Turbūt nereikia pasakoti, kad kaminkrėčio darbas nelengvas, bet apie kasdien tykančius pavojus susimąsto nedaugelis.
Kauno kaminkrėčiai papasakojo pačių netikėčiausių istorijų, nutikusių darbe.
Šios profesijos atstovai ne tik valo kaminus – jie gelbėja ir gyvybes.
Laisvadienių beveik nebūna
Kauno rajone, Garliavoje, gyvenantis Audrius Pažėra kaminkrėčiu dirba jau 20 metų.
„Profesija mane pasirinko, o ne aš ją. Anksčiau darydavau stogus, karkasinius namus. Kartą vieni žmonės paprašė pavalyti kaminą, kitą kartą – kiti. Dabar valau kaminus, krosnis, dedu kaminų įdėklus. Tenka dirbti ir senovinėse bažnyčiose, dvaruose“, – pasakojo A.Pažėra.
Jis mano, kad geru kaminkrėčiu kiekvienas būti nesugebėtų. Reikia įgūdžių, patirties.
„Aplink Kauną yra kaminkrėčių, bet daugelis jų – pamėgdžiotojai. Rimtų nelabai pažįstu.
Kartą skambino klientas iš Zarasų. Sakiau: „Labai toli važiuoti, reikės sugaišti visą darbo dieną. Paieškok kokias dvi savaites kito kaminkrėčio, o jei nerasi, atvažiuosiu.“ Žmogus ieškojo, bet nerado, tai nuvažiavau ir sutvarkiau. Liko patenkintas, dar pakvietė į svečius“, – prisiminė vyras.
Darbo kaminkrėčiui tikrai netrūksta.
„Dirbu tiek metų, bet neatsimenu, kada būčiau turėjęs laisvą dieną. Kai gerai dirbi, turi rekomendacijų, klientų užtenka. Jei viduje esi tvarkingas, sąžiningas, tuomet tai išspinduliuoji į išorę.
Daugiausia darbo žiemą – lipi ant stogo, o sniego iki pažastų. Bet man patinka iššūkiai. Kuo blogiau, tuo man geriau, nenoriu priprasti prie patogumų“, – šypsojosi A.Pažėra.
Močiutei padovanojo radiją
Sniegas – ne vienintelis iššūkis, su kuriuo tenka susidurti. Štai susiruošus taisyti kaminą vos neužpuolė šuo, jau nekalbant apie visada tykantį pavojų nukristi nuo aukšto stogo.
Vis dėlto A.Pažėrai dažniau tenka gelbėti ne save, o kitus. Tokių istorijų kaminkrėtys turi ne vieną.
„Darbo aš nebijau. Žiemą daugiavaikei šeimai užsikimšo kaminas. Pirmą valandą nakties važiavau į Raseinius, dirbau iki paryčių“, – prisiminė jis. Išvalius kaminą nuotykiai nesibaigė.
„Grįždami laukuose pamatėme jaunimą plonomis striukytėmis – BMW automobiliu buvo įpuolę į pusnį. Ištraukėme tuos jaunuolius. O kaip jie dėkojo!“ – geromis emocijomis dalijosi garliaviškis.
O Prienų rajone, Vėžionių kaime, teko gelbėti močiutę, jos aklą vyrą ir aklą anūkę.
„Iškrito krosnies plyta. Išgelbėjau žmones nuo mirties, nes trūko mažiausios kibirkšties ir būtų viskas sudegę“, – prisiminė A.Pažėra.
Kita močiutė gyveno taip vargingai, kad neturėjo už ką tvarkytis sugriuvusio kamino. A.Pažėra tuomet nusprendė padėti nemokamai. Dar padovanojo ir radiją.
„Močiutė gyveno viena, labai sunkiai. Neturėjo net radijo. Sutvarkėme jai kaminą, krosnį, o paskui ir radiją padovanojau. Bent jau žinias girdės. Gaila pasidarė“, – pasakojo kaminkrėtys.
Jis pabrėžė: jei gyventojai kaminus ir krosnis prižiūrėtų profilaktiškai, tokių kraupių istorijų būtų mažiau.
„Žmonės neprižiūri kaminų, nesupranta, kam to reikia. Vėliau sudegina namus ir užtrokšta dūmuose – grynai dėl nežinojimo, švietimo stokos. Kaminais rūpinasi kaip sveikata – tik tada, kai jau nieko nebeįmanoma padaryti“, – nusivylęs pašnekovas.
Svarbiau žmonės, ne pinigai
Nors kai kam toks darbas galėtų pasirodyti keliantis per daug iššūkių, A.Pažėra jų nebijo. Kaminkrėčio profesija jam teikia išties daug džiaugsmo.
„Kai pasikalbu su žmonėmis, jaučiuosi, lyg skaityčiau įdomią knygą. Patinka, kad apkeliauju Lietuvą. Iki pietų padirbu, o paskui važiuoju, susirandu kokį piliakalnį arba prie upės užmetu meškerę, pažvejoju.
Visiems sakau: aš neturiu darbo, tiesiog gyvenu darbe. Ir džiaugiuosi. Kad ir ką dirbtum, turi būti laimingas. O jei esi nelaimingas, gali apsipilti milijonais eurų, bet vis tiek būsi nelaimingas“, – mano vyras.
Tiesa, pridūrė kaminkrėtys, šis darbas – tikrai ne aukso kasyklos.
„Daug neužsidirbsi. Ir degalų kaina daug lemia, nes reikia daug važinėti. Bet pinigų man užtenka. Mano akyse nedega doleriai, man gyvenime svarbiausia ne pinigai“, – tikino A.Pažėra.
„Užlipi, o kaminas siūbuoja“
Kaminkrėčiu prieš septynerius metus ėmė dirbti ir kaunietis Sergejus Giedrovičius. Tuo metu buvo ką tik grįžęs Vokietijos ir svarstė, kuo užsiimti gimtinėje.
„Draugas Lietuvoje jau dirbo kaminkrėčiu. Pamačiau, kad galima uždirbti tiek pat, kiek užsienyje. Dar patarė tėvas, ir pradėjau. Dabar ne tik kaminus valau. Montuoju ir įdėklus, restauruoju kaminus“, – kalbėjo vyras.
S.Giedrovičiui darbe labiausiai patinka tai, kad nėra monotonijos.
„Kiekvienas kaminas skirtingas, netrūksta ir bendravimo su žmonėmis. Nesėdi vienoje vietoje – sezono metu nuvažiuoji ir 300 kilometrų per dieną“, – pasakojo kaminkrėtys.
Pasak S.Giedrovičiaus, Kaune kaminkrėčių vis daugėja.
„Kai pradėjau dirbti, buvo mažiau. Jaunimas veržiasi į šią rinką, jie neturi baimės.
Kaune ši profesija tikrai nenykstanti, gal kažkur yra kitaip.
Kol pas mus yra žiemų, tol žmonės kūrena krosnis, o kai jų nebekūrens, tada mūsų nebereikės“, – prognozavo pašnekovas.
Geras kaminkrėtys turi nebijoti ne tik aukščio.
„Turi nebijoti būti purvinas – visą laiką toks esi. Po darbo ilgai prausiuosi, darbinius drabužius skalbiu kas antrą dieną. Bet sunkiausia susitaikyti su pavojais. Prisikvėpuoju ir suodžių, nesvarbu, kad dirbu su kauke“, – teigė S.Giedrovičius.
O iššūkiai kaminkrėčio, rodos, tyko už kiekvieno kampo.
„Nesu nukritęs nuo stogo, bet būna pavojų, būna nestabilių kaminų. Užlipi ant kamino, o jis siūbuoja“, – pasakojo kaunietis.
Pavojinga ne tik kaminkrėčiams, bet ir kaminais nesirūpinantiems gyventojams.
„Kaminus reikėtų valyti kas ketvirtį. Bet žmonės valo tada, kai užsikiša. Labai mažai kas valo profilaktiškai.
Buvo toks atvejis, kai žmogus sakė, kad nevalo kamino, paskui pamačiau, kad jo namas sudegęs“, – atviravo S.Giedrovičius.
Prašo nepamiršti išvalyti dūmtraukių
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, iki vasaros pradžios šiemet dėl krosnių, židinių bei dūmtraukių įrengimo ir jų eksploatavimo reikalavimų pažeidimų bei gedimų šalyje jau kilo daugiau nei 500 gaisrų.
Ugniagesiai prašo gyventojų nepamiršti išvalyti suodžių dūmtraukiuose. Tiek suodžiai kamine, tiek susidariusios dervos bet kada gali užsidegti. Ypač svarbu kaminą valyti porą kartų per metus.
Pavojingi šių įrenginių sienelėse atsiradę įtrūkiai ir plyšiai, nes pro juos gali išlėkti kibirkštys ir sukelti gaisrą.
Ugniagesiai kviečiami gelbėti namų ir tada, kai gyventojai pamato iš kamino kylančias žiežirbas ar net ugnį. Tokiu atveju būtina uždaryti krosnies pakurų dureles ir skambinti skubiosios pagalbos tarnybų telefonu 112.
Ugniagesiai prašo gyventojų nerūkyti lovose, nepalikti be priežiūros mažamečių vaikų, prieš išvykstant iš namų nepamiršti išjungti iš elektros tinklo elektrinių, šildymo prietaisų, nepalikti perkaitintos ar besikūrenančios krosnies, patikrinti, ar išjungtos dujos.
