„Man patinka kepti gardėsius, bet nemėgstu jų puošti. Puošyba man kelia įtampą, stresą. Tai – viena priežasčių, kodėl mano kepykloje nėra vaikiškų tortų“, – taip spalvotų kepinių nerandantiems tėveliams kepyklos „Desertų poezija“ feisbuke pasiteisino sertifikuota konditerininkė Jolanta Vietienė.
Yra ir dar viena priežastis, apie kurią skanumynų mėgėjams kalba Jolanta. Tai – natūralumas ir tvarumas, todėl sintetiniams dažams bei prieskoniams jos kepyklėlėje beveik neskiriama vietos.
„Tortas be dažų. Raudona spalva – iš natūralių produktų. Galite tuo patikėti?“ – sukėlusi naujų kepinių nuotraukas į feisbuką savo klientų klausia Jolanta. Ir jie patiki.
Įžvalgios draugės dovana
Raseinių rajone, Sukuriškių kaime, gyvenanti moteris kepyklą „Desertų poezija“ įsirengė 2019 metais.
Tai, ką pagamina, šiuo metu pasiekia ne tik regione gyvenančių žmonių švenčių stalą – užsakymai sklinda plačiai. Dažniausiai, ypač vasarą, jais gardžiuojasi vestuvininkai.
Maždaug puspenktų metų kepyklai, dar pora metų prieš ją – paruošiamoji veikla. Tiek asmeninio verslo patirties turi konditerininkė J.Vietienė.
„Nenutuokiu, kodėl po vidurinės mokyklos sumaniau mokytis kirpėjos profesijos. Tai nebuvo darbas, kurio troškau, niekada kirpėja nedirbau. Norėjau kitko – norėjau daryti manikiūrą, tad baigiau jo mokymo kursus ir manikiūrininke dirbau dešimtį metų“, – į praeitį žvilgtelėjo J.Vietienė.
Kepti tortus ji pradėjo Raseiniuose mokydamasi vidurinėje mokykloje, pasak jos – paprastus, neišskirtinius.
„Man patiko konditerija, tiktai tiek, kad vėliau, kai sukūriau šeimą, šis pomėgis nuslopo – neliko tam laiko.
Virsmas įvyko, kai draugė 35-ojo gimtadienio proga padovanojo kuponą trijų dienų konditerijos mokymams. Pamaniau: kam jau kam, bet man tikrai nereikia nieko mokytis, išmanau konditeriją. Tačiau nuvažiavusi į Kaune esančią konditerijos studiją „Baker Street“ supratau, kad iš tiesų esu „beraštė“.
Tai buvo prancūziškos konditerijos kursai, kuriuose man viskas buvo nauja, nesuprantama. Tokių kepinių pas mus dar nebuvo. Tris dienas aš viską filmavau, konspektavau ir tebesaugau anuomet kepiniais virtusias receptūras. Jau rūpi jas vėl atsiversti, nes nuo pirmųjų kursų praėjo daug laiko, viskas gali kitaip atrodyti“, – apie kelio pradžią link savojo verslo pasakojo J.Vietienė.
Baigusi kursus Jolanta po truputį pradėjo kepti prancūziškus saldėsius – savarankiškai išbandyti receptūras, dalintis ir stebėti, kaip reaguoja ragautojai. Netruko paaiškėti, kad jiems skanumynai labai patiko, nes pasipylė draugų prašymai įvairioms progoms ar be jų iškepti tortų.
Liežuvis tebesipina tariant kruasanų – prancūziškų sviestinių ragelių pavadinimą, kanelių, eklerų, prancūziškų migdolinių sausainių makarunų – taip pat. O kokių dar būna prancūziškų saldumynų?
„Prancūziškai konditerijai būdinga tai, kad tortai ar pyragėliai gaminami klojant įvairius kremo sluoksnius ant vienasluoksnio biskvito pagrindo, neretai jų glazūra blizga.
Man pačiai labai skanus desertas, kurį gamindama ant išsikeptų sausainių trupinių, subertų į stiklinį indelį, dedu mangų ir pasiflorų įdarą bei baltojo šokolado ir grietinėlės kremą – ganašą“, – sakė Jolanta.
Startas – prieš pandemiją
„Buvo vis įdomiau ir įdomiau, baigiau dar vienus, antrus, trečius kursus. Klientų ratas ėmė didėti, vienos orkaitės namuose nebeužteko.
Būdavo, darau Raseiniuose esančioje kirpykloje klientėms manikiūrą ir, artėjant vakarui, vis dažniau žiūriu į laikrodį.
Laikas spausdavo, nes reikėdavo parlėkti namo ir skubiai pagaminti tai, kas užsakyta vestuvėms.
Taip didžiuliame strese dirbau porą metų, kol supratau, kad gana, kad reikia įsirengti atskirą kepyklą ir „legalizuotis“, – pasakojo J.Vietienė.
Desertų kepykla 2019-aisiais atsirado sodyboje netoli Raseinių, kur gyvena Jolantos šeima. Po truputį, sukaupiant uždirbamų lėšų, jos vyras perstatė – padidino ūkinį pastatą ir jį įrengė.
Anot pašnekovės, pasinaudoti kokia nors parama verslo pradžiai nepavyko. „Domėjausi ja, bet arba mano amžius buvo netinkamas, arba kitų reikalavimų nepavykdavo atitikti.
Įrengiant kepyklą nebuvo paprasta įgyvendinti ir higienos reikalavimus, bet nemažai konsultacijų suteikė Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai. Jie atvykdavo, patardavo, ką, kur ir kaip sustatyti, kiek praustuvų įrengti.
Reikėjo parengti specialų patalpų planą, net šaldytuvams turėjo būti numatyta konkreti vieta. Turint patvirtinimą, kad patalpos ir darbo sąlygos atitinka higienos normų reikalavimus, bei veiklos leidimą man pačiai daug ramiau dirbti“, – kalbėjo Jolanta.
Į gardėsių verslo nišą ji įsiterpė prieš pat pandemiją, bet net šios negandos užklupti žmonės nesiliovė valgę saldumynų. Jie šventė šeimos šventes, būrėsi į mažas kompanijas ir užsisakydavo mažus tortus.
Po pandemijos vestuvės, krikštynos ar kitos šeimos šventės vėl tapo gausios ir daugiausia gardėsių būtent joms prikepa Jolanta.
„Konditerijos verslui būdingas sezoniškumas. Liepa, kaip ir gruodis, mums, konditerininkams, – patys sunkiausi.
Tačiau man tapo lengviau, kai įvairių darbų išmokiau savo seserį. Kepykloje mudvi puikiai sutariame ir vasarą ji man talkina po keletą dienų per savaitę“, – kalbėjo Jolanta.
O kiekgi kainuoja desertai, kuriais šventėse tenka pavaišinti ne vieną dešimtį žmonių?
Anot Jolantos, tai priklauso nuo svečių skaičiaus šventėje. Apskaičiuodama kainą ji atsižvelgia ne į gaminių svorį, bet vienam žmogui tenkantį gardėsių kiekį. Tarkim, pinigų suma, tenkanti 50-iai svečių, aukštyn kyla nuo 300 eurų – galutinė užsakymo kaina priklauso nuo pasirinktų desertų.
Verslumas ir tvarumas
Jolantos „Desertų poezija“ turi savitą stilių, kaip ir pati konditerininkė – savo nuostatas.
„Kepu ir prancūziškus, ir klasikinius tortus, bet neturiu tokio, kurį vadinčiau savo mėgstamiausiu. Noriu išmokti kepti tikrą „Napoleoną“, bet koks gi jis yra tikras? Vieni sako, kad toks, kur tešlos lakštai pertepti sviestiniu kremu, kiti – kad plikytu, o tretiems priimtiniausi sutirštinto pieno pertepimai.
Taigi kol kas mano asortimente „Napoleono“ tortų nėra. Tiktai draugių paprašyta iškepu „netikrą“ „Napoleoną“, tačiau niekam tuo nesigiriu – tai tortas, kuriam pagaminti reikia daug laiko ir darbo“, – kalbėjo ji.
Paklausta, ar konkuruojant konditerijos nišoje reikia turėti ir verslumo geną, Jolanta patikino, kad svarbiausia šiuo atveju – patinkantis darbas.
„Nemanau, kad esu versli, nes tada turėčiau centas į centą apskaičiuoti savikainą, o dabar to nepadarau, – atsakė ji. – Su savo draugėmis konditerininkėmis pasikalbame ir apie tai. Pasirodo, visos bijome tikrų savikainos skaičių, nes gali paaiškėti, kad dirbame vien savo malonumui. Na, gal ne nuostolingai, bet ir ne pelningai.“
Neseniai Jolanta buvo išvykusi į mokymus Vilniuje, kuriuose restorano „Gastronomika“ desertų meistrė Jekaterina Zvonkuvienė dalinosi naujausiomis konditerijos tendencijomis.
O ji paliudijo, kad natūralumas bei tvarumas šioje srityje tampa būtinybe.
„Aš taip pat prijaučiu natūralumui. Atsisakau užsakymų, jei prašoma tortus papuošti įvairiaspalve cukraus mase, nes tai kertasi su mano nuostatomis.
Pamažu iš kepyklos dingsta ir prancūziškiems tortams formuoti skirtos silikoninės formos. Tai sintetiniai gaminiai, kurių stengiuosi kuo mažiau naudoti.
Žinau ir tai, ką žmonės kalba apie mano gaminius, – kad jie brangūs. Tačiau kainos sudėtinės dalys yra ir kokybiški produktai, ir gamybai skirtas laikas, ir investicijos į kursus.
Pavyzdžiui, jeigu kepiniams pagardinti naudoju vanilės ankštis, savikaina neišvengiamai pakyla, nes ši vanilė yra labai brangi. O vanilinis cukrus yra daug pigesnis sintetinis pakaitalas, jis neprilygsta tikrai vanilei.
Yra ir klientų, kuriems reikia kokybės. Jei gaminiu galima gardžiuotis – jei jis nesivelia burnoje, yra natūralaus skonio, tai netrunkama pajusti.“
Naujienų portalas lrytas.lt septintus metus tęsia projektą „Verslo genas 2023“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas, kurie Lietuvoje drąsiai įgyvendina savo sumanymus ir svariai prisideda prie pokyčių šalyje. Projekte dalyvaujantys jaunieji verslininkai ir kūrėjai bus vertinami 7 kategorijose. Registracija į projektą vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2023.
