Tėvo lėktuve užaugęs panevėžietis tik į lėktuvus ir težiūri: niekas netikėjo, ką Kupiškio regione jis įkurs

Aeroklubą Kupiškio rajone sumanęs kurti Laurynas Griauzdė lauką pakilimo takui patyliukais lygino, o bičiuliai galvomis linkčiojo iš mandagumo, netikėdami, kad jam pavyks. Bet vaikinas užsispyręs tikėjo, kad svajonės nepasieki tik tuomet, jei per mažai nori.

L.Griauzdė ir E.Vaišvila valandų valandas praleidžia prie lėktuvų, juos remontuoja.<br>L.Rušėnienės ir asmeninio albumo nuotr./ panskliautas.lt nuotr.
L.Griauzdė ir E.Vaišvila valandų valandas praleidžia prie lėktuvų, juos remontuoja.<br>L.Rušėnienės ir asmeninio albumo nuotr./ panskliautas.lt nuotr.
Turi pats pakilti lėktuvu, kad galėtum pasakyti: grožis – žodžiais neapsakomas.<br>L.Rušėnienės ir asmeninio albumo nuotr./ panskliautas.lt nuotr.
Turi pats pakilti lėktuvu, kad galėtum pasakyti: grožis – žodžiais neapsakomas.<br>L.Rušėnienės ir asmeninio albumo nuotr./ panskliautas.lt nuotr.
Skrydis ore Laurynui jau senokai yra kasdienis darbas, o ne romantika.<br>L.Rušėnienės ir asmeninio albumo nuotr./ panskliautas.lt nuotr.
Skrydis ore Laurynui jau senokai yra kasdienis darbas, o ne romantika.<br>L.Rušėnienės ir asmeninio albumo nuotr./ panskliautas.lt nuotr.

Lina Rušėnienė, www.panskliautas.lt

Sep 12, 2020, 7:21 PM, atnaujinta Sep 12, 2020, 7:21 PM

Jo tėvas, žinomas panevėžietis lakūnas Gintautas Griauzdė net neatmena, kad sūnus kada nors būtų neskraidęs.

Baimė gniaužia kvapą

Kupiškio rajone, netoli Palėvenėlės esančiame Rudikų kaime, su sklandyti besimokančiu studentu ką tik nusileido aeroklubo šeimininkas 30 metų Laurynas Griauzdė.

Prieš pokalbį vaikinas siūlo korespondentei paskraidyti lėktuvėliu. Laurynas prisega saugos diržus, užtrenkia duris, duoda ausines su mikrofonu. Kad ir skrendant būtų galima kalbėtis.

Sugaudžia variklis, ir lėktuvėlis pajuda aerodromo taku. O jau už posūkio ims kilti.

Žemė pamažėle atitolsta. Apačioje geltoniu spindi žydinčių rapsų laukai, sumėlynuoja Kupiškio marios. Tai kiek priartėja, tai atitolsta namų stogai.

Negi mes sklendžiame vietoje?

Išgirdęs tokį klausimą, Laurynas juokiasi, kad taip tiktai atrodo. Iš tikrųjų lėktuvėlis skrenda 160 kilometrų per valandą greičiu. Posūkiuose – dar greičiau.

Tiesiai skrendant vaizdais apačioje paprasta gėrėtis, bet lėktuvėliui krypstant šonu iš baimės gniaužia kvapą.

Saugosi perdėm drąsių

Po skrydžio Laurynas paaiškina, kad pirmąkart pakilus į dangų lėktuvėliu ar sklandytuvu baimės jausmas yra visiškai natūralus. Pilotui kaip tik reikia būti budriam ir saugotis, jei keleivis jaučiasi visiškai laisvai ir elgiasi perdėm drąsiai. O tokių irgi pasitaiko.

„Žmonės, kurie visai nebijo, yra arba apsvaigę, arba kažkas jiems negerai. Todėl skraidindamas keleivius turiu būti labai atidus. Juk nežinai, ką toks „drąsuolis“ gali sugalvoti“‘, – aiškina Panevėžyje gimęs ir užaugęs aeroklubo įkūrėjas ir vadovas.

Nelaimingi atsitikimai įvyksta tuomet, kai į vieną vietą supuola kelios bėdos, o pilotas nesugeba su jomis susitvarkyti.

Laurynas tikina, kad jei griežtai laikomasi taisyklių, skristi yra visiškai saugu.

„Užaugau lėktuve“

Lėktuvų skrydžių instruktoriumi Laurynas tapo prieš septynerius metus. O licenciją skraidyti sklandytuvu ir kitus to mokyti jau turėjo mokydamasis dvyliktoje klasėje.

Bebaigdamas mokyklą, jis Rudikuose, mamos gimtinėje, jis įregistravo ūkį. Čia vėliau įkūrė ir aerodromą.

Anuomet mokykloje bendraklasiai turbūt labai žavėjosi ir pavydėjo skrydžių?

„Tai kad niekas dėmesio nekreipė. Mano tėtis Gintautas yra profesionalus skrydžių instruktorius ir juokaudamas galiu sakyti, kad lėktuve užaugau. Kiek pamenu, kartu skraidydavau nuo trejų metų. Į darželį neidavau, tad kur mane reikėjo dėti?“ – šypsojosi pašnekovas.

G.Griauzdė tuomet vadovavo Panevėžio aerodromui Stetiškėse. Dabar jis dirba skrydžių instruktoriumi pilotų rengimo akademijoje Liepojoje, Latvijoje.

Laurynas įsitikinęs, kad perimti patirtį yra labai gerai, nes nereikia mokytis nuo nulio. O ir tėvas yra nusistebėjęs, kad nepajuto, kaip sūnus pilotu tapo.

Užtat buhaltere dirbanti jo mama Laisvutė skraidyti vengia. Dvi seserys sumano tokią pramogą tik retkarčiais.

Pakilti į padanges daugeliui atrodo labai romantiška, o štai Laurynui tai yra kasdienybė, darbas. Jam romantiškai atrodo, pavyzdžiui, jodinėjimas žirgais.

Patyliukais lauką lygino

Laurynui, kaip ir jo tėvui, teko vadovauti Panevėžio aeroklubui.

„Nėra valstybės požiūrio į aeroklubus. Būtų geriau, jei tiesiai pasakytų: jūs mums nerūpite, kapstykitės patys kaip išmanote“, – apmaudo neslėpė pašnekovas.

Kai jam galvoje jau kirbėjo idėja savo dirbamuose laukuose įrengti aerodromą, apie tai kelerius metus niekam neprasitarė. Patyliukais nemenką ruožą būsimajam aerodromui lygino.

O jau galutinai apsisprendęs nepagailėjo aerodromui derlingiausių žemių.

„Dabar daug kas sako, kad kai lauką išariau ir jau prasitariau, kad steigiu aeroklubą, tik iš draugiškumo galvomis linksėjo. Netikėjo, kad taip ir bus“, – šypsojosi vaikinas.

Laurynas įsitikinęs, kad gyvenime nieko nėra neįmanomo. Jei kas nepavyksta, vadinasi, žmogus per mažai nori.

„Kartais net pačiam baisu, kad viskas išeina, ką sugalvoju. Bet tam reikia daug dirbti“, – kalbėjo jis.

O kartu ir ūkininkaudamas, ir kurdamas aerodromą Laurynas dirbo tiek, kad džiaugdavosi rasta proga pamiegoti.

Bičiuliai ne mažiau svarbūs

Vėliau, jau steigiant aeroklubą ir mokymo centrą, bendraminčiai ir bičiuliai prisidėjo, kas kuo galėjo.

Vienas nusimanė apie angaro statybas, kitas apie elektrą, trečias mokėjo rengti dokumentus...

„Man pačiam pakaktų vieno sklandytuvo ir lėktuvėlio. Bet ši vieta skirta ir mano bendraminčiams. Aš esu įkūrėjas ir vadovas, o kiti – bičiuliai, bet čia ne mažiau svarbūs. Tikiu, kad karmos taškai kaupiasi ir grįžta su kaupu“, – kalbėjo.

Tokių bendraminčių savaitgaliais susirenka apie tris dešimtis.

Dirba penki šeši instruktoriai. Šiuo metu jie skraidyti moko apie tris dešimtis sklandytojų, rengia tris būsimuosius lėktuvų pilotus.

Laurynas šypsojosi baisiai nemėgstantis biurokratijos, kai renkamos valdybos, pildomi protokolai, šaukiami susirinkimai.

Jų susirinkimai – tai pokalbiai su pajuokavimais kepant dešreles ant laužo. Suskaičiuoja, kiek yra narių, kiek būtina surinkti lėšų, ir susimeta reikalingą sumą.

Nėra nesvarbių dalykų

14-os metų paaugliai ateina mokytis skraidyti sklandytuvu. Dvejais metais vyresni gali gauti sklandytuvo piloto licenciją. Po šimto skrydžio valandų jau galima pretenduoti į piloto sklandytojo instruktoriaus kvalifikaciją.

Norint ją gauti, reikia įveikti tinkamumo testą.

Mat instruktoriui nepakanka būti vien patyrusiu pilotu, dar reikia sugebėti kitą mokyti, būti psichologiškai stipriam ir supratingam.

„Sakykime, visi mes žinome apie Jurgį Kairį. Fantastiškas pilotas, nerealūs įgūdžiai ir talentas, bet kitus mokyti – ne jo sritis“, – aiškino vaikinas.

Instruktorius turi būti mokytojas ir draugas, suvokti, kad mokytis atėjusiam žmogui daug kas neaišku, sudėtinga.

Laurynas tikino, kad aviacijoje nėra nesvarbių dalykų. Net, atrodytų, tokia smulkmena, kaip tinkamas diržų užsegimas, padangėje yra labai svarbu.

Apstulbsta, kaip keičiasi vaikai

Laurynas pastebi, kaip pasikeičia pas juos mokytis atėję paaugliai.

„Jiems pasakyta: čia viskas pagal taisykles, tą galima liesti, o to negalima. Jei prisivirsite košės, patys ją ir srėbsite. Niekas už blogus darbus nepaglostys. Aplink niekas irgi nešokinės“, – pasakojo.

Paauglių tėvai apstulbsta, kaip keičiasi jų vaikai. Pavyzdžiui, vieni pasakojo, kad nei geruoju, nei piktuoju neįveikė savo sūnaus įpročio gerti energinius gėrimus. O palankė berniukas aeroklubą – ir gėrimai sau stovi šaldytuve, niekas į juos net galvos nebepasuka.

Egzaminams sostinėje paaugliai su atsakomybe ruošiasi, nes bijo, kad nepasirengus Kupiškio aeroklubo vardas prastai nuskambės.

Laurynas lygina, kad suaugusiesiems mokytis dažnai būna sunkiau nei paaugliams. Ypač verslininkams, tiems, kurie kitiems vadovauja.

Jų pasąmonėje jau glūdi, kad negalima suklysti. Tokius žmones glumina, kad tiek daug gyvenime pasiekę, o čia staiga viskas tampa nebeaišku.

Mokosi iš klaidų

„Vaikams įprasta, kad klysti yra natūralu. Viską – pamokymus, pastabas, pagyrimus – jie sugeria kaip servetėlės vandenį. O suaugusieji labiau įsitempę, bijo apsikvailinti. Jiems nesmagu parodyti, kad kažko nesugeba“, – aiškino Laurynas.

Jis prisiminė, kad labai nesisekė mokytis vienam vyriškiui. Galop paaiškėjo, kad jis yra chirurgas. Kiekviena profesinė klaida būtų didelė nelaimė.

Sėdęs į lėktuvą taip pat labiau už viską bijojo klysti.

„O čia yra vieta, kur mokomės iš klaidų. Turime suklysti ir suvokti, kodėl suklydome, kad ateityje tos klaidos nedarytume. Jei lėktuvas trinkteli, vadinasi, pilotas paskubėjo. Bet turi trinktelėti, kad šitai sužinotum“, – aiškino.

Kaip tik tokios neįprastos, nejaukios, naujos situacijos žmogaus psichinei sveikatai yra labai naudingos.

Skraidino drąsią močiutę

Laurynas šypsojosi, kad vyriausias žmogus, kurį jis skraidino, buvo 90 metų senutė.

Ar pats nebijojo, kad pakilus lėktuvu keleivei bloga pasidarys?

„Drąsi, puikiai atrodanti močiutė. Tai buvo jos svajonė“, – prisiminė Laurynas.

Vaikinas džiaugiasi ją išpildęs.

Jis mokė, kad visas nuostatas, bėdas lipant į sklandytuvą ar lėktuvą reikia palikti apačioje, ant žemės.

„Nuojauta žmogui daug ką pasako, bet esame linkę į ją neįsiklausyti, vis vien savaip daryti. Po to gailimės“, – kalbėjo Laurynas.

Tad jei pagalvoja, kad šiandien geriau neskristi, taip ir daro. Neskrenda ir tuomet, jei yra dėl ko susinervinęs. Bet tikino, kad stengiasi iš viso nesinervinti, nes geriau nuo to nepasidaro.

„Jei nebesiseka, vadinasi, kažką reikia keisti, iš naujo planuotis darbus. Galbūt imtis kitos veiklos“, – kalbėjo.

Bet turi ir tam tikrų ritualų, pavyzdžiui, prieš skrydį paprastai nesifotografuoja, tik po jo.

Pirma lėktuvas, mašina po to

Kalbantis su Laurynu, angare nuolat sukiojasi jo pusbrolis Eimantas Vaišvila, tarnaujantis Karinėse oro pajėgose.

Jis prisiminė, kad su Lauryno tėvu kaip keleivis pirmą kartą skrido dar būdamas moksleiviu. Ir skraidymas jam iškart patiko, prilipo prie širdies.

„Skraidymas yra ne tik hobis, tai kaip liga. Traukia aeroklubas, bičiuliai, skrydžiai“, – kalbėjo jis.

Abu pilotai nusijuokė paklausti, kad pirma gavo licencijas skraidyti, o tik vėliau įgijo teisę vairuoti automobilį. Jiedu patvirtino, kad kaip tik taip ir buvo.

Kai neskraido, jie apžiūrinėja, remontuoja sklandytuvus ir lėktuvėlius. Susiremontuotų ir automobilį, bet tam dažniausiai pritrūksta laiko.

„Daug kas įmanoma, tik pradėti reikia“, – kalbėjo E.Vaišvila.

Neatsimena, ar kada neskraidė

Kol Laurynui jo ūkyje pats darbymetis, pokalbio Panevėžyje susitikome su jo tėvu. Jam iki namų iš Liepojos kelios valandos kelio automobiliu, todėl grįžta ne taip dažnai.

Į svečius pakviesti korespondentai pasiteiravo: argi ne greičiau būtų parskristi lėktuvu?

„Teoriškai įmanoma, bet nerimtai atrodytų. Juk valdiškomis mašinomis į namus nevažinėjama“, – šypsojosi vyriškis.

Tėvui ir sūnui skraidymas yra ir hobis, ir darbas. O kai šitaip nutinka, tai sunku atskirti, kada dirbi, o kada ilsiesi.

„Neatsimenu, ar Laurynas kada neskraidė. Savaime tai įvyko, nepastebimai. Smagu, kai sūnus perima patirtį“, – šypsojosi šeimininkas.

G.Griauzdė apgailestavo, kad Laurynas tiek daug laiko ir jėgų atiduoda žemės ūkiui. Bet pripažino, kad jei ne ūkininkavimas, tai nebūtų pinigų ir aviacijai.

Lyg gyvenimo paradoksas

„Air Baltic“ akademijoje Liepojoje G.Griauzdė dirba metus. Ten lakūnai rengiami nuo nulio. Per 2–2,5 metų baigusieji akademiją gauna komercinės aviacijos piloto licenciją ir gali toliau mokytis skraidyti dideliais lėktuvais pasirinktoje kompanijoje.

Ateina mokytis baigusieji kelis aukštuosius mokslus, seniai svajoję apie padangių raižymą.

O štai Lauryno mokymo centre išduodamos piloto mėgėjo licencijos, bet skraidytos valandos nedingsta, įskaičiuojamos prie bendro skaičiaus.

Anksčiau G.Griauzdė dirbo Baltijos aviacijos akademijoje Lietuvoje, bet šioji persikėlė į Ispaniją. Nuolat gyventi viešbučiuose, kad ir labai patrauklioje šalyje, G.Griauzdė nepanoro, todėl pasirinko Latviją.

Jis taip pat yra tarnavęs Karinėse oro pajėgose, skraidinęs prezidentus, organus transplantacijai, ieškojęs žvejų ant ledo lyčių, paklydusiųjų miške, gesinęs gaisrą.

Paklaustas, kaip pats susidomėjo aviacija, G.Griauzdė šypsojosi, kad tai – gyvenimo paradoksas.

„Pirmasis mano prisiminimas, susijęs su aviacija, – kaip išsigandau praskrendančio sraigtasparnio. Buvau gal ketverių metų“, – prisiminė.

Greičiausiai pasirinkimą lėmė tai, kad vyresnysis brolis skraidė. Tad kalbos apie aviaciją paskatino ir jį pabandyti.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.