„Gimiau Vilniuje, augau Elektrėnuose, dirbau Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje, o pastarąjį dešimtmetį gyvenu ten, kur geriausia“, – kalbėjo Prienų rajone, Stakliškių seniūnijos Antaveršio kaime, su šeima įsikūręs 47 metų kalvis M.Breikštas.
„Poškučio kalvė“ – jo dirbtuvės, kuriose žaizdrą prireikus jis kūrena po 12 valandų per dieną ar dar ilgiau.
Jo darbo krūvis priklauso nuo užsakymų skaičiaus ir jų skubos, todėl būna dienų, kurios praeina nuo priekalo atsitraukiant tiktai trumpai užkąsti.
Mokėsi pas meistrus
M.Breikštas kalvio kūjį į rankas paėmė maždaug prieš 25 metus, tačiau gimtojoje žmonos sodyboje Antveršio kaime, kurioje apsigyveno 2014-aisiais, iki šiol nebuvo regėti koplytstulpio su paties Martyno iškalta saulute.
„Šiemet bus“, – patikino kalvis, nes būtent šią vasarą skulptorius iš Prienų Algimantas Sakalauskas išdrožė saulutei įsodinti skirtą stogastulpį.
Užtat jo šeimos namuose gausu mažųjų kalvystės darbų: prie įėjimo – žiedus išskleidusios lelijos, prie krosnies – žarstekliai ir semtuvai, palubėje – šviestuvai, lentynose – suvenyrai.
Paklaustas apie pradžių pradžią ir tai, kas jį išmokė įkaitintą metalą ant priekalo kūju paversti meno kūriniais, M.Breikštas paprastai atsako, kad jo dėdė buvo visų galų meistras.
„Jis man parodė, kaip reikia pasigaminti peilį. Manau, kad tai ir buvo mano kalvystės pradžia.
Rimčiau užsikabinau dirbdamas Kruonio hidroakumuliacinėje elektrinėje. Ten buvo kalvė, vis traukdavau į ją pažiūrėti, kaip kalviai dirba, pabandyti. Taip kalvystė ir prilipo.
Be to, gyvendami Elektrėnuose po darbų vis lėkdavome savaitgaliais pas žmonos tėvus į kaimą, o sekmadieniais – vėl atgal. Apie 2000-uosius įsirengiau ten kalvę, o kai nutarėme persikelti gyventi į kaimą, jau turėjau nemažai įgūdžių“, – pasakojo M.Breikštas.
Kalvę jis įsirengė be jokios paramos. Pradėjęs kalti smulkius gaminius jis anuomet dėjo litą prie lito ir taip įsigijo viską, ko reikia kalvystei.
„Metalas lengvai nepaklūsta. Pradėjau nuo elementarių kalvio darbų – drabužių pakabų. Vėliau mokiausi pas Lietuvos kalvių kalvį Ričardą Grekavičių, besidarbuojantį Karmėlavoje, ir tautodailininką vilnietį Juozą Stankevičių.
Iš jų perėmiau dalį žinių, o visa kita – patirtis. Užtat vieną pirmųjų savo saulučių iki šiol saugau kalvėje.
Kai ją nukaliau, ji man atrodė labai graži“, – pirmuoju rimtu gaminiu didžiavosi meistras.
Ne viskas dzūkiška
Saulutės ir kryžiai, kurie atsiduria ant koplytstulpių kapinėse, pakelėse, sodybose, – svarbiausi M.Breikšto darbai.
Kiekvienas kalvio gaminys yra skirtingas – net ir pagal tą patį eskizą neįmanoma nukalti dviejų visiškai vienodų darbų, tad kur kalvis semiasi idėjų?
„Stebiu tai, ką jau yra sukūrę senieji kalviai, mėgstu po etnografijos muziejus pavaikštinėti, pasižvalgyti, nes man įdomu, kaip buvo kuriama anksčiau ir kaip tai dabar daroma.
Perkūno strėlė, tiesūs ar banguoti spinduliai, pusmėnulis, žaltys ir kiti simboliai pateikiami skirtingai.
Dažniausiai jie siejami su senąja baltų kultūra, tereikia mokėti tuos simbolius skaityti.
Kadangi esu apsigynęs tautinio paveldo sertifikatą saulutėms ir kryžiams gaminti, žvilgsnis krypsta būtent į šiuos kūrinius. O visos kitos kūrybinės idėjos – iš gamtos“, – pasakojo tautodailininkas.
Kalvio darbų užsakovai ir buvo tie žmonės, kurie padėjo suprasti, kad Dzūkijoje nėra daug metalo kūrinių.
„Kartą Lenkijos Punsko valsčiaus seniūno pavaduotojas paprašė manęs nukalti dzūkišką saulutę.
Jis kolekcionuoja būtent tokius kalvių darbus, tačiau kokia ji dzūkiška?
Sukome kartu su žmona ratus po visą Dzūkiją ieškodami koplytstulpių, kapinaites išnaršėme.
Pasirodo, dzūkiškų saulučių mūsų krašte labai mažai. Gal dėl to, kad tai skurdus kraštas, daugiausia pas mus medinių paminklų“, – pasakojo Martynas.
Užtat Mažojoje Lietuvoje bei Žemaitijoje, kur kalvystei stiprią įtaką darė meistrai iš Vokietijos, tokių dirbinių yra ypač daug. Nemažai jų ir šiaurinėje Lietuvoje, kur juntama Latvijos kalvystės tradicijų įtaką. Tuo tarpu Dzūkijoje kalvystė buvo labiau ūkinė“, – patikino Martynas.
Kainą lemia daug kas
M.Breikštas norėtų kalvėje akmens anglimis kūrenamą žaizdrą pakeisti dujiniu, bet kol kas to daryti nesiryžta.
Akmens anglys nebrangios, o tai svarbu.
Per dieną žaizdre sudeginama jų apie 25 kilogramus, tai kainuoja apie 4 eurus.
O patys kūriniai? „Kainą lemia laikas, kurį užtrunku gamindamas. Jis priklauso nuo dirbinio sudėtingumo, dydžio ir detalių skaičiaus.
Taigi vienas darbas gali kainuoti 100 eurų, kitas – ir 1000 eurų, o jei kalama iš brangiųjų metalų, tai ir gerokai daugiau“, – paaiškino meistras.
O gal keliaudamas po Lietuvą jis atranda ir savo darbų?
„Ne kartą taip nutiko. Kadangi dažnai vykdydami užsakymus dirbame kartu su skulptoriumi A.Sakalausku, kartu su jo darbais ir manieji yra plačiai pasklidę“, – atsakė kalvis.
Į muges Martynas traukia ne itin dažnai. Jam labiausiai patinka Kaziuko mugė, kurią kaip žiūrovas pasiekia kasmet, rečiau – kaip dalyvis.
Apie konkurentus – nagingus kalvius jis kalba tik gerai.
„Visi mes bendradarbiaujame. Kiek pažįstu kalvių, visi darbo turi sočiai, net per daug. Laukiančiųjų užsakyti jų darbų eilės driekiasi kelis mėnesius ar net metus. Savo klientų taip pat prašau, kad nedelstų, kad prieš mėnesį ar du sutartume dėl užsakymo laiko“, – sakė Martynas. Dažniausiai saulučių kapavietei papuošti žmonės užsako mirusių artimųjų metinėms, tad jomis reikėtų pasirūpinti gerokai iš anksto.
„Nemėgstu dirbti „į sandėlį“, imi kūjį į rankas, kai gaunu užsakymą. Pasitaiko darbų, kurie lieka, kai ruošiuosi kalvystės parodoms ar kalvių konkursams, bet jie ilgai neužsiguli“, – užsiminė jis.
Ir dar: o ar teko jam kaustyti arklius? „Neteko, – atsakė kalvis. – Norėjau išmokti tai daryti, bet apie tokią galimybę sužinojau per vėlai. Pasirodo, Rudiškių mokykla „Sodžiaus meistrai“ išleido du kursus – paruošė devynis arklių kaustytojus.
Prašiausi ir privačiai pasimokyti pas vieną kitą kaustytoją, bet jie manęs dar nepriėmė manęs, gal per silpnas esu“, – nusijuokė.
