Dotnuvoje žydinčių levandų iš vieno šono ir pačių įvairiausių kvepiančių įvairiausių žolynų iš kito supamame pastate pasitinka Gintarė Laucė ir Dalius Sefarinas. Jie – tėvas ir dukra, šeimos įmonės atstovai.
2015 m. šeima atidarė el. parduotuvę, ėmė rodytis mugėse. Verslas gyviau įsivažiavo nuo 2016 m. Tačiau idėja užgimė gerokai anksčiau.
Pirkinių sąrašas trumpėjo
1998 m. Dalius tapo tarptautinės kategorijos auditoriumi – įmonėse auditavo kokybės sistemas. Nemažai matė ir maisto pramonės įmonių. Kaip pasakoja D.Serafinas, po kiekvieno audito, pamačius maisto gamybos technologiją, iš pirkinių sąrašo vis išsibraukdavo produktai, kurių verčiau nevalgyti.
„Jei iš pradžių pirkinių krepšelis keturių asmenų šeimai sudarydavo apie 150 litų, išbraukus dešras, mišraines, vyniotinius liko 70 litų. Bet tas pirkinių krepšelis toks grynas grynas: jei mėsa – tik mėsa, jei daržovės – tai ne mišrainė“, – prisiminė Dalius.
Įmonė, kurioje jis dirbo, 2011 m. gavo užduotį parengti Lietuvai Sumanią specializaciją ES pinigams gauti. Anot pašnekovo, keli šimtai mokslininkų ir verslininkų mąstė, į kurias sritis reikėtų investuoti. Tarp pasirinktų buvo ir maisto prioritetai. Vienas jų – funkcionalaus maisto: Lietuva, kaip žemės ūkio kraštas, galėtų gaminti ne masinį, o funkcionalų maisto produktą. Sakant paprastai, toks maistas – kaip vaistas.
Kaip nebuvo, kaip nebuvo
„Strategija 2013 m. buvo patvirtinta. Laukėme metus, kitus, trečius – kaip nėra to funkcionalaus maisto, taip nėra. O juk natūralu, kad darbą parsineši namo – kalbėjomės šeimoje, kaip vaikus sveikiau pamaitinti.
Pradėjome dėl savęs ieškoti, kuo pakeisti tos išbrauktus produktus, bet paskui nutarėme pabandyti ir kitiems pasiūlyti. Į žmones išėjome su aronija, juoduoju serbentu, burnočiu, morka, aviete, buroku, šaltalankiu ir topinambu. Juos pirkome iš sąžiningų ūkininkų. Mes – ne pionieriai. Visi galvoja, kad reikia geresnių produktų, bet visi galvoja savaip“, – kalba D.Sarafinas.
Kai gimsta idėjos, sako Gintarė, dalyvauji renginiuose, susitikimuose, gimsta ir bendruomenė. Štai Žemės ūkio akademijoje buvo mokslininkai, kurie jau anksčiau tyrinėjo lietuviškus produktus, tik jų nekomercializavo.
„O mes atėjome iš verslo, turėjome komercializavimo idėjų. Prasidėjo bandymai. Iš pradžių – produktų džiovinimas. Bet sudžiovink burokėlį ir pamėgink jį suvalgyti! Atsiranda problema, ieškai jos sprendimų – kyla idėja daržovę sumalti, – apie pirmuosius žingsnius versle pasakojo G.Laucė. –
Kai pradėjome, buvo kalbų – kokie čia milteliai, kosmonautų maistas, niekam Lietuvoje tokių dalykų nereikia. Bet juos atranda ir mamos su alergiškais vaikais, ir auginančios tokius, kurie net neragauja daržovių, ir norintys praturtinti mitybą“.
„Bet ne miltukai mūsų galutinis tikslas. Mūsų tikslas – laiko neturinčių miestiečių maistas. Gaminame produktą, kuris praturtintų miestiečių racioną. Pavyzdžiui, iš vakaro užsimerkiate linų sėmenų, ryte supilate jas į mikserį, įdedate kriaušę ar bananą, ir įsiberiate miltelių, kurių jums reikia. Tarkime, jums trūksta geležies – įdedate juodųjų serbentų. O kad žinotume, ko organizmui reikia, nepagailėkite – pasidarykite kraujo, šlapimo tyrimus. Mašinai techninę apžiūrą juk darote“, – šypsosi Dalius.
Mango miltelius perka portugalai
Vis dėlto ne namų rinka „Urban food“ padeda išgyventi. Kaip sako Gintarė, vidaus rinka labai svarbi: čia išsibandai produktus, sulauki grįžtamojo ryšio, tačiau eksportas – vienas prioritetų, kad šeimos įmonė galėtų gyvuoti.
Tik kol kas, atvirai sako G.Laucė, į užsienį išvežami kiekiai nėra dideli. „Daugiausia aš komunikuoju, važinėju į muges ir kitus susitikimus, prisijungia ir sesuo. Tačiau aktyviau tuo ėmiau užsiimti vos prieš metus, kai abi mano dukros išėjo į darželį ir atsirado galimybė tam skirti daugiau laiko. Norėdamas surasti užsakovų, turi dalyvauti, važinėti ir ieškoti“, – kalba moteris.
Vieni pagrindinių ir pelningiausių „Urban food“ klientų – farmacijos įmonės, kurios Dotnuvoje pagamintus miltelius naudoja maisto papildams arba vitaminams.
Įmonės gaminių galima rasti Airijoje, Norvegijos klientui produkcija pagaminama pagal skandinavų nurodytą receptūrą, latviai kuria fermentinius gėrimus su „Urban food“ milteliais. Sunku patikėti, bet portugalai perka Dotnuvoje pagamintus mango miltelius. Gintarė sako, ir pati nustebo, kai sulaukė tokio užsakymo. Bet paaiškinimas paprastas: paruošti mangų, bananų miltelius – iššūkis, o prireikus tokio produkto pasirinkimas nedidelis – jo gamintojų nėra daug.
„Bet mes gaminame ne tik miltelius – ir užkandžius, ir hidrolatus, džioviname arbatas, badome priobiotinius saldainukus. Taip pat darome edukacijas, degustacijas – norime plėsti ir šią veiklą“, – vardija G.Laucė.
Namie to geriau nebandyti
Kai išgirsta nustebusių klientų replikas – esą Dotnuvoje pagaminti milteliai brangūs, verčiau patys pasigamins namie, Gintarė nepuola atkalbinėti. Esmė, sako ji, žinoti visą procesą. „Jei mėgintumėte džiovintą burokėlį malti namuose, virtuvė būtų rožinė“, – šypsosi ji.
O Dalius prideda: „Pamėginkite sumalti aliejingą, cukringą produktą. Kiek kavamalių esame sudeginę beeksperimentuodami!“
Nežinia, kur būtų pasukusi jo šeimos verslo istorija, jei ne koronaviruso pandemija. Vyras sako – ji buvo geras spyris padaryti sprendimus, kuriuos turi priimti. Vilniuje gyvenantys ir iki pandemijos sostinėje dirbę „Urban food“ įkūrėjai užsidarius pasauliui ir darbams persikėlus į nuotolį apsisprendė sutvarkyti dar Daliaus tėvų pradėtą statyti pastatą Dotnuvoje ir jame įrengti gamyklėlę. Vilniuje turėtos patalpos darėsi per ankštos – jose nebebuvo galimybės plėstis. O įsikūrę Dotnuvoje turi erdvių ne tik gamybai, bet ir edukacijoms.
Naujienų portalas lrytas.lt septintus metus tęsia projektą „Verslo genas 2023“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas, kurie Lietuvoje drąsiai įgyvendina savo sumanymus ir svariai prisideda prie pokyčių šalyje. Projekte dalyvaujantys jaunieji verslininkai ir kūrėjai bus vertinami 7 kategorijose. Registracija į projektą vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2023.
