Nuo jos galbūt bus atsispirta ir į kitus – platesnius verslo vandenis, tuo labiau kad jaunajai verslininkei itin gerai sekasi bendrauti su mokiniais, studentais.
Be rytinio susibėgimo diena – ne tokia
„Kasdien rytais 7 valandą aš, brolis ir mama susibėgam išgerti kavos. Tas rytinis kavos gėrimas su artimaisiais atperka visus svetur uždirbamus pinigus. Štai šiandien vėlavau į darbą, nebespėjom visi susėst, ir diena jau ne tokia“, – aiškina populiarios kavinės „Kavos dėžutė“ savininkė, 31 metų Agnė Butautaitė.
Mat aš jos klausiu, kodėl sėkmingai dariusi karjerą Anglijoje ji grįžo į Lietuvą ir verslą įkūrė ne triukšmingame didmiestyje, o ramiame ir lėtame Panevėžyje.
Atsakymas pritrenkia paprastumu.
Verslą Panevėžyje jauna moteris įkūrė prieš 2,5 metų kartu su vyru Kristofu Pfeilstukeriu. Jis yra vokiečių-prancūzų kilmės, o gimtieji jo namai – Liuksemburge.
„Vadinu vyru, bet dar nesam susituokę, tik sužadėtiniai, vestuvėms nėra laiko“, – linksmai patikslina A.Butautaitė. Pora augina trimetę dukrą.
Jiedu yra diplomuoti ekonomistai, abu Anglijoje dirbo viešbučių versle, sukaupė nemažai patirties klientų aptarnavimo srityje.
Antram aukšte – lyg bute
Vidurdienį „Kavos dėžutėje“ tiršta žmonių.
Klientūra labai įvairi. Ant sofutės prie vitrininio lango įsitaisęs jaunimas, visi sukišę galvas prie kompiuterio ekrano, kažką gyvai aptarinėja. Ant kitos sofutės su kavos puodeliais rankose ramiai šnekučiuojasi žilagalvės ponios.
Per knygų lentyną matyti dar keli vyresnio amžiaus lankytojų užimti staleliai.
Jaunas vyrukas sėdi prie pianino, kartkartėm pirštais perbėga klavišus ir grįžtelėjęs toliau šnekasi su kavą grukšnojančia mergina.
Kavos užsisakiusi moteris prašo ją atnešti į antrą aukštą – nori vienumos.
Mudvi su jaunąja šeimininke taip pat kopiam aukštyn, ieškom tylesnio kampo pokalbiui.
Užlipęs ten pasijunti lyg namie, patalpa suskirstyta butais, kiekviename vis kitoks apstatymas: vienur lyg virtuvė su dideliu, patogiu nemažai kompanijai apsėsti stalu, kitur panašiau į svetainę su sofa ir staleliu prie jos, trečio kambario erdvę dalija dviviečiai staleliai.
Šiandien antrą aukštą užėmusi moksleivija.
Šeimininkė skėsčioja rankomis, kad nėra mums kur pasidėti, tad leidžiamės žemyn ir sėdam kur laisva.
Vadina pagal kavas
Barmenės reto kliento klausia, kokios kavos. Dažniau išgirsti: „Jums kaip visada?“
Dar vienas štrichas namų aliuzijai: jausmui, tarsi čia visi vieni kitus pažįsta.
A.Butautaitė sako, kad taip ir yra, net tarpusavyje darbuotojos žmones vadina „kavomis“, pagal tai, kokią kavą jie geria: štai „džentelmenas ekstra bar“, ši pora – „be kofeino“, vyras – „suspausta espresso“.
Kavos užsisakymas – tik įžanga, su dažnu rutuliojasi asmeniškesni pokalbiai. Kaip atostogos? Kur dar vyksite? Ar šuniukas dar serga? Jį jau operavo?
Klientai dalijasi kelionių įspūdžiais, pasidžiaugia, kad aplankė vaikai ar anūkai, pasidalija kultūrinėmis naujienomis.
A.Butautaitė ištraukia knygą iš lentynos: ją išleido nuolatinių klientų – pedagogų poros anūkė.
„Pas mus neateina pasišnekėt, kas ką nudūrė, nėra treninguotų, nėra šūkaujančių, neegzistuoja keiksmažodžiai. Su visais galim pajuokauti ir kartu pasijuokti. Savo klientus vadinu kavos profesionalais, kuriems reikia kokybės“, – sako A.Butautaitė.
Išskėstomis rankomis tikrai nelaukė niekas
A.Butautaitė yra radviliškietė. Neišlepinta, ūkininkų vaikas, nuo mažumės su broliais išmokusi visų ūkio darbų. Po vidurinės Kauno Vytauto Didžiojo universitete ji baigė ekonomiką.
Darbo pagal specialybę nė neieškojo, iš karto išvyko į Londoną, kur jau gyveno mama.
„Nebuvau ekonominė emigrantė, nevykau į užsienį vien užsidirbti, norėjau naujų potyrių“, – aiškina.
Dabar A.Butautaitė juokiasi, kad anuometinis jos mąstymas buvęs pernelyg optimistinis.
„Važiuojant į Londoną atrodė, kad manęs su ekonomistės diplomu lauks rankas išskėtę, o pusę metų niekas į darbą net neėmė!“ – sukrėtimą prisimena ji.
Sako, 6 mėnesius prasivartyti lovoje nieko neveikiant, ieškant darbo atrodė tikra katastrofa.
Ėjo į sporto klubą, kad užmuštų laiką, bet tai nebuvę tas pats, kas dirbti, bendrauti su kolektyvu.
Tuo metu ir pajuto didžiulį bendravimo stygių, norėjosi lipti sienom iš nevilties.
Teko leisti reikalavimų kartelę.
„Gavau padavėjos prie pusryčių baro darbą verslo klasės viešbutyje“, – prisimena pirmą priimtą pasiūlymą A.Butautaitė.
Išmoko žaibiškai spręsti problemas
Komunikabili ir bendrauti itin mėgstanti lietuvė iš pradžių klientų nė nematė: jai reikėjo tik suruošti viską pusryčiams, o žmones priiminėjo jau kiti tarnautojai.
Po metų ją perkėlė į restoraną, kur jau buvo tiesioginis kontaktas su viešbučio gyventojais.
„Verslo klasės restorane reikalaujama aukštesnės aptarnavimo kultūros. Viešbutis labai daug investavo į klientų aptarnavimo sritį, personalui nuolat vyko mokymai, kaip pasisveikinti, mandagiai pranešti, kad kažko neturime, kaip stebėti kliento kūno kalbą. Niekad to nebuvau dariusi, viskas buvo naujiena, bet labai įdomu“, – sako ji.
Vėliau A.Butautaitė buvo pervesta į registratūrą, kur vyko dar intensyvesnis bendravimas su žmonėmis.
Jos pareiga buvo žaibiškai spręsti problemas. Vienam kambaryje nėra karšto vandens, kitam kažkas sugedo, trečiam skubiai reikia nuvykti į tam tikrą vietą, ketvirtam dingo lagaminai – visiems privalai būti paslaugus ir labai greit sureaguoti į prašymus.
Nepriekaištingam šių užduočių vykdymui A.Butautaitę paruošė studentiški metai, kai ji dirbo skambučių centre.
Pagrindiniai jos klientai buvo britai, tas darbas labai pagelbėjo mokantis anglų kalbos.
Po metų darbo registratūroje lietuvė pradėjo eiti komandos vadovės pareigas.
Vienam svarbiausia linksmybės, kitam – nusipirkti namą
„Tai, ką veikiau, man labai patiko. Ir intensyvus tempas, ir kasmet vis nauji iššūkiai. Sėmiausi patirties ir iš bendravimo su skirtingų tautybių žmonėmis“, – pasakoja ji.
Sako, jau apibendrintai galinti nupasakoti, kuo skiriasi italai, ispanai, vengrai, šiaurės bei pietų Prancūzijos gyventojai pagal tai, kaip skiriasi jų požiūris į darbą, poilsį ir namus.
Pietų Prancūzijos žmonėms svarbiausia – poilsis, jie neįpratę kaip mes, šiauriečiai, į pirmą vietą iškelti darbo svarbą.
„Pietų prancūzas įsitikinęs, kad darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs. Dvi draugės prancūzės, viena iš pietų, kita iš šiaurės, tarpusavy nesusikalba. Antroji aiškina, kad jei nedirbsi, neišreikši savęs – neparodysi, ką gali, o pietietė jai atrėžia, jog jai visiškai nėra poreikio kažkam kažką įrodinėti“, – pastebėjimais dalijasi lietuvė.
Ispanams, kaip ir prancūzams, norisi kuo mažiau dirbt ir daugiau linksmintis.
Vengrai darbe būna kruopštūs, jų didžiausia siekiamybė yra užsidirbti tiek, kad pajėgtų nusipirkti nuosavą namą. Savas būstas jiems – viskas.
Nenorėjo tapti piktadariu – galvų kapotoju
A.Butautaitė Londoną paliko netikėtai, nes jos mylimasis gavo gerą darbo pasiūlymą periferijoje, Glazge.
Londono viešbutyje jis dirbo direktoriaus pavaduotoju, o į Glazgą, didžiausią Škotijos miestą, buvo išsiųstas kaip viešbučio vadovas.
A.Butautaitė kitame viešbutyje gavo finansininkės vietą.
Darbas, regis, visiškai kitoks, bet ir jis prilipo prie širdies.
„Tai buvo artima mano specialybei, patiko, kad finansuose viskas aišku, jei yra skaičiavime klaida, ją surandi ir ištaisai, skaičiai surikiuoti stulpeliais, jokių netikėtumų. Patiko ta rutina“, – pasakoja jauna moteris.
Mylimajam irgi gerai sekėsi. Ne itin pelningai dirbusiame provincijos viešbutyje jis įdiegė gerą strategiją.
Tuo metu ir iki Didžiosios Britanijos atsirito ekonominiai sunkumai, verslininkai ėmė kur tik įmanoma taupyti, reikalauti, kad už tą patį atlygį samdomieji dirbtų dukart daugiau, ėmė mažinti darbuotojų skaičių.
„Man atleidimas negrėsė, tačiau mano vyrui reikėjo tapti tuo „galvų kapotoju“: besti pirštu į darbuotojus ir sakyti, kad tas ir anas atleidžiamas. Jis nenorėjo to daryti. Abu pajutome, kad didelėje įmonėje nesi žmogus, tik menkas sraigtelis, kurio niekas nepaiso“, – prisimena pašnekovė.
Gal tai ir buvo tas lūžis, kai kilo mintis nebedirbti samdomaisiais, o imtis savo verslo.
Teko daug ką pasverti
Pora svarstė du verslo kūrimo variantus: važiuoti pas vyro motiną į Liuksemburgą arba į Lietuvą – pas merginos tėtį.
Pasirinkimą nusvėrė ekonominiai skaičiavimai: Liuksemburge minimalus atlygis tuomet buvo 2100 eurų, po tiek jie privalėtų mokėti samdomiems darbuotojams, miesto centre labai brangi patalpų nuoma, o jų sugalvotos kavinės stiliui netiko miesto pakraščiai. Algos ir nuoma labai greit „suvalgytų“ visas santaupas, neliktų lėšų verslui plėtoti.
Tada liko važiuoti į Lietuvą.
Vietos būsimi verslininkai pirmiausia žvalgėsi Šiauliuose.
„Centre tinkamų patalpų nebuvo, viskas užimta, mums pasakė, kad atsilaisvins nebent jei kas numirs. O Panevėžyje to, ko ieškojom, radom pačioje patraukliausioje vietoje“, – džiaugiasi A.Butautaitė.
Užsieniečiui vyrui siūlyti apsigyventi provincijoje ji nebijojo, Kristofas jau buvo viešėjęs Lietuvoje, jį žavėjo čionykštė gamta, maži atstumai.
„Kai pirmą kartą vežiausi į tėčio ūkį, šiek tiek baiminausi – juk ne viskas ten buvo modernu, dar likę ir senos technikos. Ar nepasirodys visa atsilikę? Bet Kristofui viskas labai patiko“, – pasakojo moteris.
Tiesa, vykdama į Lietuvą pora suplanavo ne tik verslą, bet ir vaikelį. A.Butautaitė sutarė su savo mama, kad kūdikiui gimus toji grįš iš užsienio ir prižiūrės anūkę.
„Dabar gyvename keturiese: mes su vyru, dukrytė ir mano mama“, – pagalba džiaugiasi A.Butautaitė.
Prisistatė labai kukliai
A.Butautaitė ir jos sužadėtinis turėjo savą kavinės viziją: ji turėjo būti ne užgrūsta staliukais, kur žmonės šonas į šoną trinasi, o erdvi, su privatesnėmis zonomis, kad lankytojai galėtų gerti kavą ir ramiai šnekučiuotis. Geriausia – per du aukštus.
Kaip tik tokias patalpas ir rado.
Kūrimosi darbai – remontas, dokumentų tvarkymas ir tiekėjų paieškos užtruko metus.
„Sėdau prie telefono ir skambinau iš eilės darbo biržai, mokesčių inspekcijai, „Sodrai“, teiravausi, ką reikia daryti norint atsidaryti kavinę. Išgirdau labai konkrečius atsakymus. Dabar nebeprireiktų tiek laiko gaišti renkant informaciją, jau yra internetinis puslapis „Verslo vartai“, kuriame suvedus duomenis gauni visą informaciją“, – sako panevėžietė.
Sumanytas kavinės išskirtinumas turėjo būti tai, kad čia bus siūloma įvairių rūšių, skirtingo skonio kava.
Patalpas remontavo patys su A.Butautaitės šeimos pagalba. Padėjo abu broliai ir tėtis.
„Vienas brolis statybininkas, jis sienas tinkavo, tėtis moka virinti, jis sukonstravo barą“, – darbščių šeimynykščių paspirtimi džiaugiasi A.Butautaitė.
Kavinė duris atvėrė gruodžio pradžioje, prieš tai niekur nedėjusi jokios reklamos. Prie baro stovėjo patys šeimininkai.
„Nieko Panevėžyje nepažinojom, todėl reklama negalėjo plisti iš lūpų į lūpas. Nemėgstam pompastikos ir balionų atidarymo metu, tiesiog vieną rytą atvėrėm duris ir laukėme, kas užeis“, – verslininkai miestui prisistatė labai kukliai.
Kavinėje ruošia pamokas
Pora buvo paskaičiavusi: kad įstengtų susimokėti nuomą ir dirbtų nenuostolingai, per dieną reikėtų parduoti 70 puodelių kavos. Tikėjosi, kad po kelių darbo mėnesių tą skaičių pasieks.
„Mieste jau buvo įžiebta eglutė, tad einančių pro šalį ir užsukančių netrūko, pačią pirmą dieną 70 puodelių ir pardavėme“, – atidarymo vakarą pradedantiesiems verslininkams sunku buvo patikėti, kad lūkesčiai pasiteisino su kaupu.
Gruodžio viduryje A.Butautaitė jau suprato išgalėsianti samdyti žmogų.
Kad galėtų lengviau bendrauti su klientais, jos sužadėtinis ėjo į lietuvių kalbos kursus ir dabar jau šneka mūsiškai.
Verslininkai įsivaizdavo, kad neprekiaus desertais, tik kava ir kokteiliais, nes čia rinksis 18–19 metų jaunimas. Realybė verslą smarkiai pakoregavo.
„Pamatėme, kad rytais ateina banko, teismo, savivaldybės, kolegijos darbuotojai, tai yra solidi publika. Jie nori geros kavos ir kokybiško deserto. Teko sureaguoti į poreikius“, – pasakojo A.Butautaitė.
Nuo 10 iki 14 valandos renkasi mamos su vaikais, močiutės su anūkais ir, anot pašnekovės A.Butautaitės, „į pensiją išėjusios mergaitės“. Joms svarbu kompanija: ateina pasikalbėti ir nori tylos.
Vakare renkasi jaunimas, dažniausiai į antrą aukštą, nes nori privatumo. Mokslo metų laiku jie čia ruošia pamokas.
Griuvėsiai po langais atbaido klientus
Anglijoje dirbdama finansininke A.Butautaitė džiaugėsi darbo nuspėjamumu ir stabilumą teikiančia kasdiene rutina.
„O dabar man patinka čia tvyrantis chaosas ir kas dieną užklumpantys vis nauji iššūkiai“, – juokiasi ji.
Dabar jos iššūkis – kova su griuvėsiais.
„Dėl išgriautų fontanų aš nebeprognozuoju savo verslo, pakito klientų kiekis, nebėra aiškumo. Porą metų pagal ankstesnių mėnesių statistiką galėjau beveik tiksliai prognozuoti, kiek kurią dieną bus išgerta kavos. Dabar – visiška nežinia“, – neslepia liūdesio pašnekovė.
Ji nenusistačiusi prieš Laisvės aikštės įvaizdžio pakeitimą.
„Radviliškio aikštė daug metų stovėjo negyva, o kai padarė šokančius fontanus, dabar prie jų pusė miesto suvažiuoja, ten gera pasėdėti, nuolat pilna žmonių. Tad kai žmonės piktinasi, kodėl aikštę drasko, juk ji buvo tvarkinga, aš džiaugiuosi, kad ją perdarys“, – ateities perspektyva džiaugiasi verslininkė.
Bet visai nesidžiaugia darbų eiga. Sužinojusi apie rekonstrukcijos projektą A.Butautaitė ėjo pas miesto architektę aiškintis, kaip vyks darbai, nes jos kavinė turėjo leidimą staliukus statytis prie pat fontanų.
A.Butautaitė buvo patikinta, kad darbai prasidės spalį. Pasidžiaugė, kad tuomet staliukai lauke nebebus aktualūs, šaltu metu klientai sėdės tik viduje.
Ir še tau netikėtumas: vieną rytą ėmė tratėti technika, tumulais virsti dulkės, rėkauti statybininkai.
„Mes buvom pasiruošę dar baisesniam variantui, žinojom, kad dalis klientų dėl triukšmo ir kitų nepatogumų kavos eis gerti kitur, buvome numatę suaktyvinti reklamą, imtis kitokių verslumą skatinančių priemonių, bet ne vasaros pradžioje, o vėlyvą rudenį. Dabar tie netikėtai išdygę griuvėsiai išmušė iš vėžių“, – kalba verslininkė.
Su verslu taip jau yra, dažnai jis labai priklauso nuo išorės sąlygų. Pavyzdžiui, Brazilijoje prasiaus tornadas – ir nutrūks iš ten parsisiunčiamų kavos pupelių tiekimas, tada tektų spėriai suktis mąstant, kuo jas pakeisti.
O kas tame Londone?
O kaipgi jai, atvykėlei, darbo krikštą gavusiai milijoniniame Londone, atrodo Panevėžys?
„Man labai patinka čionykštis jaunimas, tas, kuris nedejuoja, kad mažame mieste nėra ką veikti, o sumano įdomių dalykų ir daro.
O kas tame Londone? Anksti rytais 1,5 valandos važiuoji iki darbo, dirbi iki 15 valandos, dar, regis, norėtum kažkur nueiti, bet kol grįžti namo – jau ir vakaras, ir nebeturi jėgų. Londone gerai jaunam, kol neturi rimtų įsipareigojimų, kol rūpi vakarėliai, išties ten renginių pasirinkimas begalinis. O dirbančio dienotvarkė visur vienoda: padirbo, nuėjo į „pabą“, grįžo namo. Ir čia gali daryti tą patį. Nedidelis miestas, lėtesnė gyvenimo tėkmė ir maži atstumai juk yra didelis privalumas“, – lygina A.Butautaitė.
Laisvalaikio pramogos didmiestyje – tik iliuzija, jei žinai, ko nori, veiklų gali prasimanyti bet kur.
Patiko mokiniams pasakoti apie verslą
„Kristofas užsiima fotografija, lanko fotografų klubą, stalo žaidimų jis važiuoja žaisti į Vilnių“, – jauna moteris nebeturi jokio nerimo ir dėl savo vyro.
Tuo metu, kai kalbėjomės, jis atostogavo, buvo išvykęs pas mamą į Liuksemburgą.
Anot A.Butautaitės, jų verslas dar tokios stadijos, kad abu šeimininkai vienu metu atostogauti negali, vienas turi likti ir viską prižiūrėti.
Po poros dienų sužadėtinis jau buvo grįžęs, kavinėje sukosi prie baro.
Paklaustas, kaip sekėsi adaptuotis mūsų šalyje, vyras nedaugžodžiavo, sakė yra gyvenęs keliose šalyse, tad svetur adaptuotis įpratęs. Panevėžyje nebuvo problemų, kad reikėtų kažkaip ypatingai pratintis.
„Viskas, ko reikia kokybiškam ir nenuobodžiam gyvenimui, čia yra“, – apie Panevėžį sakė jis.
A.Butautaitė pasidalijo ir karjeros siekiais.
„Žinau, kad man sekasi kalbėti, patinka bendrauti. Ateityje norėčiau rengti mokymo kursus klientų aptarnavimo srityje“, – sako ji.
Pernai jaunoji verslininkė sutiko priimti mokinius iš miesto mokyklų, papasakoti jiems, kas yra verslas, paaiškinti, nuo ko pradėti. A.Butautaitės paeiliui klausėsi net dešimt klasių.
Kartais ją į ekonomikos paskaitas pasikviečia ir kolegijos dėstytojos.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Jaunieji verslininkai patalpas kavinei remontavo patys su artimų giminaičių pagalba, savo rankom dažė sienas, kūrė interjerą ir sudėliojo puošybos akcentus.
2. A.Butautaitė jau žino, kad dirbti sau visai kas kita, nei būti samdomai.
3-4. Jaukios interjero detalės – kavos malimo aparatas, pakabinamas laikrodis, nors ir atrodo, kad kavinėje sėdint laikas sustoja. A.Švelnos nuotr.
