Daug sportuojantys vaikinai tuo metu sumanė, kad būtų pravartu patiems imtis sveikatai palankaus maisto gamybos.
Tačiau gimtajame Panevėžyje nei Vaidui Baranauskui, nei jo bendraminčiui Mariui Sarapui taip ir nepavyko išsinuomoti kepyklai patalpų. Jei ne bičiulis, kuris netoli šiuo miesto esančiame Velželio kaime draugams užleido namo palėpę, ko gero, vaikinams būtų tekę išsižadėti sumanymo.
Bet dabar jau aštuoneri metai, kaip 43 metų Vaidas su 31 metų Mariumi ne tik patys kepa duoną, bet darbu aprūpino dar keturis žmones.
Dirbo IT, bet paliko
V.Baranauskas lenkia pirštus: 1998-aisiasiais jis Panevėžio kolegijoje baigė elektros ir automatikos studijas. Po to trejus metus ten pat studijavo informacines technologijas (IT). Po jų buvo penkerių metų verslo vadybos studijos Kauno technologijos universitete (KTU).
Taigi 2006-aisiais, 11 metų atrėžęs mokslui, rankose jis turėjo tris diplomus, o kartu – ir solidžios stiklo raižytojo darbo patirties. Mat studijuodamas Vaidas pragyvenimui lėšų užsidirbo bendrovėje „Panevėžio stiklas“, kurioje nuo 1998-ųjų be pertraukų dirba iki šiol.
„Ne, stiklo jau neberaižau, – nusijuokė vaikinas. – Pagrindinis mano darbas susijęs su automatika ir įrenginių programavimu“.
Įmonė „Panevėžio stiklas“ jam visą laiką buvo lyg užnugaris – vieta, kurioje jis galėjo dirbti tai, ką gerai išmoko ir kuri suteikė galimybę turėti nors kiek nuolatinių papildom pajamų.
Dar studijuodamas KTU Vaidas Panevėžyje buvo atidaręs kompiuterinės technikos filialą – „FIS kompiuteriai“. Panevėžys, Utena, Ukmergė, Šiauliai – tai buvo jo aptarnaujamas Šiaurinis Lietuvos regionas.
„Pats surinkdavau personalinius kompiuterius, pats remontuodavau, prižiūrėdavau. Tačiau „FIS kompiuteriai“ 2008-aisiais bankrutavo, o mes su buvusiais bendradarbiais įkūrėme savo IT įmonę.
Nors buvau technikos vadovas, dirbau tą patį darbą, kaip ir anksčiau – diena iš dienos, kurios buvo sklidinos įtampos,“ – pasakojo V.Baranauskas.
Jis dirbo tai, ką puikiai mokėjo. Tačiau priartėjo tokia įtampos riba, kai jis ėmė ir viso to išsižadėjo.
Vietoj kompiuterių – duona
Darbas IT sektoriuje, pasak Vaido, buvo persunktas neigiamų emocijų: klientus ištikusių bėdų, amžino skubėjimo.
„Nebuvo pasitenkinimo. Darbo buvo daug, uždarbio – mažai, stresas – nuolatinis. Perdegiau. Ir, pardavęs akcijas, išėjau iš IT verslo“, – pratarė V.Baranauskas.
O tai padaręs ėmėsi veiklos, apie kurią senokai galvojo.
„Visą gyvenimą sportavau – lankiau sporto klubą. Jo durų neužvėriau iki šiol – turėjau ir turiu jame daug bendraminčių.
Anuomet, prieš dešimtmetį, su jais dažnai kalbėdavome apie sveiką gyvenseną ir sveiką mitybą. Pats atidžiai rinkausi maisto produktus, bet tada Lietuvoje sveikatai palankių produktų gaminama labai mažai“, – pasakojo 43 metų Vaidas.
Ir jis sumanė panaudoti net iš mamos močiutės paveldėtą duonos receptą, – šeima pagal jį retkarčiais išsikepdavo duonos. Kaip pavykdavo, taip, bet įgūdžiai juk kaupėsi.
„Tai dzūkiškas receptas, ir gana paprastas: miltai, druska, vanduo, kmynai ir raugas. Svarbiausia tinkamai išminkyti ir išrauginti tešlą“, – patikino jis.
Štai tuo receptu ir sumanymu imtis duonos kepimo jis pasidalino su klube kartu sportuojančių Mariumi. Anot Vaido, Marius buvo fiziškai labai stiprus, o jam kaip tik reikėjo tokio pagalbininko, kuris galėtų minkyti tešlą.
Kadangi kepėjais virstančių vaikinų anuomet, 2012-aisiais, Panevėžyje visi kratėsi, jie ėmė ir įgyvendino savo sumanymą Velželio kaime.
Išvalę pašiūrę, viską savo rankomis suremontavę ir gavę Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos leidimą, Vaidas su Mariumi iškepė pirmąją duoną.
Nepristigo atkaklumo
Įkaitindami rusišką elektrinę krosnį vaikinai iškepdavo tai vienos, tai kitos rūšies kepalėlių: becukrės duonos, tradicinės bei kvietinės su saulėgrąžomis.
Diena iš dienos jie eksperimentavo, dalino draugams ragauti, kol atitaikėme technologiją – vaikinams pavyko iškepti duoną nesudeginant jos plutos.
„Mes gi norėjome sveikata palankios duonos, o sudegusi pluta – tai kancerogenas akrilamidas“, – priminė Vaidas.
Štai tą trijų rūšių duoną, dar šiltą, 2012-ųjų žiemą jiedu su Mariumi iš Velželio atsivežė į Kalėdų mugę Panevėžio „Cido“ arenoje. Ir prisitrynė pūsles ją raikydami – ažiotažas buvo milžiniškas.
Vaikinų verslui nepalanku buvo tai, kad žmonės negalėjo duonos įsigyti pačioje kepykloje Velželyje. Ten nebuvo galimybės prekiauti – po sanitarinę kepyklos zoną niekam nevalia buvo vaikščioti.
„Taigi mums reikėjo sugalvoti, kaip tai padaryti. Mugėje susiradome kontaktų – žmonių, kurie turi savo nedideles parduotuves ir kuriems pradėjome tiekti duoną. Patys vežėme ją į Vilnių ir į Kauną. Atsirado ir prekeivių, kurie mūsų duona ėmėsi prekiauti turgavietėse. Bet to nepakako.
Tad po kelių mėnesių pamaniau, kad būtų verta „atidaryti“ elektroninę parduotuvę. Tuo metu, 2013-aisiais, toks prekybos būdas daug kam buvo svetimas, juo labiau, kad duona niekas neprekiavo internetu.
Kadangi esu IT specialistas, pats sukūriau interneto svetainę, o kartu – ir elektroninę parduotuvę. Beliko surasti vežėjus“, – pasakojo V.Baranauskas.
Kadangi jiedu su Mariumi buvo įkūrę mažąją bendriją, visi vežėjai jų kratėsi sakydami, kad su „mažyliais“ nedirba.
„Vienintelė įmonė, mumis anuomet patikėjusi, buvo logistikos ir pašto paslaugų bendrovė „Omniva“. Ji iki šiol liko mūsų verslo partnerė.
Vėliau, kai mes įsibėgėjome, sujudo paslaugų siūlyti ir tie, kurie nuo mūsų buvo nusigręžę. Bet pasilikome su „Omniva“, kadangi ji padėjo, kai mums buvo sunkiausia“, – užsiminė pašnekovas.
Karantino letenų pėdsakas
Pavasarį užgriuvęs karantinas nepasėjo užsakymų internetu. Anot Vaido, nors pandemija padidino internetinę prekybą, ji suprastino prekių pristatymo kokybę – paštomatai užsikimšo. O duonos gaminiai negali laukti eilės, kol jiems atsilaisvins „dėžutė“.
„Iškepame duoną, o kitą dieną ją supakuojame ir siunčiame pagal užsakymą. Svarbu, kad kuo šviežesnė ji pasiektų užsakovą.
Per karantiną siuntų pristatymo laikas buvo išsitęsęs iki 4-5 dienų – turėjome stabdyti tokį jos tiekimo būdą. Tačiau mus išgelbėjo kitas prekybos būdas – šviežios duonos langelis: atvėrėme jį Panevėžyje, – pasakojo Vaidas. – Jeigu ne jis, būtume išjungę krosnis.“
Tik rudenį, rugsėjį, duonos pardavimas pasiekė tą lygį, koks buvo iki karantino. Internetinė prekyba, kuri buvo visai sustojusi, kol kas snaudžia – kepėjai sulaukia vos vieno kito užsakymo per savaitę.
Kepykloje, kurioje rusišką krosnį senokai pakeitė moderni, ir dabar, ir anksčiau (iki karantino) kartu su Vaidu bei Mariumi dirba du tešlos minkytojai ir dvi kepėjos.
Abu vaikinai tebedaro tai, ką pradėjo prieš aštuonerius metus: patys kasdien pakuoja duoną ją supjaustydami į ketvirčius.
Tai darydami, kartu jie patikrina jos kokybę. Jeigu kas nors ne taip – pataria kepėjams, ką pakeisti, tarkim, kaip pakietinti ar paminkštinti tešlą.
„Tai – ideali kokybės kontrolė“, – patikino Vaidas.
Duonos kepėjų miestas
Panevėžys yra geros naminės duonos kepėjų miestas. Jame pirkėjai gerai žino „Jūratės duoną“, kepamą jos sesers Ramūnės Petrauskiėnės – taip pat.
Tad kaip pavyksta atremti konkurenciją?
„Esu nestandartinio mąstymo žmogus. Tai buvo dar viena svarbi priežastis, kodėl palikau IT. Mes buvome keli akcininkai, o kadangi aš visada mąsčiau kitaip, nesutardavome.
Taigi sumanęs kepti duoną žinojau, kad žmonėms reikia sveiko ir skanaus produkto. Vadinasi, duona turi būti nesudegusi ir be tokių priedų, kurie gali kenkti sveikatai. Nėra gerai, jeigu duona kepama su tam tikromis sėklomis, kurios aukštoje temperatūroje išskiria kancerogenas. Vienintelės saulėgrąžos kepamos neįgyja neigiamų savybių“, – paaiškino Vaidas.
Bet tai dar ne viskas.
Pradėję kepti duoną tam tikroms progoms – verstuvėms ar kitoms šeimos šventėms, užrašus kepėjai ant kepalų įrašydavo berdami kmynus.
„Ne itin gražiai jie atrodydavo. Aš gi esu perfekcionistas – man viskas turi būti idealu. Todėl atsisiunčiau iš Vokietijos nedidelį lazerį, ir man sumanymas pavyko.
Kompiuteriu nupiešiu šabloną, failą – konvertuoju, ir lazeris jį išdegina ant duonos plutos“, – štai taip Vaidas dar labiau padidino „Velželio duonos“ pridedamąją vertę.
Jos kilogramas kainuoja 3 eurus, forminės kvietinės kepalėlis – 1,1 eurą.
Komplimentai kolegai
O čia – V.Baranausko atsiliepimas apie jo kolegą:
„Marių Sarapas yra tikras „tiksliukas“, jis puikiai moka skaičiuoti. O aš gi humanitaras, todėl mes versle vienas kitą puikiai papildome.
Marius baigė statybos inžinerijos studijas KTU, bet tuo pat metu, kai dar diplomas „buvo karštas“, įkalbinau jį kartu pradėti verslą. Ir jis nepanaudotą diplomą saugiai ir ilgam padėjo į stalčių.
Mano kolega tvirtas, ramaus charakterio, todėl idealiai tinka gamybos vadovo pareigoms. Jis viską suskaičiuoja, pamatuoja, kantriai siekia geriausio tikslo, kurio gaires ir aš pasufleruoju.
Jo užsispyrimą įrodo ir asmeniniai pasiekimai sporte – klasikiniame kultūrizme.
Dirbdamas kepyklėlėje jis ir toliau sportuodavo, ruošdavosi varžyboms ir jose dalyvaudavo.
Dabar tai – praeitis, nes jam reikia vadovauti gamybiniams procesams, tačiau sporto salės nepamiršta ir tebekilnoja svarmenis.“
Siūlykite savo verslą projektui „Verslo genas“: pildykite anketą ir papasakokite apie save Lietuvai!
