Muziejus po atviru dangumi
„Nenoriu eiti, noriu likti čia“, – ašarojo ant rankų nešamas mažylis. Tėvai lietuviškai bandė berniuką nuraminti aiškindami, kad muziejus – ne vieta žaisti. Kaip jam patikėti, kad ne vieta, jei kampe sukrauti įvairiaspalviai ratuoti žaislai?
„Toks jau šis namas – daugybę senų daiktų čia paliko net penkios jame gyvenusios kartos: medinių, keraminių, stiklinių, porcelianinių ir plastikinių indų. Daugybę eksponatų sunešė ir patys Ventspilio gyventojai. Būna, lankytojai vaikštinėja, dairosi ir kiekvienas atranda ką nors savito.
„O, mano močiutė tai turėjo!“ – nustemba. Taip ima lietis prisiminimai“, – pasakojo gidė.
Vesdama iš kambario į kambarį ji stabtelėjo ties kūdikio lovele. „Pabarkšt“, – ir jos rankoje atsidūrė barškutis – sudžiovinta kiaulės pūslė, į kurią priberta žirnių.
Šis XIX a. menantis etnografinis namas Ventspilyje, žvejybos muziejuje po atviru dangumi, – paskutinės jo gyventojos Valentinos Žukos dovana.
„Valentina buvo šviesuolė. Važinėdavau pas ją pasišnekėti ir ji pasakodavo apie karą, žvejus, jų laukiančias žmonas“, – pratarė gidė.
Pats lauko muziejus, pradėtas kurti kone prieš 70 metų, liudija apie žvejų gyvenimą XIX–XX a. Pirmojo jo direktoriaus Andrio Šulco visi giminaičiai eidavo į jūrą – jie buvo žvejai. Andris norėjo parodyti, kuo žvejų gyvenimas skyrėsi nuo žemdirbių, ir pradėjo kurti ekspoziciją. Patekti į ją galima iš Rinkos gatvės (Rinka iela 2).
Kanojos ir kepsniai
Nuo Ventspilio apie 30 kilometrų žvyrkeliais, o pakeliui – nė gyvos dvasios. Tik tada, kai rodyklės pakelėje nuveda į „Daba laba“ stovyklavietę, ant tako išdygsta Reinis Pižikas (Pižiks). Tai vieta, kur turistams jis nuleidžia į upę kanojas. Ir iki jūros jomis irkluojant Stendės, paskui – Irbės upe nepavyksta pamatyti nė vieno žmogaus.
„Oi, kaip skaniai kvepia!“ – išsprūsta nuostaba medžių tankmėje pamačius sumūrytą krosnį.
„Kafejnica“, – užrašą nuo žemės pakėlęs Reinis pasiūlė pasirinkti patiekalą iš meniu. Gal picą? O gal žvėrienos kepsnį? Kitokios mėsos miško kavinėje net nėra, bet yra maisto, tinkamo ir patiems išrankiausiems, ir gardžių naminių ledų.
„Neturėjau pinigų, bet turėjau draugų. Jie patikėjo mano sumanymu – jų paskolino. Nusipirkome visureigį, kanojų bei priekabą joms vežti ir pradėjome kviesti turistus“, – tokia 2009-aisiais buvo „Daba laba“ pradžia. Būtent per patį sunkmetį Loreta ir Reinis nutarė gelbėtis – pasitraukė iš Rygos ir ėmėsi turizmo paslaugų netoli Ancės miestelio.
„Plaukimo turizmo sezonas trumpas, vos pora mėnesių, todėl sugalvojome daugiau veiklos – įsigijome lankų ir įrengėme poros kilometrų ilgio „medžioklės“ maršrutą.
Taip pat rengiu safarį – „Land Rover“ traukiame į Ancės pelkes tankų pramintais keliukais. Sovietmečiu ten buvo poligonas, kuriame tankistai mokėsi vairuoti. Dabar tai gamtos oazė“, – pasakojo Reinis.
Draugų kompanijos, mokiniai, jaunavedžiai su svečiais, šeimos su vaikais, neretai įmonių darbuotojai – tai gausiausi „Daba laba“ lankytojai. Jie išsirengia į 4 valandų šaudymo iš lankų žygį, o grįžę gardžiai pavalgo tai, ką „Kafejnica“ pastogėje pagamina Loreta. Yra galimybė pernakvoti palapinėse – tam įrengtos 6 stovyklavietės.
„Draugams grąžinau visas skolas – dabar jau viskas kitaip. Kurše visi mane jau pažįsta, Latvija juk maža“, – nusišypso Reinis.
Kolkos ragas ir pyragas
Kas yra Kolkos ragas? Į šį lyvės Janetos Marinskos (Janet Marinska) klausimą labai norėtųsi atsakyti taip: „Žemės pakraštys.“
Juk tai šiauriausia Latvijos vieta, kur ties smėlio nosimi viena į kitą atsitrenkia Baltijos jūros bangos ir Rygos įlankos bangelės. Ir kur vėjai pastaruoju metu smarkiai darbuojasi, pakrantėje priguldydami išrautų medžių. Šiai lyvių žemei jūra negailestinga, pamažu ją gremžia, nusinešdama krantų smėlį.
Ten, kur XIX a. būta švyturio, dabar tėra akmenų krūva ant kranto. Laivus apie pavojų įspėjantis dabartinis švyturys iškilęs toli jūroje esančioje vienintelėje Latvijoje saloje, o ir ta dirbtinė. „Seklu ir banguota. Ši vieta pavojinga ir žmonėms, ir laivams“, – užsiminė Janeta.
Vis dėlto latviai raukosi girdėdami turistus sakant, kad Kolka – užkampis. Jie įsitikinę, kad tai – Europos centras, ir kaip įrodymą menininkai tam pastatė paminklą.
Anot Janetos, dauguma latvių sovietmečiu Kolkos rage net nėra buvę: pasienis, sovietų poligonas, užtvarai sustabdydavo visus. „Pats Kolkos miestas buvo gyvybingas – gyvenome savo gyvenimą“, – užsiminė jame gimusi ir augusi Janeta.
Lyvių žemės ji nepaliko – ten pat puoselėja lyvių sodybą „Ūši“. Ji priima svečius kempinge prie savo namų ir specialiai jiems pastatytame name. Sodyboje Janeta rengia išskirtines edukacijas – moko kepti tradicinį lyvių gardumyną „Sklandrausis“.
„Lyvių kalba jis vadinamas „sūrkak“ – dideliu pyragu, tačiau būtent „Sklandrausis“ yra suteikta garantuoto tradicinio patiekalo ES apsauga.
O tai reiškia, kad jį kepant naudojami tik nurodyti produktai: tešla minkoma iš ruginių miltų, užplikytų verdančiu vandeniu ir įdėjus sviesto, o į tešlos krepšelius dedamos trintos bulvės ir morkos“, – paaiškino Janeta.
Tokiems lyvių gardumynams paruošti reikia laiko – reikia išvirti daržoves, nuvalyti, sutrinti, padaryti tešlą, sumaišyti, sudėti, iškepti. Štai todėl sodybos virtuvėje Janeta priima nedaug žmonių. Kas kita – pavėsinė „Ūši“ kempinge, kurioje telpa didelės svečių grupės.
„Tradiciniai patiekalai patinka turistams – karbonadas juk visur vienodas, neįdomu. O aš ant laužo priverdu jiems grūdų košės ir vaišinu gardumynu „Sklandrausis“. Ir tai darau 18 metų“, – sakė J.Marinska.
Prajuokina ir sugraudina
„Pasipuošiu ir pasitinku iš autobuso išlipančius keliauninkus. Atsivedu juos prie jūros ir pasakoju lyvių kalba apie žvejus ir žvejybą. O tada imame žaisti.
Žvejai traukdavo tinklą – svečiai traukia virvę, žvejai nukabindavo nuo tinklo žuvis, mes – medines žuveles, žvejai mesdavo guminį batą varžydamiesi, kuris toliau nusvies, – mėtome batą ir mes. Ir tie dideli žmonės prie jūros tampa žaidžiančiais vaikais“, – taip apie savo šeimos žvejų ūkį „Dieninas“ prakalbo jo šeimininkė Iveta Celkartė (Celkarte).
Sename prosenelių name Bėrzciemio (Berzciems) žvejų kaime (dabar – miestelyje) ji svečiams pakloja lovas poroje kambarių – tik tiek jame yra vietos. Bet apgyvendinimas tėra viena žvejų ūkio „Dieninas“ paslaugų. Kita – darbas, kurį dirba visa Ivetos šeima.
Jos vyras Oskaras žvejoja jūroje. Sugautos žuvys arba išrūkomos, arba kepamos – gaminama įvairių jų produktų. Laukiant svečių priverdama ir žuvienės, kurią, susėdę į užstalę po žaidynių prie jūros, jie susrebia pasigardžiuodami.
„Neturime standartinio meniu – vaišiname tuo, ką duoda jūra. O kai svečiai pavalgo, dar pakalbu su jais – susieju istoriją su dabartimi, su prigimtiniu žmogaus noru būti mylimam ir mylėti. Per tas kelias susitikimo valandas pamatau ir nuo juoko ištryškusias jų ašaras, ir slepiamą graudulį“, – sakė Iveta.
Pėstute palei jūrą – 1419 km
„Jūrtaka“, arba „Jūrų takas“ – „Jūrtaka“, arba „Jūrų takas“ – tai dalis europinio E9 pėsčiųjų maršruto. Jis prasideda Portugalijoje ir baigiasi Estijoje. Maršrutas driekiasi pakrantėmis – Ramiojo vandenyno, Lamanšo sąsiaurio, Šiaurės jūros ir Baltijos jūros. Pastarosios atkarpos ilgis siekia 1419 kilometrų.
Tokiam keliui nuo Nidos iki Talino pėstute įveikti reikėtų maždaug poros mėnesių.
Maršrutas taip suplanuotas, kad kas 20 kilometrų būtų galima pailsėti, – sustoti nakvynės. Žemėlapyje nurodyta, kiek kilometrų ir kokia kelio danga driekiasi, kiek laiko prireiks kiekvienai atkarpai įveikti.
Nurodyta, ką galima apžiūrėti pakeliui, pavyzdžiui, Negyvąsias kopas Kuršių nerijoje, Latvijoje – Papės gamtos parką. Daugiau informacijos – https://baltictrails.eu/lv/coastal
Ką dar pamatyti jūros apsuptame Kurše?
Ventspilio koncertų salė „Latvija“ ir muzikos mokykla. Tai vieta, kur gerinami rekordai. Latviai, padedami vokiečių, koncertų salei parūpino didžiausią pasaulyje pianiną, kurio aukštis siekia 4,7 metro. Jis turi ilgesnes ir plonesnes boso stygas, kurios skleidžia aiškesnį, švaresnį ir stipresnį garsą nei įprasto dydžio klavišinis instrumentas. Kitas instrumentas – vargonai, kuriuos sudaro net 350 vamzdžių.
Toje pačioje salėje ir koncertuoja garsiausi pasaulio atlikėjai, ir meistriškumo egzaminus laiko muzikos mokyklos mokiniai. Ten pat veikia Ventspilio muzikinė biblioteka.
„Svečius kviečiame į edukacijas, skirtas pažinčiai su muzika. Kartu pamokome ir fizikos – vaikai nustemba matydami, kaip per jų rankas pasklidusi srovė tampa garsu“, – tai tarusi bibliotekos vedėja Inga Almanė parodo, kaip viskas vyksta.
Užsisakant ekskursiją po salę „Latvija“ verta žvilgtelėti į renginių datas, pavyzdžiui, liepos 24-ąją bus švenčiamas šios koncertų salės jubiliejus, o rugpjūčio pradžioje laukia Ventspilio miesto šventė. Daugiau informacijos – www.koncertzalelatvija.lv
Inovatyvus mokslo centras „Vizium“ Ventspilyje atidaromas liepos 18 d. Jo projektą sukūrė lietuviai architektai – tai Audriaus Ambraso komandos darbas. Šio centro sumanytojų tikslas – sudominti vaikus mokslu, inžinerija, technologijomis ir paskatinti juos ateityje tai studijuoti. Taip pat norima Ventspilio turizmo sezoną padaryti nepertraukiamą – gyvybingą kiaurus metus.
„Sumanymas tapo realybe. Buvau užėjusi į centro vidų – tai tarsi ateities miestas.
Išbandžiau vieną simuliatorių, imituojantį, kaip vyksta žemės drebėjimas. Buvo baisu“, – pratarė Ventspilio turizmo informacijos centro darbuotoja Natalija ir patarė: šeimos su vaikais tegu planuoja jame praleisti ne mažiau kaip 4 valandas, praalkus pavalgyti tikrai bus kur.
„Vizium“ įrengti net 7 paviljonai ir 80 ekspozicijų, tad į centrą knietės sugrįžti ne kartą. Daugiau informacijos – www.vizium.lv
Kur verta pavalgyti ir apsistoti?
Šeimos viešbutis „Roja“ ir restoranas „Otra puse“. Šeimininkai svečiams pataria palydėti besileidžiančią saulę – iki jūros nuo viešbučio vos kelios minutės pėstute.
Gardžius pusryčius paruošia pati šeimininkė. Adresas: Roja, Jūras iela 8; www.rojahotel.lv
Restoranas „Skroderkrogs“ garsėja gardžiais patiekalais ir ne itin didelėmis kainomis. Adresas: Ventspilis, Skroderu iela 6; www.facebook.com/skroderkrogs
Viešbutis „Kupfernams“. Jis įkurtas XIX a. vokiečio Aleksandro Kupferio statytame pastate. Statinys įrašytas į Europos kultūros ir istorijos paveldo sąrašą, o medinės jo durys – išskirtinis Latvijos kultūros paminklas. Adresas: Ventspilis, Karla iela 5; www.hotelkupfernams.lv
Kempingas „Melnsils“ netoli Kolkos rago. Šių metų naujiena kempinge – poilsiui skirtas statinys, suprojektuotas kaip laivas. Šioje poilsiavietėje nuomojami dviračiai – parengtos pažintinės gamtos trasos. Daugiau informacijos – www.melnsils.lv
Daugiau informacijos apie turizmą Kurše – interneto svetainėje https://www.latvia.travel/
