Kartu su kepyklos šeimininke padiskutuoti, koks pyragas ar sausainis tiktų mūsų skoniams, galėtų būti iškeptas ir paragautas. Tokias galimybes rusniškiams pasiūlė miestelio centre duris atvėrusios kepyklėlės „Rusnelė“ šeimininkai.
Net kelis dešimtmečius įmonės su čia pat keptais gardumynais, galimybe jų paragauti, užgeriant arbata ar kava Rusnėje tikriausiai neprisimena niekas. Buvo žinomos nebent tik tos rusniškės šeimininkės, kurios savo namuose pažįstamiems iškepdavo išskirtinį pyragą ar tortą.
Supratimas apie kepinius – iš praeities
Rusniškė Gražina Stankienė kartu su vyru Edvardu prieš 30 metų persikėlė gyventi ir vystyti automobilių detalių prekybos verslą į Šilutę. Tačiau šeima niekada neišsižadėjo Rusnės: nuolat dalyvauja visose Rusnėje organizuojamose šventėse, dažnai savo kepiniais ir saldumynais vaišina jų dalyvius.
Gražina sako net pati netikėjusi, jog artėjant pensiniam amžiui kartu su vyru vėl įsigis namus Rusnėje ir net patalpas kepinių verslui vystyti.
Pasakodama apie verslo idėjos pradžią Gražina sako, kad pirmiausia jai kilo mintys apie močiutę Zuzaną Jocienę, kuri buvo nuostabi kepėja, savo kepiniais džiugindavusi šeimą ir draugus. Gražinai nuo pat mažens teko padėti močiutei minkyti tešlą, daryti pertepimus, ruošti įvairius glaistus pyragams.
Gražina Stankienė (Jocytė) į Rusnę su visa šeima, iš tremties Kazachstane atsikėlė būdama vos 4 metukų. Rusnėje tokių savo gimtines praradusiųjų ir tremties sunkumus jau pajutusių šeimų buvo daug. Visiems teko daug dirbti ir sugyventi, kad įsitvirtintų šiame krašte.
Gražina mėgo kepti, bet niekada nemanė, kad tai galėtų būti ir jos verslas. Artėjant šeimos šventėms ar dukrų klasių draugų susibūrimams Gražina niekad negailėjo nei darbo, nei produktų pyragui ar sausainiams, kad tik visiems būtų smagu. Tačiau, kad kepiniai gali tapti jos verslu, niekada nesvarstė.
Saugos „naminį“ skonį
Apie tai, kad artėjant pensiniam amžiui ji galėtų susikurti malonesnę darbo vietą, nei prekyba automobilių detalėmis, kur dirbo visą gyvenimą, Gražina suprato pasidomėjusi ES kaimo rėmimo programomis. Parašė projektą ir gavo 34 tūkst. Eur kepyklos įrangai įsigyti.
Jos neišgąsdino net projekto sąlyga sukurti dvi darbo vietas. Per du mėnesius, pasak Gražinos, įmonė jau turi tris darbuotojus. Dabar svarbu tik suspėti kepti šviežius produktus ir prisitaikyti prie rusniškių bei jų svečių poreikių.
Šiuo metu kepyklėlėje Gražina ant prekystalio sudeda 10 rūšių sausainių ir bandelių, dalis jų būna ir su vaisių ar mėsos įdaru. Dažniausiai būna iškepta ir 10 rūšių pyragų. Taigi per du mėnesius veiklos Gražina jau gali pasakyti, kuri rusniškių šeima kokius pyragus ar pyragaičius mėgsta.
„Rusnelės“ šeimininkė tikisi, kad jai pavyks su savo kepėjomis išsaugoti savo kepinių „naminį“ skonį, mat savo kepiniuose naudoja tik natūralius produktus, riebalus, prieskonius, vaisius. Jokių, pasak jos, įvairių iš anksto visiems kepiniams gardinti tinkančių „marmalų“ jos produkcijoje nebus. Vadinasi ir kepinių skoniai bus tokie, kokie kadaise būdavo ant močiutės stalo patiektų pyragų.
Didžiausia dienos apyvarta, pasak Gražinos, buvo tik kartą – 480 Eur. Pasak jos, tokia ir turėtų būti dienos apyvarta, kad trys žmonės normaliai dirbtų ir uždirbtų. Tačiau tiek buvo surinkta dar tik vieną dieną.
Apie 30 metų buvusi už autodetalių parduotuvės prekystalio, dabar Gražina džiaugiasi, kad su pyragais sutinka kiekvieną savo prekybinės praeities klientą.
Pastebi, kad Rusnė atsigauna
Pasak Gražinos, estakados atsiradimas skatina daugiau svečių aplankyti Rusnės salą. Tad ir jos kepyklos atsiradimą Rusnėje paskatino ir šis ilgai rusniškių lauktas statinys.
Pasak G.Stankienės, ilgai kentusi vos ne po pusmetį trunkančius potvynius, kurie rimtai stabdė ir salos gyvenimą, pastaraisiais metais Rusnė jau atsigauna. Akivaizdu, kad miestelį aplanko vis daugiau svečių, turistų, tad ji mano, jog tik laiko klausimas, kada Rusnėje atsiras žuvies ir jos produktų krautuvėlė, pirtis, kirpykla.
