„Kai atradau šią vietą, čia buvo šiukšlynas, niekieno žemė. Dar anksčiau čia buvo Kliučiko dvaras, bet jis bankrutavo ir jį nugriovė – liko tik jo smuklė. Dar likusios robinijos, mat dvaras buvo jomis apsodintas – kai jos sužydi, labai kvepia medumi.
Anksčiau aš čia vis atvažiuodavau pasižiūrėti, ar neša bitės medų iš tų robinijų. Galvodavau – kokia graži vieta, kodėl čia pilna šiukšlių... Reikia kažkaip ją įsisavinti...“ – aprodydamas išpuoselėtą teritoriją pasakojo O.Jasinskas.
Ėmęs domėtis, kieno šis jam širdin kritęs žemės lopinėlis ir sužinojęs, kad niekieno, bitininkas jį įsigijo ir ėmėsi tvarkyti. „Betvarkydamas radau buldozerio, kurį vadindavo „Stalinu“, radiatorių. Jis buvo varinis ir svėrė virš 200 kg – aš jį pardaviau ir, kadangi tais laikais varis buvo brangus, man šios vietos tvarkymas visiškai atsipirko“, – juokėsi jis.
Įsiklausė į specialisto patarimus
„Kai viską susitvarkiau, pamačiau, kad čia labai gražu. Nors žadėjau čia statyti bityną, supratau, kad jam čia tiesiog... per gražu. Pagalvojau, kad statysiu kaimo turizmo sodybą, taigi pasistačiau šitą pastatą“, – rodė į prie pat tvenkinio pastatytą sodybą vyras.
Tačiau bitininko planus sugriovė pas kaimynus apsistojęs senjoras – į pensiją išėjęs buvęs Vokietijos Turizmo departamento direktorius. „Jis atvažiavo mus konsultuoti. Sakau jam: „Čia va bus sodyba, čia va...“ Jis pertraukė, sako: „Ne, negerai. Geriau įkurk stovyklavietę – ši vieta 100 proc. tinkama stovyklavietei“.
Aš netikėjau, kad taip gali būti. Tad iš pradžių pastačiau kelis dušus, tualetus stovyklavietei... Ir pasirodė, kad ji tikrai labiau pasiteisino negu kaimo turizmas ir bitininkystė. Nors dabar ir neturiu turistų, bet pernai jau balandžio 15 d. čia stovėjo 10 namelių ant ratų“, – pasakojo O.Jasinskas.
Bitininkas taip pat nuomoja ir kambarius bei du namelius. „Statau dar mažų namelių, nes jie pasiteisino. Viskas, ką jūs čia matote, yra mano rankų darbas – nuo stogų iki pavėsinės“, – mostelėjo ranka į kitoje tvenkinio pusėje sustatytus namelius vyras.
Apie 50 proc. pas O.Jasinską atvažiuojančių turistų, jo teigimu, yra vokiečiai, likusieji atvyksta kone iš viso pasaulio. Visgi vietiniai lietuviai čia lankosi mažiau, mat dauguma renkasi pajūrį.
Bitininkas apgailestavo, kad dabar nebegali organizuoti renginių savo stovyklavietėje kaip anksčiau. „Viskas dėl garso – jei pas mus renginys, anoje pusėje, Gelgaudiškyje, labai viskas girdisi. Jei jie daro renginį, negali miegoti mūsų turistai“, – guodėsi jis.
O.Jasinskas pasigyrė, kad pavasaris pas jį ateinąs dviem savaitėmis anksčiau. „Pavyzdžiui, ką tik buvo minusas, o dieną gali būti ir 20 laipsnių šilumos, kadangi mes įsikūrę Nemuno šlaite. Nors jis šiaurinis, bet mes visada turime pietinę saulę, todėl pas mus visuomet 5–10 laipsnių šilčiau.
Pernai turėjome tik dvi lietingas dienas per visą vasarą — birželio 26 d. ir rugpjūčio 12 d. Kitas lietus jau buvo tik lapkričio mėnesį. Žinoma, viskas buvo išdžiūvę, bet turistams buvo gerai. Turiu Vilniuje, Klaipėdoje, Šiauliuose gyvenančių turistų, tai jie jau žino, kad pas mus nelyja“, – juokėsi jis.
„Kažkaip aplenkia mus lietus. Pavyzdžiui, Gelgaudiškyje, kitoje Nemuno pusėje, pila it iš kibiro, o pas mus šviečia saulė. Kalbėjome kažkada su pas mus atvažiavusiais vokiečiais meteorologais, tai jie man paaiškino, kad tai Nemunas sustabdo lietų. Jie sako: „Įsivaizduokite, jeigu skirstumėte mažu lėktuvu, ties Nemunu būtų oro duobė. Lygiai tą patį „jaučia“ ir debesys“, – pasakojo bitininkas.
Mažina avilių skaičių
Bitininkystė jau nebepagrindinis O.Jasinsko verslas – jis beturi tik 50–60 avilių, taigi, anot jo, medaus turi tik savo turistams, o ne pardavimui. „Man bitininkystė jau yra sunkus darbas, aš jau mažinu tuos avilius, nes visą laiką skauda nugarą. Visą laiką pasilenkus, su sunkiais aviliais, dideliais svoriais...
Per tiek metų susigadinau nugarą. Turbūt visi bitininkai turi stuburo problemų, nes tai rankinis darbas: medsukis dar gali būti elektrinis, bet vis tiek reikia viską nešioti pačiam“, – pasakojo bitininkas.
Bičių šalia sodybos ir kempingo jis sako negalįs laikyti, mat čia būną daug vaikų, taip pat daugėja alergiškų bičių įgėlimams žmonių – jeigu sugeltų turistus, kaltas liktų bitininkas. „Taigi su bitėmis ir turistais negalime užsiimti jokiais šamanizmais, jokiomis aromaterapijomis“, – juokėsi O.Jasinskas.
Dabar bitininkas tik moko žmones, kaip išsirinkti gerą medų ir kaip jį vartoti. Medaus kokybės ženklas – tirštas medus. Tai reiškia, kad medus yra „subrandintas“. Rapsų medaus sukimas prasideda tik jiems nužydėjus, tad, jeigu dar prieš jiems nužydint mugėse randate daug pigaus rapsų medaus, tai reiškia, kad tai – šildytas praeitų metų medus.
„Per metus mano bitės surenka apie 10–15 rūšių medaus. Sakyčiau, kad pats geriausias pavasario medus, bet tada žmonės puls ir prisipirks jo, o tai nėra gerai – visą laiką valgant tik vienos rūšies medų, gali net imti berti: per daug bus vienos rūšies vaistažolių „rinkinio“. Medus visgi yra vaistas, žmogui kiekvienos rūšies reikia po truputį“, – pasakojo O.Jasinskas.
Šiuo metu, sako bitininkas, galima gauti rapsų, klevų, obelų, pienių medaus. „Pienių šįmet mažoka, nes medus nėra toks geltonas, kaip įprastai. O rapsai, nors ir nėra vaistažolė, bet jų medaus vis tiek 10 kartų geriau negu cukrus“, – rodydamas skirtingos rūšies medų pasakojo jis.
Pasak bitininko, teoriškai medų galima gauti iš visų žydinčių augalų. „Kartą sulaukiau klausimo, ar būna rūtų medaus? Taip, rūtos išskiria nektaro ir bitės jas lanko, bet tų rūtų, kad gautume paragauti jų medaus, reikėtų kokių 3–5 ha – kadangi avilys savo reikmėms per metus sunaudoja 100–120 kg medaus, tai bitės, jei ir parneša to rūtų medaus, pačios jį ir suvartoja“, – kalbėjo jis.
Pačio anksčiausio medaus – klevų ir blindžių – labai sunku gauti, tikino O.Jasinskas. Reikia sujungti du avilius, arba stiprinti vieną avilį, kad bitės jo prineštų. Blindžių medus, bitininko teigimu, nėra geras – tą galima suprasti vien pažiūrėjus į blindžių medieną, kuri net dega prastai.
„Koks augalas, toks ir medus. Šis medus labiau primena sirupą, yra toks „liesas“. Jo paragavęs niekas nepasakytų, kad jo gavimui reikia tokių didelių sąnaudų. Jis paprasčiausiai neatsiperka“, – pasakojo jis.
Anot bitininko, negalima sakyti, kad medus vienodas – netgi tas pats pavasarinis medus bus skirtingas skirtingose vietovėse. „Anksčiau bites laikiau ne tik Jurbarke, bet ir Dzūkijoje, pušynuose, ir dar lapuočių miške. Kadangi gamta šiose vietovėse visiškai skiriasi, vienu metu gaudavau visiškai skirtingo trijų rūšių medaus“, – tikino O.Jasinskas.
Europoje medų vertina kitaip
Bitininkas sako, kad medus panašus į vyną ar konjaką. „Kalbėdami apie vyną žmonės sako: toks ir toks vynas, tokių ir tokių metų, kainuoja tiek ir tiek. O apie medų tiesiog klausia: „Kiek kilogramas?“ Tada aš klausiu: o kokio medaus norite? Tas klausimas „Kiek kilogramas?“ priverčia tavo rankas nusvirti, jautiesi neįvertintas“, – guodėsi O.Jasinskas.
Europoje, anot jo, tokio klausimo nėra – vokiečiai, prancūzai, šveicarai jau žino, ieško mėgstamos rūšies medaus, o ne tiesiog klausia kilogramo kainos. „Aš rūšiuoju medų, ką daro ne kiekvienas bitininkas. Pavyzdžiui, pas mane atvažiuoja šveicarai ir jų visai nedomina rapsų medus, nes pas juos jo pilna“, – pasakojo bitininkas.
Medaus kaina, O.Jasinsko teigimu, priklauso nuo to, kiek jo gaunama per sezoną: jei jo mažiau, jis turėtų kainuoti daugiau, o jei daugiau – mažiau. Visgi tai – tik teorinės kainos. „Lietuvoje viskas pabrango, išskyrus medų. Kodėl? Nes jo priveža, nėra apsaugos – vežk iš kur nori ką nori. Taigi, belieka pasikliauti žmonių sąmoningumu, kad jie patys atsirinks gerą medų.
Pavyzdžiui, Vokietijoje apie 50 proc. vokiečių palaiko savus bitininkus, o ne perka atvežtinį medų. Vokietis, nors ir matys parduotuvėje trigubai pigesnį medų, tačiau rinksis palaikyti savą. Lietuvoje savus palaiko šiek tiek mažiau“, – kalbėjo jis.
Ekologiško medaus gauti sunku
O.Jasinskas džiaugiasi, kad dabar draudžia purkšti rapsus, kai bitės skraido. „Anksčiau, kai juos purkšdavo, kitos bitės nebepriimdavo iš rapsų grįžusios bitės, nes ji joms smirdėdavo. Taigi tada prie avilio būdavo galima rasti krūvą negyvų bičių.
Aišku, bitės po to atsigauna, bet po rapsų žydėjimo nebebūdavo bičių, kurios galėtų skristi į kitą medunešį. Tad vienas purškimas gali sugadinti visą bitininko sezoną. Šiaip bitės perdirba medį, jį išvalo, jeigu jame kas ne taip“, – pasakojo bitininkas.
Jis pasakojo kartą vežęs savo medų tirti į Prancūziją. „Tyrė 600 parametrų ir nieko nerado, medus buvo kone ekologiškas. Dažniausiai būna, kad, nuskridusios į vieną pusę, link miško, bitės parneša ekologišką medų, o nuskridusios į kitą pusę, link kelio, parneša jau ne tokį ekologišką“, – juokėsi O.Jasinskas.
Ekologiško medaus, anot jo, turėti įmanoma, bet sunku – avilį reikėtų laikyti viduryje miško, per tris kilometrus nuo bet kokio kelio, ne ekologiškai dirbamų laukų. O Lietuvoje tokių vietų, pasak bitininko, jau beveik nebėra.
Bitės atpažįsta šeimininką?
Šįmet bitės, O.Jasinsko teigimu, jam įgėlė jau gal 20 kartų, mat jis eina prie jų geru oru, be apsaugų. „Bet vieną kartą, vienu kartu esu gavęs gal 500 įgėlimų. Bitidė stovėjo laukuose – neįsivaizduoju, kas joms nepatiko, kas jas galėjo suerzinti – aš ėjau prie jų be apsaugų.
Jau užsikūriau dūminę, bet... iki bitidės nenuėjau – per kokį 100 metrų mane užpuolė bitės. Tiek sugėlė! Aš galvojau bėgt, slėptis, tryniausi visur. Net galva svaigo ir skaudėjo nuo nuodų“, – pasakojo bitininkas.
O.Jasinskas nėra tikras, ar bitės atpažįsta šeimininką: „Gal... Per medaus degustacijas vieną moteris pasakojo, kad, kai jos vyras bitininkas mirė, per jo laidotuves ant kapų spiečius atskrido. Šiaip bitės tarpusavyje susišneka, kalbasi, bendrauja kaip žmonės, todėl ir sakome, kad bitės miršta, o ne stimpa. Tad gal...“
