Neseniai versli šeima nėrė ir į kitą veiklą – atidarė kavinę Trakuose. Tai, sako I.Barkauskienė, darė ne dėl pinigų ar šlovės troškimo, o senos svajonės vedina.
Įgyvendino seną svajonę
Kavinė Trakuose, neturinti kibinų – taip ne vienas vietinis miesto svečiams pristato antrą sezoną veikiančią „Maisto manijos“ vasaros terasą. Su šeima verslu besirūpinanti jos savininkė Inga Barkauskienė šypsosi, kad jie kavinę kūrė orientuodamiesi ne į turistus, o paprastą Trakų gyventoją, kuriam jau nereikia kibinų.
„Dauguma verslų čia dirba turistiniu sezonu ir laiku – pastebėjome, kad, kai 21 val. išeini į miestą, niekur nieko negali gauti, nes viskas uždaryta. Todėl ir atidarėme šią kavinę – kad trakiškiai turėtų kur ateiti pavakaroti“, – tikina ji.
Nors terasa veikia tik antrus metus, tačiau pati „Maisto manija“ įkurta 2015 m. „Šiaip dirbame su išvažiuojamaisiais renginiais – įmonių vakarėliais, gimtadieniais, vestuvėmis. Nežinau kodėl, bet labai seniai svajojau apie terasą Trakuose, nors esu vilnietė, labai myliu Vilnių ir visada sakydavau, kad niekada gyvenime iš jo neišsikraustysiu gyventi kitur“, – šypsosi moteris.
Tačiau likimas neleido pasilikti gimtinėje: iš Vilniaus verslininkė nutekėjo į Trakus ir čia jau gyvena beveik 10 m. Nors ji baigusi socialinę pedagogiką, tačiau visą gyvenimą sukasi tik viešojo maitinimo sferoje. Maistas, sako moteris, esantis jos aistra, ji turinti begalę kulinarinių knygų ir žurnalų.
„Kai galvojau baigti savo samdomo darbo karjerą, labai norėjau išvažiuoti į užsienį mokytis šefų mokykloje. Ir vyras palaikė, sakė važiuoti, bet, kai pamačiau, kokios ten mokslų kainos, supratau, kad jie niekada gyvenime neatsipirktų. Tada pagalvojau, kad geriau eisiu pas kokį šefą morkų nemokamai skusti ir ten išmoksiu daug daugiau“, – linksmai prisimena I.Barkauskienė.
Padirbusi su vienu kitu šefu ji tikina įgavusi patirties virtuvėje ir pagaliau galėjusi įgyvendinti savo idėjas – dabar visi patiekalai „Maisto manijos“ terasoje yra jos kūryba. Čia galima paragauti tuno tartaro, avies kulno, jaučio žandų, netradiciškai patiekiamų šaltibarščių.
Visgi viešojo maitinimo verslas sudėtingas, sako verslininkė. „Tik iš išorės viskas atrodo gražu, o iš tikrųjų tai labai daug darbo bei jėgų reikalaujantis užsiėmimas. Jeigu pats dirbi, kuri šeimos verslą – viskas gerai, bet jei verslą paleisi arba plėsi iki tinklo – tada nieko nebus. Tiesiog šiais laikais tokios kavinės visai nereikalingos“, – įsitikinusi ji.
Nors iš pradžių Trakuose moteris svajojo apie visai kitą vietą savo terasai, bet sako vėliau netyčia sužinojusi apie galimybę išsinuomoti kitos kavinės, esančios itin ramioje vietoje, patalpas. „Juokingiausia, kad pro šią vietą eidama visada pagalvodavau: „Kas čia gali dirbti? Čia tokia nesąmonė“.
Bet, kai atėjau apžiūrėti nuomojamų patalpų, atsistojau gatvėje priešais jas, pasižiūrėjau ir pamačiau viziją, kaip čia viskas turi atrodyti – net žinojau, kaip atrodys mūsų indai. Būna, kad pamatai vietą ir turi idėją arba ne. Tuo metu aš pajaučiau ir pamačiau viską“, – prisimena I.Barkauskienė.
Turistai ieško tik kibinų
Nors šeima iš pat pradžių sakė savo kavinėje tikrai neturėsianti kibinų, visgi toks sprendimas sukėlė sunkumų. „Ateidavo daugybė svečių, pasisveikindavo ir iškart klausdavo: „Kibinų turite?“ Sakydavome: „Ne, neturime“. O tada jie atsistodavo ir išeidavo. Ir taip išėjo pirmi, antri, treti... O tau taip skaudu, kad prarandi klientus, kad niekas neįvertina naujos vietos...“, – verslo pradžią prisiminė I.Barkauskienė.
Bet ji tikina nepasidavusi ir stengusis reaguoti ramiai: „Sakiau, kad žmonės iš pradžių turi susipažinti su nauja vieta – ateiti, pasižiūrėti, kas čia, ko mes čia turime. Taip ir vyksta, nors, žinoma, ieškančių kibinų turistų užsuka ir iki šiol“.
Ir, nors vienu metu verslininkai pasidavė ir bandė įvesti nestandartinių mini kibinų su elniena, šerniena ir stirniena degustaciją, galiausiai šios minties nusprendė atsisakyti – nors juos ir daug kas gyręs, tačiau nedidelei virtuvei gaminti šį patiekalą buvusi per didelė apkrova.
Karantinas verslui buvęs didelis iššūkis, sako I.Barkauskienė. „Mes vis dar tik bandome pradėti dirbti, o jau pusė vasaros praėjo. Tik dabar po truputį sezonas įsibėgėja“, – stebisi ji.
Ir pati kavinė, pasakoja moteris, iš tiesų atsidariusi tik dėl vienos šventės. „Vasaros pradžioje vieniems jaunavedžiams kita vieta atšaukė rezervaciją. Jie man skambina, klausia: „Kada jūs planuojate atsidaryti?“ Sakau: „Na, kaip ir birželio 5 d... Jie: „O, mes kaip tik birželio 5 d. turime vestuves, ar priimsite mus?“
Tada pagalvojau: jei prisiimsiu rezervaciją, reiškia, tikrai atsidarysime ir nebus pasiteisinimų. Taip ir pradėjome dirbti“, – postūmį atnaujinti veiklą prisimena moteris.
Visgi ji sutinka, kad dėl karantino šiais metais suderinti darbą kavinėje ir išvažiuojamuosiuose renginiuose sekasi šiek tiek lengviau, mat švenčių mažiau. „Tačiau pagrindines pajamas gauname iš išvažiuojamųjų. Bet šie verslai – du skirtingi nepalyginami dalykai“, – tikina I.Barkauskienė.
Susikonstravo virtuvę ant ratų
Pagrindinė „Maisto manijos“ veikla yra gaminti maistą renginiuose. Kiekvienas jų – naujas iššūkis, tikina verslininkė. „Mažiausiame mūsų aptarnautame renginyje dalyvavo 3 žmonės, o didžiausiame – 2,1 tūkst.“, – skaičiuoja verslininkė.
Šis didžiausias renginys buvęs didelio prekybos centro darbuotojų vasaros šventė. Kadangi ji vyko dvare, kuriame nebuvo virtuvės, į vietą verslininkai važiavo su savo mobiliąja virtuve.
„Tai yra 13 t vilkikas, kuris atvažiavęs transformuojasi į 40 kvadratų profesionalią virtuvę ant ratų. Ją įrenginėjome patys – radome mašiną su išsipučiančiais šonais, kuri buvo skirta baldų gamybos įrankių prezentacijoms. Taigi, ją perdarėme ir pavertėme virtuve – kainavo ir daug darbo, ir pinigų“, – pasakoja I.Barkauskienė.
Tad verslo pradžiai, tikina ji, reikėjo labai daug pinigų – tiksliai net sunku pasakyti, kiek.
„Kai dėl tos virutuvės ėjau derinti leidimų į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, specialistai klausė: „Kas čia, kebabinė? Ten stalai kokie bus?“ Sakiau: „Ten bus 10 darbo vietų. Ten yra viskas – šaldikliai, šaldytuvai, konvekcinė krosnis, grilius – žodžiu, viskas“. Jie manimi netikėjo, iki kol mes jų neatsivežėme tos mašinos apžiūrėti. Kai jie pamatė, kaip viskas atrodo, tada jau gavome visus leidimus“, – prisiminusi juokiasi moteris.
2,1 tūkst. žmonių pamaitinti nebuvo lengva, sako ji. Tuo labiau, kad dar reikėjo 3 maitinimų – pietų, vakarienės ir naktipiečių.
„Važiavome su mobiliąja virtuve, o šalia važiavo 15 t vilkikas-šaldytuvas su maistu. Maistą vežėmės tonomis – pavyzdžiui, pietums patiekėme 1,2 tūkst. kg vištienos, 600 kg bulvių, 300 kg pomidorų ir panašiai. Kiekiai nenormalūs – iš viso į tą renginį vežėmės 5 t maisto.
Galvojau, kad nuomosimės penkiatonį vilkiką ir viskas į jį tilps, bet man vakare prieš renginį paskambino nuomotojai ir pasakė: „Žinokite, rytoj neatvažiuosime – neveikia šaldytuvas“. O karštis baisus, liepos mėnuo!
Tada staigiai radome labai didelį vilkiką-šaldytuvą, kuriuo vežioja gėles iš Nyderlandų. Galvojau: „Dieve, ką mes su tokiu darysime?“ Bet kadangi maistas buvo supakuotas paletėse, viskas į jį vos vos tilpo“, – prisimena I.Barkauskienė.
Važiuoja į visus renginius
„Mūsų principas: pirmiausia dirbame ne dėl pinigų, o savo malonumui, iš idėjos. O visa kita ateina savaime, – tikina verslininkė. – Paprastas pavyzdys: užsisakė mūsų paslaugas nedideliam renginiui Vilniuje. Užsakymo suma buvo labai nedidelė, o mums juk kainuoja kelionė, darbuotojai...
Labai neapsimokėjo imtis to užsakymo, bet manome, kad reikia ir tokių. Taigi, nuvažiavome, renginio dalyviai pabandė, paragavo mūsų maisto ir jau užsako mūsų paslaugas kitam savaitgaliui. Ir gerokai didesniam renginiui. Klientai grįžta“.
Verslininkai tikina išbandą įvairius renginių formatus. Pavyzdžiui, maistą vestuvėms yra gaminę pačių vestuvininkų virtuvėje. „Ir galime atvežti ne tik pagamintą maistą, bet ir indus, ir stalus, atsivežti ir padavėjų. Yra tekę aptarnauti šventes ir laive, ir miške, ir mieste mašinų stovėjimo aikštelėje. Maitinome filmo „Advokatas“ komandą“, – pasakoja I.Barkauskienė.
Pašnekovė juokiasi, kad renginių organizatoriai dažnai skambina su savo beprotiškomis idėjomis: „Jie sako: „Yra tokia nenormali idėja – padarysite?“ Mes sakome: „Nežinome kaip, bet darome!“ Žinoma, pastresuojame, bet kažkaip padarome. Mėgstame iššūkius – aišku, kartais gailimės, kad prisiėmėme tokio vargo, bet paskui koks geras jausmas, kad tai padarėme!“
Pagrindinis I.Barkauskienės pagalbininkas yra jos brolis Rimantas Naruševičius. „Viską organizuoja ir prižiūri mano brolis – kai susilaukiau vaiko, jis perėmė dalį mano darbų. O aš, kai galiu grįžti, grįžtu į virtuvę – ten jaučiuosi geriausiai“, – šypsosi verslininkė.
Siūlykite savo verslą projektui „Verslo genas“: pildykite anketą ir papasakokite apie save Lietuvai!
