„Kai būna labai blogas oras, pavyzdžiui, užeina stipri pūga, kartais būna, kad visai nieko nesimato – tuomet beveik vien pagal garsą orientuojamės“, – egzotiškai skambančios profesijos panašumų į medžioklę ypatybes atskleidžia pašnekovas.
Metęs pokštus šalin, specialistas sako, kad ši profesija – ne juokas.
„Mes, dirbantys kalnelyje, bendraujame su traukinių mašinistais, su derintojais. Stebime, kur ir kokie vagonai stovi, pranešame, kurie tušti, kurie pilni, kur kuriuos reikia nukreipti. Nors žodis „budėtojas“ sako, kad tu budi, bet šiame darbe yra labai daug veiksmo ir reikia itin greitos reakcijos. Kai vagonas paleidžiamas nuo kalnelio, jį būtina pristabdyti. Tai labai atsakingas darbas – jei mes nepristabdysime, vagonai gali ir susidurti, kilti baisesnių pasekmių“, – atskleidžia G. Ričkus.
Susipynę likimai
Ar kalnelio budėtojas, ar vagonų gaudytojas, ar greičio operatorius, ar stočių darbo koordinatorius – kad ir kaip egzotiškai arba kasdieniškai Radviliškyje beskambėtų profesija, kiekvienos jų atstovas pabrėžia vieną bendrą vardiklį – atsakomybę. Tiek prieš kolegas, tiek prieš kiekvieną miesto gyventoją.
G. Ričkus sako, kad nesuklysime kiek daugiau nei 15 tūkstančių gyventojų turintį Radviliškį pavadinę tikrų tikriausiu visos šalies geležinkelių centru. Čia ne tik įsikūręs vienas didžiausių Lietuvos geležinkelio mazgų, bet ir kilusios ištisos gyventojų kartos, kurioms geležinkeliečio dvasia įaugusi į kūną, o skambiausia muzika – ritmingas vagonų dunksėjimas.
Radviliškyje kas dešimtas žmogus dirba „Lietuvos geležinkeliuose“, o jei skaičiuotume su antrosiomis pusėmis ir vaikais, paaiškėtų, kad beveik pusė gyventojų vienaip ar kitaip susiję su geležinkeliais. Tad šiame mieste ilgam susipina žmonių gyvenimai, jų likimai ir geležinkelio bėgiai.
„Lietuvos geležinkeliuose“ susitikau savo vyrą. Jis dirbo mašinisto padėjėju. Būdama budėtoja, aš išlydėdavau traukinius – stovėdavau su uniforma, kepuraite raudonu snapeliu, laikydama rankoje signalinį ženklą – tokį raudoną apskritimą ant pagaliuko. Mano būsimas vyras, mane pamatęs, persisvėrė per traukinio langą ir pamojavo. O vėliau susirado mane bendrabutyje, kuriame tuo metu gyvenau“, – prisimena Valentina Čiukšienė, Radviliškio stočių darbo koordinatorė.
Valentina „Lietuvos geležinkeliuose“ – net nuo 1981-ųjų. Pradėjusi nuo stoties budėtojos pareigų, vėliau, tuo pat metu baigusi magistro laipsnio studijas ir perėjusi į techninį skyrių, sako, niekada nesuabejojusi savo pasirinkimu.
„Niekada nepagalvojau eiti kur nors kitur, čia visad buvo įdomu, daug kas keitėsi. Dabar esu atsakinga už 29 stočių knygas – anksčiau yra buvę, kad man priklausė ir 46. Be to, esu didelė patriotė, todėl ir iš Radviliškio neišvažiavau“, – sako V. Čiukšienė.
„Įaugę į kraują“
G. Ričkus – taip pat patyręs geležinkelietis, vasarį bus 35 metai, kai dirba „Lietuvos geležinkeliuose“. „Man šis darbas prie dūšios. Giminės sakydavo: tavo prosenelis dirbo geležinkeliuose, turbūt tau įaugę tai į kraują. Žinoma, kai jis čia dirbo, viskas dar kitaip buvo: tada viena iš budėtojo pareigų buvo mašinistui čierką paduoti“, – juokiasi G. Ričkus, primindamas, kad geležinkelio stotis Radviliškyje pradėjo veikti 1871-aisiais, o lokomotyvų depas iškilo dar metais anksčiau. Prieš 15 metų stoties kompleksas įrašytas į Lietuvos Republikos kultūros vertybių registrą.
Vien „Lietuvos geležinkelių“ traukinių valdymo skyriaus Radviliškio grupę sudaro net 162 mašinistai, 34 mechanikai, 72 konduktoriai, 5 depo budėtojai, 6 technikai, 4 depo instruktoriai, o visos grupės įmonėse čia darbuojasi apie pusantro tūkstančio specialistų.
Plačiausioje Radviliškio stoties vietoje lygiagrečiai vienas kitam driekiasi penkios dešimtys geležinkelio bėgių, tad jos darbuotojams tenka ypatingo atsakingumo ir didelio dėmesingumo reikalaujančios užduotys – mažiausia detalė čia gali lemti visą rezultatą.
Tačiau Radviliškio geležinkelio stoties budėtojas Gintaras Jacinkevičius prisipažįsta, kad darbas jam labiausiai ir patinka dėl atsakomybės.
„Mano darbas – nustatyti šviesoforus, pasirūpinti, kad traukiniai galėtų apsisukti, prasilenkti. Nuo manęs priklauso, kad traukinai nesusidurtų, kad kroviniai ir keleiviai saugiai pasiektų savo kelionės tikslą“, – savo darbo detales pasakoja G. Jacinkevičius.
Būtent atsakomybė ir kasdienių, net mažiausių darbų svarbumas ne tik motyvuoja geriausius specialistus, bet ir veda pirmyn visą Radviliškio kraštą – svarbiausią Lietuvos geležinkelių centrą.
Parengta bendradarbiaujant su „Lietuvos geležinkeliais“.
