Kavinės turėti net neplanavo
„Mano šeima prieš keletą metų investavo į interjero saloną „Bali Wood“, buvo atidaryta ir maža kavinukė. Atsilaisvinus šalia esančioms patalpoms jie nusprendė kavinę perkelti į jas ir tą kavinę vystyti su partneriais.
Tėtis manęs paprašė sukurti interjerą šiai kavinei. Įkūrėme ją tvariai, pirkome labai mažai daiktų. Daug ką radome močiutės namuose, viską į tą kavinę ir sunešėme, tad išėjo miela, jauki kavinukė, kuri iškart man tapo artima“, – apie santykio su šia vieta pradžią pasakojo Dominyka Kybartaitė.
Tačiau kavinė nebuvo pelninga, todėl nuspręsta ją uždaryti.
„Pagal išsilavinimą esu architektė ir tuo metu dirbau architektūros ofise, nors jau supratau, kad tai nėra man tinkama specialybė, nenoriu šito darbo. Kai tėtis pasakė, jog kavinę uždarys, pagalvojau, kad galėčiau perimti kavinės valdymą ir įkurti ją savaip“, – prisiminė akimirką ji.
O ką čia naujo sugalvojus? Dar Londone architektūros mokiusis Dominyka dažnai užsukdavo į kinų kvartalą pasimėgauti maistu, sužinoti apie jų kultūrą. Ją taip žavėjo Japonija ir Pietų Korėja, kad kurį laiką Dominyka net mokėsi korėjiečių kalbos, o vėliau viena pati dviem savaitėms išvyko patyrinėti Pietų Korėją.
„Ir gaminti kitaip jau nebemokėjau, atrodo, kitų receptų, apart azijietiškų, nebežinau“, – juokėsi pašnekovė.
Tad svarstant apie naują kavinės konceptą mintys iškart ėmė suktis apie Aziją.
„Norėjau, kad tai būtų dienos kavinė, kad būtų geri azijietiški pusryčiai su gera kava. Susiradau partnerę ir virtuvės šefę, kuri nemažai laiko dirbo kavinėse, ten gamindavo azijietišką maistą. Tad sugalvoti jai naują meniu nebuvo sudėtinga. Be to, pas mus net Užkalnis buvo atėjęs, pasakęs, kad mūsų blyneliai skanesni nei pačioje Japonijoje“, – portalui lrytas.lt pasakojo D.Kybartaitė.
„Dabar esame trys 25–27 metų merginos, kurios sukasi šioje kavinėje. Aš labiau idėjų generuotoja, vadovaujančioji, partnerė – mano dešinioji ranka, prižiūrinti personalą, vidinę veiklą, ir šefė. Nors iš tiesų visos darome ką tik reikia, aš ir pati dirbu, aptarnauju, kavą ruošiu, maistą gaminu, grindis plaunu“, – papildė ji.
Ši atnaujinta kavinė duris atvėrė tik pernai spalį, tačiau nuo pat pirmų dienų neatsigina klientų.
„Nuo pirmų dienų ilgos žmonių eilės stovėjo, pradžioje net nesugebėjome su tuo susitvarkyti. Esame pamiršusios 10 žmonių grupės rezervaciją ir jiems atvykus jų negalėjome aptarnauti, nes tiesiog nebuvo vietos. Nuo tada iškart įsigijome rezervacijų programėlę“, – juokdamasi prisiminė pačią pradžią ji.
Žmones patraukė išskirtinumas
Savo sėkmės paslaptimi laiko išskirtinumą – klientui suteiktą laisvę susikomplektuoti patiekalą pačiam.
„Pavyzdžiui, pusryčiams pagaminame dviejų tipų kiaušinienes, bet visus kitus priedus klientas gali pasirinkti pats. Visi garnyrai, užkandžiai, padažai, kiti priedai – japoniški, mūsų gaminti. Kiekvienas gali pasirinkti pagal savo skonį, tad čia randa, ką valgyti, ir vyresni, ir jaunesni“, – teigė D.Kybartaitė.
Iš pradžių ji buvo nusprendusi šioje kavinėje tiekti tik pusryčius, taip gimė ir kavinės pavadinimas „Tamago“, reiškiantis „pusryčius“. Tačiau klientų srautams net ir bėgant dienai nemažėjant, o šalia esant ir nemažai ofisų, neišvengiamai teko įvesti ir pietų meniu. Taip paskui sekė ir vakarienė.
„Pavyzdžiui, dabar vakarais galima valgyti korėjietišką gatvės maistą, o žiemą siūlėme žmonėms karštus puodus, pilnus sultinio ir įvairių pagardų. Puodus su kaitlentėmis pastatydavome žmonėms ant stalo ir per 20 minučių prieš jų akis visa tai išvirdavo. Tada sriubytę jie patys galėdavo įsipilti, draugams įpilti, dalintis“, – pasakojo savininkė.
Taip pat, jos manymu, klientus subūrė ir azijietiškas maistas, mat, nors tokių kavinių Lietuvoje daugėja, jų dar nėra užtektinai. Dominykos akimis, net azijietiškų drabužių ar namų apyvokos priemonių parduotuvių Lietuvoje nėra tiek daug, ir tai taip pat gali tapti naujo verslo idėja.
„Nežinau, ar norėčiau dar vienos kavinės. Azijietiškų prekių parduotuvę daug labiau matyčiau kaip antrą verslą“, – paminėjo ji.
Specialisto patarimai pravertė
Visi, kas tik netingi, sako, jog išlaikyti kavinę ar restoraną – be proto sudėtinga, tad geriau nuo tokio verslo bėgti. Tačiau D.Kybartaitė tiki, jog viskas priklauso nuo požiūrio – jeigu žmogus abejos ir galvos, kad jam nepavyks, taip ir bus, o jei bus šventai tikima sėkme, ji ateis.
„Apskritai, aš į restoranų verslą atėjau iš architektūros srities, tad man gaminimas ir grindų plovimas – tikras džiaugsmas. Man patinka bendrauti su žmonėmis, matyti, kaip jie valgo, nusišypso, padėkoja, išeina laimingi. Tai – tikra dovana man.
O jei ir nepasiseks su šiuo verslu, bent bus pabandyta. Juk kiek daug tokiame versle išmokstama, visa tai – neįkainojama, jokiame universitete tiek žinių neįmanoma gauti“, – sakė pašnekovė.
Visgi Dominyka, pirmąkart vystydama tokį verslą, pajuto šiokią tokią informacijos stoką. Todėl ji pasinaudojo „Swedbank“ siūloma galimybe smulkaus verslo atstovams pasikonsultuoti su įmonės finansų ekspertu.
„Konsultacijos vyko labai tinkamu metu, kai turėjome nemažai finansinių iššūkių. Galima sakyti, kad iki tol aš nemačiau matematinės formulės, nes jos tiesiog nežinojau, o kai nežinai, tai ir nematai.
Dabar labai vadovaujuosi visu tuo, ką konsultantas patarė, kaskart vis perskaitau užrašus iš naujo, bandau viską įgyvendinti“, – teigė ji.
Viena iš išmoktų pamokų buvo apie finansų valdymą – jeigu įmonės sąskaitoje yra pinigų, dar nereiškia, kad verslas pelningas, mat sandėlyje gali trūkti produktų, algos dar neišmokėtos, o galbūt dar turima ir skolų. Tad visus uždirbtus pinigus nukreipus šiomis kryptimis sąskaita gali kaipmat ištuštėti.
„Taip pat išsigryninome, kad pelną reikia skirstyti ne tik papildomoms išlaidoms ar taupymui, investicijoms, bet ir vadovo atlyginimui. Kaip sužinojau, dažnai būna, jog vadovas sau moka mažiausią atlyginimą, viską atiduoda darbuotojams ir įmonei, tada prarandama motyvacija, o be vadovo, idėjų generuotojo, nebūtų ir visos įmonės.
Tad, jei vadovo atlyginimas bus per mažas, kyla didelė rizika, kad viskas subliūkš“, – apie išmoktą pamoką kalbėjo Dominyka, prisipažindama, kad iki tol sau mokėjo tikrai ne pačias didžiausias sumas ir manė, kad tai – normalu.
Dar vienas svarbus akcentas – pinigams patinka struktūra, o ne emocijos ir impulsyvūs sprendimai. Tad spontaniškai nusprendžiant, kad galima viena ar kita sau leisti, nusipirkti, pinigai gali greitai dingti.
„Turi būti sistema ir konsultantas mums, kaip tokiam smulkiam verslui, pasiūlė labiausiai orientuotis į pelną. Vadovaujantis nurodyta sistema, pinigai turėtų likti, įmonė neturėtų tapti pinigų valgymo mašina, ji turėtų tapti pinigų darymo mašina. Apie tokias sistemas būtų naudinga žinoti kiekvienam verslui“, – pripažino ji.
Valdykite verslo finansus sklandžiau: Smulkiajam verslui – „Swedbank“.
