Mat šis verslas – didžiulė atsakomybė: visa šeima niekada negali niekur išvažiuoti, kažkas turi likti ir viską prižiūrėti. „Jeigu tik išvažiuoji, būtinai turi kas nors atsitikti: ar koks siurblys sustojo, ar šiltnamis neužsidaro... Vieną kartą dingo mums elektra: užsiblokavo visi vartai, sustojo siurbliai, šiltnamio stogas nei atsidaro, nei užsidaro – buvo didžiulis stresas“, – prisiminė verslininkas.
Visgi vargai atsiperka: V.Rumba yra apželdinęs Prezidentūrą, Gedimino prospektą, Basanavičiaus gatvę Palangoje, visus Lietuvos „Akropolius“, „Megą“ Kaune, visus bankus. Į jį kreipėsi ir ne vienas Lietuvos prezidentas, kiti garsūs Lietuvos žmonės.
Perduodama iš kartos į kartą
O verslą V.Rumba pradėjo 1989 m. lapkričio 1 d. su šeima apsilankęs Vokietijoje, Augsburge, ir ten pamatęs medelyną. „Prižadėjau tokį padaryti ir Lietuvoje. Tuo metu iš manęs visi juokėsi, nes situacija tam buvo visiškai netinkama. Iš pradžių nieko neturėjau, viską auginau mažame žemės lopinėlyje Trakuose prie namų“, – prisiminė jis.
Ir pradžia buvo išties nelengva: kai V.Rumba atvažiavo į Olandiją, Hengelo miestelį ieškoti partnerių ir olandams pasakė, kad jam 42-eji, šie atkirto, kad jis – jau per senas pradėti veiklą. Šiuos žodžius verslininkas sako supratęs tik po kelerių metų, stebėdamas po medelyną lakstantį savo anūką.
„Pasaulyje visi, kas sukasi tokiame versle, visada pradeda nuo hobio. Užsienyje šis verslas perduodamas iš kartos į kartą, nes per vieną kartą neįmanoma jo išauginti. Pirma – žinios, antra – aplinka. Kai mano anūkas čia laksto, aš tada suprantu, ką man olandai pasakė – kad vaikai turi užaugti toje aplinkoje.
Jeigu jie toje aplinkoje užaugs, iš jų kažkas bus. O tie, kurie ateina nuo asfalto, ateina tik uždirbti pinigų. Padirba ir tuo viskas baigiasi. Daug tokių pavyzdžių Lietuvoje yra“, – kalbėjo jis.
Tačiau net ir po olandų atsakymo V.Rumba nepasidavė – ieškodamas partnerių parašė šimtą laiškų į Vokietijos, Nyderlandų medelynus. Iš to šimto vienintelis medelynas Hamburge atsakė, kad neturi jokio intereso plėstis į Lietuvą regioną. „Bet įdomiausia, kad vėliau su jais apsodinome Gedimino prospektą“, – juokiasi verslininkas.
Sodinukus jis daugiausiai atsiveža iš Vokietijos, Nyderlandų, Belgijos medelynų. V.Rumbos medelyne daugiausiai lankosi Europos Sąjungos šalių piliečiai, mat iš ES išvežti augalus sudėtinga dėl karantininių reikalavimų.
Jo medelyne šiuo metu dirba keliolika samdomų darbuotojų, kurių, apgailestauja V.Rumba, labai sunku rasti. „Pinigai dabar nėra rodiklis, nesusivilioja nė 700 eurų į rankas atlyginimu – juk jeigu galima gyventi nedirbant, tai kam dirbti?
Jeigu dirbdamas gausi dvigubai, o nedirbdamas – perpus mažiau, vis tiek geriau nedirbti. Anksčiau pas mus vasarą dirbdavo mokiniai, moterys, o dabar – nėra. Kai tai pasakoju savo kolegoms vokiečiams arba olandams, jie to nesupranta“, – apmaudžiai kalbėjo verslininkas.
Vežė baisią kontrabandą
Lietuvoje yra nemažai augalų, kuriuos 1889 metais iš Vokietijos V.Rumba sakosi atvežęs pirmas. Anais laikais tai buvo laikoma baisia kontrabanda.
„Bet dėl jos į tokius kaip aš žiūrėdavo kaip į truputį nesveikus. Tais laikais visi iš užsienio veždavosi televizorius, skalbimo mašinas, o aš į tas dėžes kraudavau augalus.
Vieną kartą muitininkai pričiupo, sako: „Ai, ir vėl televizoriai. Na, tuoj pažiūrėsime“. Atidaro dėžę, o ten augaliukų priguldyta. Sako: „Čia jau įdomiau, jau čia kažkas bus paslėpta. Na visokių kvailių matėme, bet tokio matyti tai dar neteko...“ Tais laikais tokių dalykų niekas nesuprato“, – pasakojo verslininkas.
Šalia parduotuvės – parkas
Nors medelyne V.Rumba darbuojasi jau 20 metų, bet sako tik prieš 8 metus subrendęs įkurti parkelį. Tokie parkai prie medelynų yra visoje Europoje ir yra vadinami „pavyzdžių sodu“. Tikslas – parodyti klientui, kaip po kelerių metų atrodys jo nusipirktas mažas augaliukas, nes to nežinodami žmonės neretai prisisodina visokių augalų, o kai jie tarpusavyje suauga, turi juos išrauti.
1,5 ha apimantį parką verslininkas sako netikėjęs, kad pavyks įkurti. „Man olandai sakė: „Nepadarysi nieko tol, kol nematysi vizijos, kaip tame plote viskas turi atrodyti.“ Taigi atsisėsdavau čia, sėdėdavau sėdėdavau ir vis tiek nieko nematydavau. Bet paskui netikėtai po truputį pradėjau matyti.
Jį įkūriau tikėdamasis, kad atvažiuos jaunimas pasižiūrėti. Man didžiausias malonumas matyti, kaip čia mamytės stumia vežimėlius, sėdi pavėsyje. Vyksta čia ir vestuvės, ir kitos šventės. Galbūt buvo galima padaryti jį ir geriau, bet čia visur buvo žvyras, nebuvo juodžemio, visko teko užvežti“, – pasakojo verslininkas.
Pasivaikščioti parke nekainuoja. „Lankytojus tai stebina, jie galvoja, kad čia jau kažkas užslėpta. Bet juk ne piniguose laimė. Atsisėdi ant pinigų maišo ir sėdi, ot malonu“, – iš tokių nusistebėjimų pasišaipė V.Rumba.
Parke jis augina apie 180 medžių, 220 krūmų, o jau žolinių augalų sako nebesuskaičiuojąs, tačiau visada apgalvoja, kur sodins kiekvieną augalėlį. Čia taip pat turi iškasęs ir tvenkinį su japoniškais karpiais.
„Sodas turi būti pajaučiamas keliais pojūčiais – ausimis, nosimi ir akimis. Jeigu šito nėra, jeigu žmogus negirdi sodo, tai yra blogai. Kiekvienoje vietoje turi ką nors girdėti: ar čiurlenimą, ar dar ką nors, kvapus turi jausti kone visus sezonus. Taip pat turi būti kuo daugiau spalvų, žiedų“, – tikina verslininkas.
Kiekvienas augalas turi savą istoriją
Praktiškai prie kiekvieno medžio atsistojus galima papasakoti istoriją, sako V.Rumba. „Pavyzdžiui, ginkmedis – vienintelis augalas, išlikęs po Hirošimos branduolinio bombardavimo. Iš tikrųjų jis yra spygliuotis, ne lapuotis. Bet už milijono metų, veikiamas evoliucijos, visiškai pavirs lapuočiu – jeigu paimtume jo lapą, pamatytume, kad jo spygliai jau suaugę“, – pasakojo jis.
Vertingiausias augalas pačiam verslininkui yra vynvytis penkialapis, turintis netipinę šiai rūšiai savybę – ryškiai raudonus lapus. Prieš 42-ejus metus šio augalo keletą šakelių iš V.Rumbos namų kiemo Trakuose pasiėmė vienas lenkas ir dabar jis Europoje pardavinėjamas pavadintas „Troki“ – Trakų vardu.
Parodė verslininkas ir kitas savo parko įdomybes. Klevą Leopoldi labai įdomiais karpytais lapais, taip pat Lietuvoje tikrai retą augalą dervamedį, iš kurio dervos daroma kramtoma guma ir kuris rudenį apsipila kraujo spalvos lapais. Apskritai rudenį parke daug spalvų, sako V.Rumba, pavyzdžiui, raudonasis klevas rudenį tampa ryškiai ryškiai raudonu.
Šiame parke galima pamatyti ir vieną Lietuvoje retesnių medžių, atvežtą iš San Peterburgo Žiemos rūmų – juodalksnį Imperial. Juodalksniai, sako verslininkas, turi savybę sutraukti visus kenkėjus – jei sodą užpuola parazitai, pirmiausiai pradeda graužti šiuos medžius.
Yra čia ir gana retas, bet Lietuvoje jau gana seniai auginamas tulpmedis. Jo žiedai atrodo kaip geltona tulpė, bet žydėti jis pradeda tik 30-ais savo metais. Taip pat kanadietiška ieva – labai įdomus augalas raudonais lapais. Iki žydėjimo ji žalia, o po žydėjimo per dešimt dienų paraudonuoja.
V.Rumba taip pat didžiuojasi auginąs vieną gražiausiai žydinčių augalų – gliciniją arba visteriją. „Žydi mėlynais varvekliais ir atrodo fantastiškai. Atsivežėme ją iš Krymo, ten ji per metus užauga po 6 metrus“, – pasakojo jis.
O po pirmų šalnų V.Rumbos parke niekas negali praeiti pro vieną seniausių Lietuvoje japoninį puošmedį neapsvaigintas vanilės kvapo. Stipriu kvapu vilioja ir medžio rožė iš Vokietijos, kuri sodinama prie medžio ir vyniojasi aplink jį. O gurmanus verslininkas sudomina netipiškų šermukšnių kolekcija – valgomais šermukšniais, kurių stambios, skanios uogos yra delikatesas.
Rodo jis ir kanadinę alyvą, kuri pradeda žydėti po kelių savaičių, kai Lietuvoje nužydi visos kitos, ir retą geltoną klevą iš Kanados Princeton Gold, taip pat retą augalą leticiją – į šį suaugusį medį žmogus niekaip negali įlipti, nes jis labai badosi savo dideliais spygliais.
V.Rumba atkreipia dėmesį ir į didžiulį medį – topolį. „Labai populiarus medis Europoje, naudojamas, kai reikia greitai užsodinti pakeles ar kitas vietas. Jis auga labai greitai – per 8 metus iš nedidelio sodinuko užauga išties įspūdingo dydžio“, – pasakojo jis.
Turi jis ir kitą augalą, vieną iš greičiausiai pasaulyje augančių – paulovniją iš Kinijos. Per sezoną ji užauga nuo 4 iki 5 metrų. Tai lengvas medis, iš kurio kinai gamina baldus.
Savo parke V.Rumba yra įrengęs olandiško tipo sodą (tokiuose soduose nėra tvarkos, o tiesiog yra daug visokių augalų), angliško, kuriame jau yra formos, auga nemažai hortenzijų ir prancūzišką, apsodintą špalerinėmis liepomis.
O viename sodų galima aptikti... batus. „Čia batai tų darbininkų, kurie darė kažką blogo – iš jų tik batai ir teliko. Juos rodau ir kitiems, kas bus, jeigu nedirbs“, – juokavo verslininkas.
Lietuviai nori žydinčių augalų
Daugiausia lietuviai perka žydinčius augalus, į madą ateina viksvos, pastebi V.Rumba. Pavyzdžiui, dabar Lietuvoje populiarus iš Londono karališko sodo atvežtas vienintelis žydintis visą sezoną, iki pat šalnų, snaputis.
Visgi verslininką neramina šylantis klimatas: „Ko negalėdavome pasodinti prieš 25 metus Lietuvoje, dabar be problemų auga, o tie augalai, kurie anksčiau augdavo – nebeauga, yra išstumiami į vėsesnius regionus. Tuoj turėsime problemų su pušimis, nes joms jau per šilta. Baisi klimato kaita“.
Tačiau V.Rumba, kad ir kaip bemylėtų augalus, apsikabinančių ir neleidžiančių nukirsti medžius žmonių elgesį vadina absurdišku. „Tokiu atveju klausiu: o kaip jie reaguos, jeigu tas medis ant jų vaiko ar mamos užvirs? Kas tada bus kaltas? Juk nieko naujo neatsiranda nepanaikinus seno. Žinoma, kada nupjauna ir neatsodina, tada jau negerai“, – aiškino jis.
Trūksta specialistų
V.Rumba apgailestavo, kad Lietuva visiškai neturi gerų apželdinimo srities specialistų. „Europoje visur ruošiami šie specialistai ir tai yra labai prestižinė, piniginga specialybė. O Lietuvoje to nėra – juos paruošia, bet jie nedirba. Neturime ir normalių kraštovaizdžio architektų.
Kas buvo, tai tik iš senosios kartos, nes dabartiniai „viską žino“, nors iš tikrųjų nežino nieko. Augalų nepažįsta – kai kurie, pasimokę Anglijoje, nesuvokia, kad mokėsi iš angliškų knygų, kuriose yra specifiniai angliški augalai, konkrečiai to regiono. Todėl projektus Lietuvoje darau su vokiečių architektais“, – guodėsi verslininkas.
Anot jo, dėl to Vilniuje greičiausiai niekaip neatsiranda ir vis žadamas japoniškas sodas. „2014 metais į Lietuvą atvažiavo mano pažįstami japonai tėvas su sūnumi, kurie buvo pakviesti kurti japoniško sodo Vilniuje.
Lankydamiesi pas mane jie sakė: „Bandome tavo kolegoms išaiškinti, kad japonišką sodą reikia ne tik pasodinti, bet ir prižiūrėti. Kol jūs neturėsite specialistų, tol mes negalime savo „vaikų“ palikti be priežiūros. Bet kas negali jų prižiūrėti“, – prisiminė V.Rumba.
