Daugelis čia užsukančių barmenu-administratoriumi dirbantį italą Mario Termine šeimininku palaiko dėl aukšto lygio aptarnavimo. Italijoje baigęs barmenų mokyklą, daugybę metų dirbęs prabangiuose restoranuose, šiandien jis sukasi... pakelės kavinėje. Ir savo sprendimo 4 žvaigždučių restoraną iškeisti į šią vietą tikina visai nesigailįs.
„Kai kurie sakė, kad man su galva negerai. Bet aš visad sakiau: man ne pinigai svarbu – esmė laimėje. Karjerą jau pasidariau, dabar noriu kitokio gyvenimo. Man laimę suteikia tai, ką aš darau, o čia aš dirbu mažiau, laisviau, bet kokybiškiau. Ir dabar stengiamės, kad čia būtų ne pakelės valgykla, o aukšto lygio kavinė“, – pasakoja M.Termine.
Vyras įgyvendino svajonę
Iš tiesų kavinė priklauso A.Zachaževskai ir jos vyrui. „Mano vyro tėvas labai norėjo, kad mes turėtume kažką savo ir vis tai planavo. Tiesiog mėgau kepti visokius saldžius patiekalus, kurie dažniausiai būdavo itališki, nes nemėgstu lietuviškų patiekalų. Taip pat mėgdavau jūros gėrybių patiekalus.
Tad vis pagamindavau, atnešdavau uošviams kokias užtepėles, ką nors šiaip naujoviško, ir vyro tėvui tai labai patiko. Aš labai priešinausi jo idėjoms, nes savo verslą turėti visgi sunku. Bet kai jis mirė, vyrui teko užduotis įgyvendinti jo paskutinį norą“, – prisiminė ji.
Dabar šeima sukasi kartu: A.Zachaževska vadovauja ir dvi dienas per savaitę dirba padavėja, o jos vyras prižiūri techninius dalykus. Šeimininkė juokauja, kad būdama 20-metė labai norėjo dirbti padavėja, bet tuo metu to neleido tėvai. Užtat vyras po 20-ies metų išpildė jos svajonę.
Visgi verslo pradžia buvusi nelengva, prisimena A.Zachaževska. Ji mėgusi „komforto zoną“ – vengusi net naujų kompiuterių ir telefonų, kad tik nereikėtų iš jos išeiti – tačiau staiga ją ėmę ir iš to patogaus gyvenimo išmetę.
„Įmetė į tik pastatytą pastatą, kuriame reikėjo daryti apdailą, susirinkti kolektyvą, išmokti dirbti. Iš pradžių reikėjo labai daug investicijų. Čia viskas kokybiška, visa vidaus apdaila – rankų darbo. Visi baldai buvo užsakyti specialiai“, – aprodo kavinę šeimininkė.
Ji tikina, kad čia į pareigas nežiūrima, o iškilusias problemas sprendžia visas kolektyvas. „Dirbame šešiese. Jeigu matau, kad merginoms sunku, žiūriu, ką galiu padaryti: ar atnešti kažką iš šaldytuvo, ar išplauti indus... Jeigu matau, kad Mario sunku, padedu jam pilstydama gėrimus, kavą, padengdama stalus. Pas mus nėra taip, kad kažkas sakytų: „Čia ne mano darbas“, – pasakoja A.Zachaževska.
Kavinės meniu galima rasti tiek lietuviškų, tiek lietuvio skoniui pritaikytų itališkų patiekalų. M.Termine teisinasi negalįs į meniu įvesti tik itališkų patiekalų, mat labai skiriasi italų ir lietuvių skoniai, įpročiai. „Galėčiau patiekti mėgstamiausią picą Italijoje, bet lietuviai susirauktų ir sakytų: „Kokia čia pica?“ – juokiasi jis.
Pagrindiniai klientai – pakeleiviai
Šeimininkė sako pastebinti lietuvių norą, kad maistas kavinėje būtų patiektas kuo greičiau, ir to nesuprantanti. „Kadangi orientuojamės į šviežią maistą, klientams tenka palaukti, ypač sekmadieniais. Bet lietuviai kažkodėl mano, kad maistas ne namų sąlygomis pagaminamas greičiau.
Jeigu esu „mama ant ratų“, tada normalu, kad dar važiuodama užsakau maistą, atvažiuoju, užbėgu ir jį pasiimu pagamintą iš kavinės. Bet jeigu važiuoju į kavinę pavalgyti, pasėdėti, tai reiškia, kad važiuoju atsipalaiduoti, maloniai praleisti laiką, todėl nešokdinu personalo“, – mano ji.
Visgi A.Zachaževska pripažįsta, kad jų kavinė ne vieną apgauna savo vieta, dėl kurios pagrindiniais klientais tampa pravažiuojantys. Tačiau ji teigia norinti, kad maistas žmonėms teiktų malonumą, o ne kad šie tiesiog „užsipildytų“ ir bėgtų toliau.
„Karantinas turėjo mums parodyti, kad mes per daug bėgame. Pavyzdžiui, aš buvau užsisukusi rate: šiandien darau tą, rytoj – aną, ir neturėdavau kada sustoti. O kai teko kelioms savaitėms sustoti, tada pagalvojau: o kur aš nubėgsiu? O kas toliau?“ – retoriškai klausia ji.
Jai pritaria ir M.Termine: „Žmonės turėtų nors kartais atsijungti nuo visko, sustoti. Nes kai skubi, kartais net nesupranti, ką ten valgei“.
Jis pasakoja, jog neretai būna, kad penktadieniais važiuojantys ilsėtis užsuka pas juos papietauti, o sekmadienį, grįždami namo, ir vėl užsuka. „Tada mes jų klausiame: „Na kaip, geras savaitgalis? Pailsėjote?“ – juokiasi italas.
Ateityje, dalijasi planais jis, kavinėje planuojama rengti muzikinius, degustacinius vakarus. „Per Valentino dieną buvome surengę neblogą vakarą, turėjome daug rezervacijų – kas, atrodo, tokiai vietai yra neįtikėtina. Iš pradžių, kai pasiūliau, kolegos netikėjo mano idėja, bet įkalbėjau – sakiau, na, neateis žmonės, tai neateis, patys pasėdėsime romantiškai. Bet jie atėjo!“ – pasakoja M.Termine.
Lietuviai – geresni klientai nei italai
M.Termine giria lietuvius. „Labai skiriasi italas klientas ir lietuvis klientas. Italai labiau išsidirbinėja – jie labai reiklūs, prašo labai daug ką pakeisti patiekaluose. Ypač sunku aptarnauti italų šeimas, nes jų vaikams viskas leidžiama. Aišku, lietuvių taip pat visokių būna, bet man geriau aptarnauti 10 lietuvių nei vieną italą“, – šypsosi jis.
Tačiau italas sako, kad daug kas priklauso ir nuo personalo – jo teigimu, šiam visada reikia „užduoti nuotaiką“. Mat klientai labai jaučia darbuotojų nuotaiką, o jeigu šie net akių kontakto nepalaiko, nesidomi svečiais, kitą kartą žmonės į tokią vietą nebeateina. „Rutina, kai padavėjas kaip užprogramuotas, irgi negerai, nes nėra tos šilumos. Taip negali būti“, – aiškina M.Termine.
„Mūsų mokykloje sakydavo: negali dirbti salėje, jei nesupranti virtuvės ir nemoki priimti kliento. Tad trejus metus mokėmės dirbti virtuvėje, registratūroje viešbutyje, o tik paskui – kaip dirbti salėje. Nes visi šie darbai yra susiję, turi juos išmanyti. Tik paskui jau pasirenki, kas tau patinka, kur nori dirbti“, – pasakoja jis.
M.Termine Trakuose žavi vietiniai vyresnio amžiaus žmonės, sekmadienį po mišių į kavinę užsukantys išgerti kavos. „Jiems labai patinka, kai juos aptarnauja užsienietis. Dar, pavyzdžiui, vyresni žmonės nežino skirtumo tarp vienokios kavos ir kitokios. Tad visada jiems paaiškinu, o jiems tai būna lyg atrakcija.
Yra buvę, kad kai moterėlei pasiūliau latte macchiato kavos, ji nesuprato, kas tai, bet vis tiek pasitikėjo manimi. Atnešiau, paragavo, o dabar jau nebegali be jos gyventi! Jau tris mėnesius ji ateina kiekvieną sekmadienį ryte ir sako: „Atneškite tos kavos, kurią pasiūlėte pirmą kartą.“
Smagu būna, kai parodai žmonėms kažką naujo. Ta moteris dabar stebisi: „Ir kodėl aš visą gyvenimą gėriau tą paprastą kavą su pienu, kai galėjau tokią gerti...“
M.Termine šypsosi, jog klientai dažnai netiki, kad jis nėra kavinės savininkas. „Vienas net pasakė: „Jau man galite nemeluoti. Samdomi žmonės taip nebėgiotų“. Bet aš tik aptarnauju žmones taip, kaip norėčiau, kad mane patį aptarnautų! Tikiu tuo, ką darau, myliu savo darbą. Turbūt todėl žmonės, matydami mano atsidavimą, meilę darbui, ir mano, kad ši kavinė mano.
Jeigu pamatau, kad kažką ne taip padariau, nenumoju į tai ranka. Klientą labai lengva prarasti. Mus mokė: jeigu blogai padarai kavą, paklausk savęs, ar pats tą kavą gertum? Taip pat žmonės jaučia, kai tu jais rūpiniesi. Kartais užtenka paprasčiausiai atitraukti jų vaikų dėmesį duodant šiems ką nors papiešti, kad tėvai pailsėtų bent 10 minučių, ramiai atsigertų kavos.
Mes turime suprasti: nenori, nedirbk. Arba daryk gerai, arba nedaryk visai. Mano filosofija: dirbk tokį darbą, kuris tau teikia malonumą. Žinoma, ne visada tai įmanoma, bet kai taip nutinka, bent aš jaučiuosi labai laimingas“, – dėsto savo filosofiją italas.
Meilės imigrantas
A.Zachaževska šypsosi, kad M.Termine jau tapo jų kavinės veidu, mat klientai vis jo teiraujasi. Pats italas taip pat sako, kad lietuviai po 10 kartų per dieną jo paklausia, kaip jis čia atvykęs. „Dažniausiai pirmas klausimas būna: „Meilės emigrantas?“ – juokiasi jis.
Ir išties: į Lietuvą jį atvedė meilė. Prieš atsikraustydamas į Lietuvą jis gyveno Vokietijoje, kur ir susipažino su savo buvusia drauge. „Po 9 metų Vokietijoje jau buvau pavargęs nuo didelio miesto, mane traukė mažesnis miestas, kur būtų daugiau gamtos. Aš kilęs iš mažo miestelio, Sicilijos, mane visada traukė gamta.
Pasiskundžiau draugei, kad pavargau. O ji sako: „Pabandome Lietuvoje, nepatiks, grįši“. Pabandėme, patiko ir pasilikau. Iš pradžių Druskininkuose dirbau virėju, gamindavau pusryčius. Kadangi nemokėjau kalbos, bendraudavome gestais.
Paskui ėmiau dirbti salėje, po metų pradėjau kalbėti lietuviškai ir tada ėmiau kilti aukštyn – tapau aukštesnio lygio aptarnavimo specialistu-metodistu: mokydavau kitus, kaip reikia dirbti. Ir rugsėjį jau bus 10 metų, kai esu Lietuvoje“, – pasakoja M.Termine.
Jis tikina niekada nenorėjęs būti vadybininku, kuris tik sėdi prie kompiuterio ir duoda visiems velnių. Italui norėjosi dirbti su žmonėmis, pažinti savo kolektyvą, klientus. Jo pagrindinis darbas visada buvo pasitikti klientus, juos palydėti, pasiūlyti tinkamą maistą, pristatyti vyno meniu.
Visgi į Trakus M.Termine atviliojo noras pakeisti gyvenimą. „Jaučiausi užsisėdėjęs. Nors labai myliu Druskininkus, man jų labai trūksta, bet pasirinkau dirbti Trakuose. Pamaniau, kad užtenka iššūkių, kad noriu mažesnio, kokybiškesnio kolektyvo.
Prisidirbus su 300 padavėjų dabar dirbti su 6 žmonėmis man juokas – nereikia net kas savaitę daryti susirinkimų. Pats esi ir padavėjas, ir administratorius, ir vadovas – viskas viename“, – džiaugiasi italas.
Laukia sniego
Kol nebuvo viruso, M.Termine sako namo parskrisdavęs du kartus per metus – pavasarį ir spalio mėnesį. „Pavasarį pas mus labai gražu, šilta, jau galima net ir maudytis. Pas mus devynis mėnesius vasara, tris mėnesius – žiema. Bet tokia ir žiema – būna 18 laipsnių šilumos“, – pasakoja jis.
Iš pradžių Lietuvoje italui buvę sunku prisitaikyti prie žiemų, tačiau dabar, kai nebėra 30 laipsnių šalčio, jau gerokai lengviau. „Kai pirmą kartą pamačiau tokią temperatūrą, pasakiau, kad neišeisiu iš namų, kad niekaip neištrauksite manęs. O dabar sniegas nebekeista, jau net ir laukiu jo. Dabar net stebiuosi, kur jis, kodėl viskas žaliuoja, nereikia jokių kepurių“, – juokiasi jis.
O štai kai Lietuvoje vasarą būna labai karšta, M.Termine sako, kad tai esąs „jo oras“: „Kai lietuviai skundžiasi, kad karšta, nėra kuo kvėpuoti, kad jie neis į lauką, aš išeinu ir sakau: „O man gerai, galiu gyventi taip nors ir kasdien“. O jie žiūri į mane ir sako: „Aha, norėtum...“
Siūlykite savo verslą projektui „Verslo genas“: pildykite anketą ir papasakokite apie save Lietuvai!
