Išsižadėjo baseino
Kažkas neįprasto: prie šakočių kepimo krosnies darbuojasi ne pensinio amžiaus moterys, bet dvi jaunos merginos. Kaime tai netikėta.
Bet tai išties neįprasta vieta. Skanumynų – šakočių, kanelių, makarunų ir kitokių gardėsių kepyklą „Tradicija“ plyname lauke, tiksliau, savo vienkiemyje greta Pakruojo, įkūrė iš emigracijos sugrįžę 46 metų Vaidas su žmona Laura. Nuo jos iki dvaro, ko gero, nebus nė kilometro.
„Čia turėjo būti mūsų šeimos baseinas“, – Vaidas, susėdus pokalbio edukacijoms skirto pastato salėje, nukreipė žvilgsnį į grindis.
Maždaug 2016-aisiais, kai juodu su žmona dar gyveno Anglijoje, Birmingamo priemiestyje, ėmė rūpintis būsimais namais Lietuvoje.
Išvalęs ties Pakruoju esančiame savo žemės sklype šabakštyną Vaidas planavo, kad jame įrengs ir poilsiui skirtą pastatą.
Bet laikas ėjo, statybų kainos keitėsi, planai – taip pat.
2018-aisiais grįžę į Lietuvą kitąmet Virkščiai į naująjį pastatą sukvietė svečius.
Čia jie išvydo ne baseiną, bet gėlėmis išpuoštą salę ir buvo pavaišinti ką tik iškeptais šakočiais.
Būtent tuomet finišavo šeimos įsuktas ir ES paramos sulaukęs projektas, kurio ėmusis svajonių baseino pastatas tapo tiesiog verslo vieta.
Sukūrė darbo vietų
„Anuomet, jaunystėje, prieš išvykdamas iš Lietuvos dirbau tėvo Petro ūkyje. Grįžęs vėl tapau žemdirbiu. Kartu su tėvu verčiamės grūdininkyste – dirbame atskiruose ūkiuose, turime apie tūkstantį hektarų žemės.
Bet reikėjo sugalvoti, ką sugrįžus iš Anglijos galėtų veikti Laura, nes ant jos pečių gulė rūpinimasis ir mažąja dukra. Taip atsirado kepyklos projektas“, – kalbėjo Vaidas.
Ir jis pasiteisino – edukacine veikla rūpinasi Laura, o skanėstus kepa dar pora merginų. Mat, kuriant projektą, jame buvo numatyta ir tai, kad kepykloje darbo turi atsirasti ir porai jaunesnių nei 40 metų žmonių.
Vaidas su žmona Laura – linkuviai. Jų tėviškę nuo Latvijoje esančios Bauskės skiria vos pora dešimčių kilometrų.
Tad kurdami kepyklą jie pagalvojo ir apie tai, kad nusipirkti šakočių pas juos atvyks ir šiauriniai kaimynai.
Pasirinko gimtinę
Šešiolika metų – tokį stažą emigracijoje sukaupė Vaidas, 2003-iaisiais į Angliją išvykęs „padirbėti porai mėnesių“. Tie mėnesiai netruko pailgėti iki metų, o tuomet pas jį atsikraustė ir Laura su dukra Ugne.
Mergaitė Birmingame pradėjo lankyti mokyklą, tėvai – vis daugiau užsidirbti. Ir taip emigracijos laikas tęsėsi tol, kol pasiekė ribą. Atėjo laikas apsispręsti, ar likti išeivijoje visam laikui, ar sugrįžti į Lietuvą.
„Gimtojo krašto trauka niekada nedingo, ilgėjomės artimųjų. Ugnė baigė mokslus, ėmėsi tarptautinės teisės studijų ir patikino, kad užsienyje nebeliks.
Tuomet, kai pradėjo artėti mokyklos laikas jaunesnei Anglijoje gimusiai dukrai, sutarėme, kad keliausime namo. Ir štai jau treji metai mes esame čia“, – pasakojo Laura.
Anuomet su penkerių metų Ugne išvykdama pas vyrą į Angliją moteris turėjo ilgam išsižadėti savo specialybės – pradinių klasių bei dailės mokytojos darbo ir įsidarbino tekstilės fabrike. Ar nebuvo skaudu?
„Iš pradžių – taip, o darbas buvo fiziškai sunkus. Bet vėliau apie tai nebegalvojau, nes išvykau iš Lietuvos, kad visa šeima galėtume gyventi kartu“, – atsakė Laura. Fabrike drabužius jį rūšiavo maždaug 10 metų – tol, kol gimė antroji dukra.
„Aš pats dirbau visokius darbus, reikėjo – šluosčiau dulkes, reikėjo – valiau grindis.
Lengviau tapo, kai pramokau anglų kalbos.
Tada atsirado didesnės darbo paieškos galimybės, uždarbis tapo didesnis.
Kai prisipirkau įrankių, prasidėjo kitas etapas – tapau apdailininku, kvalifikacija didėjo. Atėjo laikas, kai darbdaviai ne mane rinkosi, o aš juos“, – pasakojo Vaidas.
Taip šeimai pavyko susitaupyti pinigų namų statyboms, nors be paskolos ir neišsivertė.
Būta šeimos kepyklos
Edukacinių kepyklos „Tradicija“ patalpų interjeras – išskirtinis. Tai skandinaviško stiliaus salė, kurioje dominuoja pilka spalva, o tarpusavyje dera kiekviena detalė – gėlių kompozicijos, lentynos, šviestuvai.
Stebėtis tuo nė nereikėtų, nes visa tai sukūrė, parinko, pritaikė kūrybos dovaną turinti Laura. Jos sumanymų įvykdymas – tai meistrystės ir apdailos amatą įvaldžiusių Vaido rankų darbas. O gal Laura sukūrė ir svetainės sieną puošiančią freską?
„Oi, ne, – nusišypsojo moteris. – Tai mūsų bičiulio dailininko iš Šiaulių Lino Atgalainio darbas. Jis – garsus freskų meistras.“
Ir vis dėlto kodėl jie sumanė kepti būtent šakočius – gardėsį, kurio kepėjų galima rasti kone kiekviename mieste?
„Pakruojis šiuo atveju buvo išimtis. Išsiaiškinome, kad jame nėra šios specifinės veiklos, niekas nekepė naminių šakočių, kuriems tešla maišoma iš natūralių produktų – sviesto, grietinės, kiaušinių, miltų.
Artimieji mums patikėjo seną, laiko patikrintą ir, žinoma, slaptą receptą, kuriame nieko nepakeitėme ir nekeisime. Ir tai pasiteisino. Paglosto širdį, kai tie patys žmonės vis užsisako šakočių, o suvalgę nepatingi paskambinti ir padėkoti. Tai mums – didelis motyvas“, – pasidžiaugė Laura.
Ji dažnai priima svečius edukacijoms – šeimas, kurios atvyksta švęsti gimtadienių, ar vaikų grupes iš darželių. Tiek ir tereikia – žmonės pabendrauja tarpusavyje ir dar kartu su kepėjomis išsikepa šakočio.
Ši moteris neslepia – pradėti viską nuo nulio buvo labai sunku. Buvo daug įtampos, streso ir nemigos naktų.
Kita vertus, pats Vaidas taip pat turi kepyklos verslo patirties.
„Buvau berniokas, kai tėvai turėjo kepyklą, – nusišypsojo jis. – Seniai tai buvo, gal prieš kokius 25 metus. Mums gana neblogai sekėsi. Kepdavome bandeles, sausainius, batonus, netgi tortus.
Mano darbas buvo išvežioti kepinius užsakovams, daugumą jų – į mokyklas. Taigi nuo ankstyvo ryto lakstydavau su karštomis bandelėmis.
Vėliau nuslydome link žemės ūkio, pasisamdėme darbuotojų. Patys nebespėjome prižiūrėti kepyklos verslo ir jis nunyko, bet sumanymas genuose liko.“
Duris atveria ir savaitgalį
Pastaruoju metu kas penktadienį šeima susikrauna į automobilį kepinius ir pasuka link Pakruojo centre esančio turgaus. Tai – vienintelė vieta, kurioje šakočių galima įsigyti „gyvai“.
Dauguma žmonių, pasak Lauros, užsakymus telefonu pateikia iš anksto ir atsiimti kepinių atvyksta į kepyklą.
Be to, jei jau kažkas nesuskumba atsiimti kepinių darbo laiku ir žmonėms tenka atvykti vėlų vakarą ar savaitgalį, tai netampa problema – ten pat gyvenantys namiškiai nepatingi atrakinti kepyklėlės durų.
Ar įmanoma pragyventi kepant vien šakočius? „Darbuotojoms sumokame algas, atsiskaitome už elektrą, ir tai viskas. Visa laimė, kad Vaidas ūkininkauja, tai garantuoja pajamas“, – neslėpė Laura.
Be abejo, karantinas buvo pristabdęs užsakymus, o pabrangusi elektra ir produktai privertė padidinti kepinių kainas, pavyzdžiui, šakočio kilogramas šiuo metu kainuoja 15 eurų, o anksčiau – apie porą eurų pigiau.
