėjų, kurie audinių atveža iš Lenkijos. Jie yra labai kokybiški, o kainos vos ne triskart mažesnės už esančias Lietuvoje“, – paaiškino A.Zelenauskienė.
Ir vis dėlto atsitiktinumas tai ar ne, kad ant aksesuarų lentynos jos studijoje yra padėta knyga apie „Christianas Dioras: biografija“. Tai jos favoritas?
„Labiau – atsitiktinumas. Tačiau manau, kad senosios Christiano Dioro, Coco Chanel, Huberto de Givechy kolekcijos moterims yra neprilygstamos. Tačiau taip jau yra mados pasaulyje – viskas kopijuojama: idėjos atsiranda kopijuojant vieniems kitus ir sugrąžina tai, kas buvo primiršta“, – sakė A.Zelenauskienė.
