Viskas prasidėjo vieno kambario bute
R.Berūkštienė kadaise dirbo garsiame Elektrėnų restorane „Perkūnkiemis“. Jam bankrutavus kolegė konditerei pasiūlė nieko nelaukti ir kurti savo verslą.
„Tai buvo postūmis, nuo to sakinio viskas ir prasidėjo“, – portalą lrytas.lt patikino Regina.
Veiklą ji pradėjo vieno kambario bute. Jame tilpo nedidelė krosnis ir plaktuvas. Tačiau ir iš ten galų gale teko išsikraustyti.
„Kai Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai atėjo mane patikrinti, jiems nebuvo vietos net kur dokumentų pasidėti. Darėsi ankšta, o gamyba plėtėsi.
Jie manęs paklausė: kada išsikelsite iš čia? Tai irgi tapo postūmiu ieškoti kitų patalpų ir suradau jas čia“, – esamas patalpas rodė pašnekovė, paminėdama, kad šioje vietoje iškaba „Saldi svajonė“ praeivių matoma jau apie 15 metų.
R.Berūkštienei pradėjus savo verslą konkurentų buvo. Tačiau itin trumpi jų veiklos metai konditerę nemenkai gąsdino: „Buvo kepyklėlių, bet jos užsidarė po kelių metų. Jei jos dirbo apie 7 metus, pagalvojau, tai kiek dirbsiu aš? Trejus? Bet ačiū Dievui – jau dirbu 25 metus.“
Dabar moteris jau yra subūrusi 14 žmonių komandą. Atėjusios dirbti konditerės kitų darbų galiausiai nebeieško: viena saldumynus kepa 16, kita – 12, trys – po 10 metų. Taip pat jai talkina buhalterė, vairuotojas, ir net sūnus.
„Jis labai daug padeda, pildo visas logistines lenteles, apskaičiuoja savikainas, o aš daugiau rūpinuosi gaminiais – skaičiuoju receptūras, darau kontrolinius, įvedu naujus gaminius, o jis viską supildo. Tai sūnaus pagrindinis darbas, jis yra labai įsitraukęs, nori šį verslą pratęsti“, – paaiškino pašnekovė.
Saldumynai – kone ant kiekvieno lietuvio stalo
Įmonė priima individualius užsakymus vestuvėms, krikštynoms, jubiliejams, tačiau daugiausia dirba su prekybos tinklais. O kad gaminiai būtų paruošti dar neprašvitus, viena konditerė darbą pradeda pusę šešių ryto. Kitos kiek vėliau – 6 valandą.
„Dabar yra labai daug konkurentų. Mes viską vežame į „Norfos“ logistiką, kur išdalija gaminius po visą Lietuvą. O „Norfai“ gaminius tiekia dar bent keturios konditerijos įmonės.
Kaune dar yra tinkliukas „Šilas“. Su juo pradėjome dirbti nuo 2006 m. Tada jis turėjo tik 3 parduotuves ir mūsų vairuotojas važiuodavo po kiekvieną parduotuvę Kaune, o dabar jų yra 26 ir dar plečiasi“, – pasakojo R.Berūkštienė, paminėdama, kad per mėnesį apyvarta siekia apie 35–40 tūkst. eurų.
Anot jos, apskirtai geriausia gaminius platinti būtent prekybos tinkluose, nes reikia tik pagaminti ir išvežti – daugiau nėra ką „sužiūrėti“. Prekiaujant patiems rūpesčių daugiau – tenka ir pardavėją samdyti, o jei jis susirgtų, reikia turėti ir antrą, kuris galėtų pavaduoti.
O šiuo metu rasti reikiamų darbuotojų ar konditerių – ne taip lengva. Vieni baigę mokslus gamina tik šeimai, kiti – jau turi darbus ir nenori jų keisti. O ir pats darbas fiziškai nelengvas, pamainos trunka po 12 valandų, tenka dirbti ir savaitgaliais.
„Bet ir vaikučius reikia išleisti į mokyklą, todėl moterys dirba po vieną pamainą. Bet paskui tie vaikai paauga, jau, žiūrėk, eina į ketvirtą klasę, bet jos vis tiek nenori eiti į darbą savaitgaliais. Taip įprato ir nepajudinsi. Visi nori turėti laisvą savaitgalį“, – kalbėjo ji.
Krizės net į naudą
Nors tenka ruošti gaminius ir su prancūziškais kremais ar šaldytomis cukruotomis vyšniomis, parduotuvėlėje pats populiariausias išlieka morenginis pyragas. Jį kepa jau 25 metus. Neatsilieka ir klasika tapę grietiniečiai, plikyti sausainiai, Napoleonas, griliažinis ir medaus tortai. O pačiai savininkei skaniausios yra kanelės.
„Vilniuje nėra tiek daug plikytų, orinių konditerijos gaminių. Prieš pandemiją važiuodavome į muges, tai žmonėms morengai ir plikyti pyragaičiai atrodė įspūdingi. Kiti būtent tokių neturėdavo, o paskui nusikopijuodavo“, – apie skirtumus tarp miestų kalbėjo pašnekovė.
Tačiau pandemija muges pristabdė. Vis dėlto konditerijos verslui tai net išėjo į naudą – apyvarta nė kiek nesumažėjo.
„Juk bent pirmais pandemijos metais visas mažas parduotuves uždarė, o didiesiems prekybos tinklams leido veikti, apyvarta tik padidėjo. Tada turėjome labai daug darbo.
Per krizę, kad ir kokia ji būtų, žmonės valgyti nori. Ir mėsos, ir konditerijos apyvartos didelės“, – sakė ji.
Visgi dabar brangsta kone viskas, R.Berūkštienė minėjo, kad energetikos pabrangimą ji pajuto, nes sąskaitose sumos paaugo net keliais šimtais eurų. Tačiau prekybos tinklai nesutinka kainų kelti. Pavyzdžiui, pirmą kartą 2008 m. „Norfai“ pateikusi savo produkciją iki šiol kainų pakeisti taip ir negalėjo.
Tačiau prekybos tinklas jos gaminius vertina ir prašo net 6 naujų: dviejų tortų ir keturių pyragų.
„Bet mes nepajėgiame. Pristatėme pavyzdžius, jiems visi patiko. Bet kaip tai padaryti? Štai kokia padėtis – nėra kam dirbti, trūksta pajėgumų, visi sėdi Užimtumo tarnyboje. Atsisakysime sutarties ir gaminsime tik 1–2 gaminius“, – skėsčiojo rankomis pašnekovė, paminėdama, kad vasaromis įdarbina ir moksleivius.
Apmokyti naują darbuotoją užtrunka apie mėnesį, nes yra 20 gaminių, o jų receptai, kremai, apdaila yra skirtinga. Tačiau konditerijos mokslai nebūtini. Kaip sakė R.Berūkštienė, galima apmokyti ir „žalią“ žmogų: „Viena mergaitė pas mane atėjo dirbti dar būdama 17 metų, bet ji buvo labai darbšti ir dabar jau 12 metų čia dirba.“
Ir esamose patalpose darosi ankšta
Visgi moteris pripažino, kad dabartine parduotuvėlės vieta nėra itin patenkinta, nes ši – antrame aukšte. Kai kuriems žmonėms, ypač vyresniems, užlipti laiptais viršun nėra taip lengva, o sunkumų kyla ir daugiau.
„Jei ne bendros durys su gamybinėmis patalpomis, šita parduotuvė būtų seniai uždaryta. Vairuotojams reikia praeiti, tiekėjams atvežti prekes, priimu ir užsakymus, o kur pasikalbėti su žmogumi apie tą tortą? Bet jau vietos trūksta, patalpos per mažos. Kartais pasvarstome, kad reikia uždaryti šitą parduotuvę ir būtų čia šaldymo kamera“, – pasakojo ji.
Tai nėra tik žodžiai, kadangi veikla plečiasi ir toliau, R.Berūkštienė jau yra įsigijusi naujas 1000 kv. m gamybines patalpas prie Vievio (Elektrėnų sav.), tačiau į jas dar neišsikėlė. „Laukiame palankesnių sąlygų, reikia rekonstrukcijos“, – sakė konditerė.
Tiek metų saldumynus kepanti R.Berūkštienė neslėpė, kad darbe tikrai pavargsta, nes laisvadienių ji neturi. Visgi kito darbo ir nenorėtų.
„Čia to darbo yra, yra ir yra...“ – palingavo galva ji. – Bet tai ir mano hobis.“
