Augučiai buvo pirmieji, kurie kartu su kaimynais pirmieji pradėjo kurtis Kardokų ekobendruomenėje.
Į kaimą Kazlų Rūdos krašte pora atsikraustė grįžusi iš Airijos. Rolandas pasakoja, kad dar gyvenant ten kilo mintis pasistatyti namą. Anksčiau būta minčių, kad būstas turėtų būti kuo natūralesnių medžiagų. Tuo metu žinojo tą, ką statė mūsų senoliai – tradicinius rąstinius namus. Tačiau Airijoje naršant internete už akių užkliuvo užsienio šiaudinių namų pavyzdžiai. „Tai atrodė labai nauja“, – prisimena R.Augutis.
Sugalvojus statytis šiaudinį namą, Augučiai susipažino su Petru Devižiu. Jis – architektas ir šiaudinių namų Lietuvoje pradininkas.
„Šiaudiniai namai mane labai sužavėjo natūralia medžiaga, kuri iš principo nieko nekainuoja. Tuo metu tokių namų Lietuvoje buvo tik keletas, mes greičiausiai pakliuvome į pirmąjį dešimtuką. Dabar jų bus tikrai virš 100“, – sakė Rolandas.
Apvalus namas
Kardokų bendruomenės pradininkų būstas įdomus ir tuo, kad jis apvalus. Namą Rolandas pastatė pats, jo žodžiais tariant, iš kitkų. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio pastatyti molinį namą paprasta.
Šiaudiniai ryšuliai statant būstą dedami panašiai kaip plytos, po to namo sienos tinkuojamos natūraliu molio tinku. Šiaudas, pasak Rolando, šilta medžiaga, tačiau ji kaip vata: vėjas pūs ir prapūs, todėl reikia izoliacijos. Augučiai darė senovinį tinką. „Nebijojome nė karvės mėšlo, kurį rinkome laukuose rankomis. Tai – ir antiseptikas, ir tinklas pasidaro nepaprastai plastiškas, o išdžiūvus sienoms kvapas dingsta“, – aiškina vyras.
Molis šilumą kaupia ir ją išspinduliuoja. Atiduoda ir drėgmę, todėl tokiuose namuose niekada nebūna sausa – čia lengva kvėpuoti, o žiemą šilta.
Jei siena gerai nutinkuota, pelė neturės kur įlįsti. Be to, apsaugai naudojami metaliniai tinkleliai, kurie dedami palei grindis, panašiai daroma ir palei stogą.
Lietus moliui nėra labai palankus, tačiau yra priemonė, kuri vadinasi stiklo vanduo – jis padaro vandeniui atsparų barjerą.
Moliniams namams statyti tinka ir iš žemės iškastas molis, tačiau patys Augučiai savo būstui vežėsi molio miltelius iš Palemono keramikos. Taip paprasčiau dirbti, nes žemėje glūdintis molis gali būti per liesas arba per riebus – toks netiks namui statyti, trūkinės. Teks jį gerai išmirkyti, po to per „mėsmalę“ persukti maišant su vandeniu. Padaryti įmanoma, tačiau sudėtinga.
Nerasite durų
„Namo nespėjome baigti – puolėme į veiklas. Dar ir šiandien gyvename nebaigtame name. Matėme visokias namo vizijas, įsivaizdavimas keičiasi su metais, ir viduje daug kas keitėsi“, – pasakoja šeimininkas.
„Ar durų visame name nėra irgi dėl to, kad jis vis dar nebaigtas“, – klausiu.
O Aušra paaiškina: „Durų nėra, nes tokia buvo vizija – kad visi kartu būtume bendroje erdvėje. Tačiau dukros užaugo ir jau durų prašo, norėtų turėti savo erdvę“.
Prieš atsikraustydami į Kardokus tiek Aušra, tiek Rolandas gyveno butuose. „Kai žmogus iš dėžutės ateina į pievą, jis nenutuokia, kokio namo jam reikia. Todėl visada rekomenduojama susismeigti kuolus ir apkabinti juos paklodėmis, kad įsivaizduotum, kur baigiasi sienos.
Petro viena minčių ir buvo – nematuokite žingsniais, metrais, o pajauskite. Mūsų namas nėra labai didelis, bet tikrai nėra ir mažas“, – sakė R.Augutis.
Šeimos žemėje kyla ir antrasis šiaudinis namas. Iš pradžių šeimininkai galvojo į jį perkelti edukacijas, kurias siūlo atvykstantiems į „Laimės namus“, įrengti nakvynės vietas. „Bet mūsų merginoms ten labai patinka, jos nori savo kambarių. Be to, žmones tikriausiai labiau traukia apvali namo statyba – vis tiek norėsis ateiti čia, apčiupinėti sienas, apžiūrėti. Dar nuspręsime“, – kalbėjo Aušra.
Gyvena iš edukacijų
Svečius į savo namus Augučiai pradėjo kviesti rengdami seminarus ir stovyklas. Kalbėti atvykdavo tie, kurie patiems šeimininkams būdavo įdomūs, o temos sukdavos pačios įvairiausios – ir apie astrologiją, ir apie dvasinį tobulėjimą.
Dabar šeima gyvena iš edukacijų. Važiuoja čia ir moksleiviai, ir suaugusiųjų kolektyvai. Su mažiausiais pina laimės aitvarėlius, gamina medinius amuletus, su moterimis ir vyrais – mandalas, Aušra pievoje veda pasaulio tautų šokius. Bet populiariausia – maisto gaminimo pamokėlė. Augučiai bendradarbiauja su visuomenės sveikatos biurais – veda sveiko maisto gaminimo edukacijas.
„Žmonės pas mus atvažiuoja pasisemti šilumos, meilės, laimės. Atrodo, tarsi nieko tokio nedarome, kad meilę ir laimę dalintume, tačiau jie tai čia randa. Galbūt tai kyla iš mūsų veiklų, iš dėmesio, – svarsto Rolandas. -
Visi siekiame laimės. Galbūt skirtingai ją suvokiame. „Laimės namai“ apima daug laimės sričių: laimė bendrauti, laimė pietauti, laimė tiesiog atsipalaiduoti. Kažkam laimė – sutikti gerą draugą, kažkam laimė – skaniai pavalgyti, kažkam laimė – pabūti gamtoje. Mes, būdami gamtoje, prisipildėme laime ir norėjome ja pasidalinti. Visi gyvenkite savo širdimi, eikite, kur norite – galbūt tai laimė, kai žmogus pamato, kad galima daryti ir kitaip“.
„Arba laimė būti išklausytam. Kai žmonės čia susirenka, jie pradeda pasakotis, nes mes klausomės“, – priduria namų šeimininkė.
Mieste – nesuvokiamas jausmas
Dabartinis Augučių gyvenimas stipriai nutolęs nuo to, koks jis buvo iki išvykstant į Airiją. Tiesa, Aušros ankstesnė veikla siejasi su dabartine. „Aš toli nenuėjau. Esu baigusi renginių organizavimą. Dirbau Kybartuose kultūros centre, mokyklose, – pasakojo A.Augutė. – Vyro idėja gąsdino – ką aš veiksiu kaime viena uždaryta? Pradėjome galvoti: jei nelabai galime kur išvažiuoti, tai gal priimame žmones pas mus“.
O štai Rolando kasdienybė apsivertė aukštyn kojomis. „Kaune dirbau kriminalinė policijoje, tačiau vidinis šaukimas ir noras pamatyti kažko daugiau buvo stipresnis“, – kalbėjo R.Augutis.
Kadangi dirbdamas policijoje užėmė gana aukštas pareigas, tačiau neturėjo tam reikiamo išsilavinimo, o vyko reformos, įstojo į menotyrą. Ten ir susitiko su Aušra.
Kai pora po penkerių metų, praleistų Airijoje, apsisprendė gyventi kaime, buvo besistebinčių. „Mano tėvai pabėgo iš kaimo – sakė: Siaubas! Ką jūs čia darot? Kur einat?“ Bet jutau kažkokį vidinį vedimą. Labai pamilau mamos tėviškę. Užaugau Kaune, atrodo, visai kitame pasaulyje. Bet viskas keičiasi, – kalba Rolandas. -
Į miestą nebenorėčiau. Kai atėjome čia gyventi, labai norėjosi tylos. Dvejus metus buvo tik statybos – niekur nevažiavome. Atrodo, prisipildai tylos. Viskas keitėsi: keitėsi požiūris, suvokimai, atrodo, nieko nedarai – tik būni gamtoje. Nereikia tik alkoholio vartoti ir išbūti tokiame tyrume.
Būdavo, nuvažiuoji į miestą, tuoj pradėdavo skaudėti galvą. Nesuvokiamas jausmas. Po to jau griežtai susiplanuodavai maršrutą, kad be reikalo nevažinėtum po Kauną. Grįžti – iš karto basas ant žolės, į vandenį – ir viskas nueina“.
