Vis dėlto, daugelis darbdavių nesiryžta įdarbinti žmonių su negalia dėl pačių įvairiausių priežasčių. Apie vyraujančius stereotipus, baimes ir teisinius ribojimus „Berta&Talks“ tinklalaidėje savo patirtimi dalijosi
„DSP Plus“ direktorė I. Spudienė ir Valakupių reabilitacijos centro atstovas Darjuš Tankeliun.
– Darjuš, jūs dirbate Valakupių reabilitacijos centre, kuris padeda negalią turintiems žmonėms susirasti darbo. Prašau, pasidalinkite, kaip atrodo jūsų darbo diena?
D. Tankeliun: Kasdien susiduriu su negalią turinčiais žmonėmis. Tačiau, ką norėčiau akcentuoti – žmonės, kuriuos vadiname neįgaliais, iš tiesų yra daug galintys. Jiems tik tam tikrose srityse reikalinga pagalba. Aš padedu žmonėms integruotis į visuomenę ir darbo rinką.
O darbo diena prasideda įprastai – nuo rytinės kavos su kolegomis ir darbų pasiskirstymo. Tuomet kiekvienas užsiima su savo klientais, organizuoja susitikimus, bendraujame su esamais darbdaviais ir stengiamės pritraukti naujus partnerius. Stengiamės esamus partnerius dar labiau padrąsinti į darbo rinką priimti negalią turinčius asmenis.
– Darjuš, su kokiais darbdavių stereotipais ir sunkumais jūs susiduriate?
D. Tankeliun: Stereotipų yra nemažai, o su jais susiduriame dažnai. Visuomenėje dažnai girdime, kad neįgalus žmogus negali dirbti ir turėtų būti nuošaliau.
Kalbant apie fizinę negalią, aplinka jau dažnai pritaikyta neįgaliojo vežimėlyje esančiam žmogui. Iš kitos pusės, regos, psichikos negalią turintį asmenį integruoti yra kiek sudėtingiau. Psichikos negalią turinčius asmenis daugelis įsivaizduoja lyg baisius, nekontroliuojamus, nepatrauklius asmenis. Iš tiesų šie žmonės dažniausiai būna pasimetę ir jiems reikia išklausymo, supratimo ir pagalbos iš aplinkinių.
– Irma, jūs esate įmonės vadovė ir pati įdarbinote negalią turintį žmogų. Kaip iš darbdavio pusės vertinate tokius darbuotojus? Ar jie yra kitokie ir ar galime vadovautis stereotipais?
I. Spudienė: Įdarbinti negalią turintį asmenį nusprendžiau dėl savo asmeninės patirties – mama prieš kelis metus atsisėdo į neįgaliojo vežimėlį. Mačiau, su kokiomis problemomis susiduria mama, kai, pavyzdžiui, reikia pasidaryti pasą, kai pasų poskyris yra sename policijos pastate antrame aukšte. Mano tėčiui kartu su policininkais tekdavo užnešti mamą su vežimėliu į antrą aukštą. Ši mano asmeninė patirtis leido nebijoti priimti žmonių su negalia. Aš žinau, kaip elgtis ir man tai nebaisu.
Pati žmogaus pradėjau ieškoti prieš ketverius metus. Ir nors dabar tokio skelbimo negalima dėti, tačiau sąmoningai rašydavau, kad ieškau žmogaus su negalia. Pastebėjau, kad sulaukdavau daug palaikymo, ypač iš kitų miestų, tačiau Vilniuje surasti darbuotojo nesisekė.
Vis dėlto nenuleidau rankų ir dėl mano visuomeninės veiklos prieš kelerius metus susižinojau apie Valakupių reabilitacijos centrą, susipažinau su Darjušu, kuris ir padėjo mums rasti darbuotoją.
Stereotipų yra labai daug ir, kaip darbdavys, aš „užsikroviau“ sau dar didesnius iššūkius. Pavyzdžiui, kai darome vasaros renginį, visada turiu galvoti apie tokią vietą, kur bus galima privažiuoti su vežimėliu. Ar kitų darbuotojų požiūris – jie baiminosi, kaip bendrauti. Sakiau – klauskite tiesiai šviesiai, pravedžiau mokymus.
Kita baimė, kodėl niekas nenori įdarbinti neįgaliųjų – nuomojamos patalpos. Daugelis įmonių šiandien patalpas nuomojasi, tačiau jei nori gauti iš valstybės paramą įrengti darbo vietą neįgaliajam, tu turi turėti nuosavas patalpas. Kas jas turi? Niekas.
Valstybė gali skirti 15 tūkst., tačiau ne visiems tokios sumos reikia, kaip mano atveju. Mes savo sąskaita padarėme pandusą, turėklus, pramušėme sienas ir kt. Viską padarėme patys, kas kainavo kelis tūkstančius.
Kitas dalykas, kodėl darbdaviai nenori tokių žmonių – bijo nelaimingų atsitikimų: nugrius žmogus, susižalos galvą. Turi pranešti Darbo inspekcijai, kuri pradės tyrimą. Taip pat didesni socialiniai mokesčiai. Atsiras žiniasklaidoje informacija, kad X įmonėje įvyko nelaimingas atsitikimas – nukentės įmonės reputacija.
Taip pat yra daug stigmų dėl psichinę negalią turinčių žmonių. Tačiau psichinė negalia gali būti elementari epilepsija ar depresija. Ir toks žmogus taip pat gali dirbti.
Kalbant su neįgaliaisiais, jie taip pat susiduria su įvairiais iššūkiais. Pavyzdžiui, jei žmogus turi socialinį būstą, jam pradėjus dirbti po 3 metų savivaldybė jį atima. Kita situacija – jei žmogus turi galimybę gauti paramą protezui, pradėjus dirbti, paramos netenkama. Tokia tikrovė.
Neįgalieji taip pat turi daug baimių, kad darbdaviai bus nesupratingi, kad niekas jiems nepadės, kad vers juos ilgai dirbti ir pan. Ir reikia pripažinti, kad neįgaliesiems suteikiama daugiau atostogų dienų, jie ir dažniau serga, jų sveikata silpnesnė. Tačiau mes, kaip darbdaviai, galime sudaryti sąlygas, kad tokiems žmonėms būtų gerai dirbti. Turi būti paties darbdavio žmoniškumas, skatinimas įvairovės. Požiūris po truputį keičiasi, bet ne taip greitai, kaip užsienyje.
Žinoma, taip pat reikalingi pokyčiai ir įstatymuose. Kol darbdaviai bijos įdarbinti neįgalius žmones ar turės mokėti didesnius mokesčius, tol niekas nesikeis.
D. Tankeliun: Aš norėčiau paantrinti, kad ponios Irmos verslas yra puikus socialinės atsakomybės pavyzdys. Galbūt tie keturi metai ieškant darbuotojų jums ir padėjo atkreipti dėmesį į detales, į kurias įdarbinant sveiką žmogų, mes neatkreipiame dėmesio, pavyzdžiui, kaip platesnės durys. Galbūt tai menkniekis, tačiau įdarbinant neįgalų žmogų, tai gali būti kertinis dalykas, kodėl verslas neįdarbina, nes negali sudaryti darbui patogios vietos.
Jau nekalbu apie kolektyvo paruošimą „kitokiam“ žmogui, kad nebūtų apkalbų, kad negalvotų, kad neįgaliajam sudaromo išskirtinės sąlygos ir jis galės dirbti mažiau, o uždirbs tiek pat. Tam reikia subręsti.
– Darjuš, kas stabdo negalią turinčius asmenis įsidarbinti?
D. Tankeliun: Nuo senų laikų vyrauja požiūris, kad neįgalūs žmonės yra už kažkokių „užuolaidų“, jie visuomenėje nematomi. Taip daugelis tokių žmonių tiesiog įprato būti namuose ir gauti neįgaliojo asmens pašalpą. Tačiau galvoti apie aukštesnes galimybes, pačiam užsidirbti ir turėti kokybiškesnį gyvenimą dar to trūksta.
Iš kitos pusės jaunoji karta keičiasi – jie labiau pasaulietiškesni ir linkę išeiti į visuomenę. Žinoma, reikia dirbti su motyvacija, su ištraukimu iš įstaigų, šeimų, su „hyper“ tėvų globa, su neįgaliųjų žmonių įgalinimu.
Visko pokalbio klausykitės čia:
