Triūsia visa šeima
Darbadieniai – „Divaks“ įmonėje, gaminančioje maisto pramonei skirtus vabzdžių baltymų miltelius ir tirpalus. Savaitgaliai – netoli Tauragės esančiame Alijošiškės kaime, kuriame kone kiekvieną penktadienį 32 metų J.Račkauskas užpliko raugą naminei duonai, kurią išgraibsto savaitgaliais suvažiavę pirkėjai.
„Tai iš senelių paveldėta žemė. Tėvai pasistatė joje sodybą, ir visa mūsų šeima, aš ir brolis Justinas atsikėlėme į ją gyventi 2002-aisiais“, – nedidelio ekologinio šeimos ūkio istorijos ratą pasuko J.Račkauskas.
Turėdama ganiavai žemės šeima iš pradžių augino gyvulius, bet 2015-aisiais juos pardavė ir, pasirinkusi ekologinio ūkio kryptį, ėmėsi augalininkystės.
„Tais pačiais metais ir aš gavau ūkininko pažymėjimą, tad dabar visi trys – aš, tėvas ir brolis, kartu turėdami 40 hektarų žemės, valdome „Žaliąjį ūkį“.
Pasirinkome ekologinę ūkininkavimo kryptį dėl savo asmeninių nuostatų – tvarumo, žemės tausojimo. Nedaug jos turime, o ir intensyvi žemdirbystė – ne mūsų prioritetas.
Ūkininkavimas apskritai man pačiam buvo daugiau kaip pomėgis, jis juo ir liko. Ir aš, ir brolis turime nuolatinius darbus, į kaimą atsitraukiame norėdami atsikvėpti.
Pradėję auginti ekologiškus kviečius ir avižas svarstėme, kas reikėtų imti ir gamybos. Ir anksčiau, dar augindami gyvulius, norėjome pasirūpinti tuo, kad žmonės turėtų galimybę įsigyti čia pat, kaime, užauginto maisto.
Esu maisto technologas, turiu žinių, tad pamažu pradėjome daryti tai, ką buvome sugalvoję, – įsirengėme patalpas ir, įsigiję malūną, malame kviečių grūdus, o iš miltų kepame duoną ir gaminame viso grūdo makaronus. Avižų kol kas neperdirbame, bet jau turime sumanymą, ką iš jų gaminti“, – pasakojo J.Račkauskas.
Pasak jo, austrų gamybos medinis girnų malūnas – neatsitiktinis pirkinys. Pasirodo, lėtai girnomis malami grūdai neįkaista, miltuose išlieka jų aromatas.
Jo našumo visiškai pakanka – per parą malūnu galima sumalti apie 500 kg grūdų, bet tiek net neprireikia. Mat per sezoną į įvairių frakcijų miltus sumalama apie 10 tonų ekologiškų kviečių.
Likę ekologiški grūdai parduodami jų supirkimo įmonėms, nors, anot J.Račkausko, būna metų, kai ir juos tenka parduoti už tą pačią kainą kaip ir užaugintus intensyvios žemdirbystės ūkiuose, nes maži kiekiai nesudomina supirkėjų.
Duoną kepa naktimis
Savaitgaliais „Žaliajame ūkyje“ retai kada būna tylu. Dažniausiai į sodybos kiemą suguža būriai vaikų ar suaugusiųjų į edukacijas, kurias vesdamas J.Račkauskas svečiams padeda išsikepti mielinių pyragų, bandelių, sausainių ir kitų gardėsių iš kviečių miltų.
„Per edukacijas pasakoju ir apie duonos gamybos technologijas, jos skonių įvairovę, tiems, kurie patys kepa duoną, patariu, kaip galima ją pagerinti“, – sakė ūkininkas.
Maždaug prieš ketverius metus J.Račkauskas įsigijo austrišką grūdų malūną ir įrengė makaronų gamybos cechą bei duonai ir visiems kitiems kepiniams kepti skirtas patalpas, o 2021-aisiais pradėjo rengti ir edukacijas.
„Perdirbame tik dalį to, ką patys užauginame ekologiniame ūkyje, – tai ir yra maisto kelias nuo lauko iki stalo. Žmonės, kurie negali atvažiuoti pas mus į sodybą, užsisako mūsų gaminių svetainėje „Kaimas į namus“, duona ir makaronai pasiekia ir keletą parduotuvių Šilalėje, Tauragėje, Pagramantyje“, – pasakojo Jokūbas.
Į edukacijoms skirtus mėgintuvėlius jis subėrė tai, kas auginama ir gaminama ūkyje: kviečių ir avižų grūdus, smulkius kvietinius miltus, ekstra miltus, manus su sėlenomis, sėlenas ir viso grūdo kvietinius makaronus.
J.Račkauskas taip surikiavo savo darbus, kad suskubtų ir kaime atlikti tai, kas būtina. Alijošiškes pasiekęs penktadienį pirmiausia užminko tešlą duonai.
Jos kepimo procesas trunka maždaug 10 valandų, tad krosnis tenka įkaitinti naktį, kad jose iškepta duona iki šeštadienio ryto dar suspėtų atvėsti ir subręsti. Nes apie aštuntą ryto į namų kiemą ima sukti pirkėjai.
Viskas vyksta lėtai
Tuomet, kai po edukacijų ištuštėja cecho patalpos, šeima randa laiko makaronų gamybai, nes šis procesas irgi nėra greitas. Makaronų receptūra yra pati paprasčiausia – tam tereikia tiksliai pamatuoti miltų ir vandens kiekį.
Makaronai formuojami dvigubo sraigtinio ekstruderio linijoje, suformuoti – sudedami į akytas dėžutes ir džiovinami tris paras.
„Viskas pas mus vyksta lėtai – lėtai malami grūdai, miltai neskubant sveriami rankomis, makaronai lėtai džiovinami. Tai – procesai, kurių nepaskubinsi“, – patikino J.Račkauskas.
„Žaliasis ūkis“ turi ir daugiau sumanymų, kam ir kaip panaudoti žemės ūkio produktus, pavyzdžiui, sėlenos gali būti naudinga sudedamoji muilo, sauso šampūno ar odos šveitiklio dalis.
Ruošiamasi į miltus bei kruopas perdirbti ir ekologiškas avižas.
Įrengė naują laboratoriją
„Ekologiškus kviečius ir avižas auginame laikydamiesi sėjomainos bei dirvožemiui tausoti skirtų technologijų.
Pavyzdžiui, taikome neariminę technologiją. Svarbu ir tai, kad žemė būtų įdirbta tinkamu laiku, tuomet piktžolės negauna saulės šviesios, mažiau jų sudygsta.O šiuo metu su broliu Justinu ėmėmės naujo projekto – greta maisto studijos įrengėme naują mikroorganizmų laboratoriją.
Įsigijome kamieninių ląstelių ir jas dauginame. Netrukus, sulaukę specialių talpyklų, pradėsime mikroorganizmų gamybą pramoniniu būdu – gaminsime didesnį kiekį, kad galėtume ir parduoti.
Mikroorganizmai skirti dirvožemiui pagerinti – jo struktūrai atkurti. Įterpus juos į žemę prasideda biocheminiai procesai, kurių metu dirvožemyje arba atpalaiduojamas azotas, arba jis kaupiamas“, – sakė J.Račkauskas.
Apskritai mikroorganizmai palaiko nuolatinį tam tikrai dirvožemio grupei būdingą humuso, azoto, fosforo kiekį, daro teigiamą įtaką mineralų sintezei bei jų skaidymo greičiui.
„Savo ūkio žemėje mikroorganizmus pradėjome naudoti prieš trejus metus – tam tikrus plotus nupurkšdavome bakterijų preparatais. Norėjome išbandyti juos ir sužinoti, kaip tokie biologiniai produktai veikia, kokie gamybos procesai turi būti optimizuoti, kad būtų galima paruošti kokybiškus gaminius.
Tokių stebėjimų reikėjo, nes viską savo lėšomis kūrėme patys, remdamiesi moksline literatūra. Tai mums ir mokslas, ir švietimas, ir patirtis“, – pasakojo J.Račkauskas.
Hektarui – pora litrų
Laboratorijoje procesas prasideda nuo pirminio bakterijų dauginimo iš kamieninių ląstelių. Jų štamas dedamas į paruoštą terpę, vėliau pasidauginusios ląstelės sumaišomos su maisto medžiagomis, kurių reikia tolesniam procesui.
Vienam hektarui dirvožemio reikia 2 litrų mikroorganizmų preparato. Jis, anot pašnekovo, naudingas ne tik ekologiniams ūkiams. Poreikis yra didelis, nes dirvožemio kokybė aktuali ir daržininkystės, ir gėlininkystės bei grūdininkystės sektoriams.
„Planuojame įsigyti ir specialią laboratorinę spintą, kurioje atliksime bandymus stebėdami, kokį poveikį augalų daigams turi mikroorganizmai, – kaip jie auga, kaip vystosi šaknų sistema.
Taigi sumanymų su broliu turime įvairių, gal kiek ir per daug“, – patikino J.Račkauskas.
Apnuodytas dirvožemis
„Gera dirvožemio būkle, kaip ir žmogaus sveikata, reikia rūpintis nuolat. Bet jis buvo daugybę metų alinamas siekiant didžiulio derliaus, tad dabar dirvožemio kokybei atkurti reikia nemenkų investicijų“, – sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Žemės ūkio akademijos docentas dr. Vytautas Liakas.
Dirvožemis yra išgyvenimo terpė smulkiai mikroflorai ir įvairiems mikroorganizmams, kurie yra ypač svarbūs augantiems javams, vaisiams, daržovėms. Nualintas dirvožemis tampa nieko naudingo neduodančia terpe.
„Nualintas dirvožemis – tai ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos bei daugybės pasaulio šalių problema. „Žalioji revoliucija“, žemės ūkyje kilusi praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, padarė juodą darbą.
Ja siekta tame pačiame žemės plote užauginti kuo daugiau žemės ūkio produktų, nes didėjant žmonių populiacijai didėjo ir maisto poreikis. Tai buvo chemijos klestėjimo metai. Trąšų buvo beriama be saiko tikint, kad geram derliui užauginti tereikia mineralinių maisto medžiagų ir cheminių augalų apsaugos priemonių.
Bet atėjo laikas, kai ir tręšiant, ir purškiant derlius nustojo didėti, nors selekcininkai buvo sukūrę produktyvių veislių“, – priminė V.Liakas.
Dirvožemis ne tik buvo apnuodytas, jį nualino ir intensyvus žemės dirbimas.
„Gal nebūtų buvę taip blogai, jeigu bent jau žemė būtų buvusi ariama profesionaliai, bet buvo ariama ne laiku ir nekokybiškai. Nėra rudenį tinkamų gamtos sąlygų? Tuomet apskritai nereikia arti, antraip žemė, pagrindinis darbo įrankis kaime, yra sugadinama.
Vėjas, vanduo ir šaltis sukelia eroziją – suskaido dirvožemį į smulkias daleles ir tų dulkių nebeįmanoma sulipinti“, – kalbėjo VDU docentas.
Prekyba – kaip nusikaltimas
„Negalvokite, kad jūs parduodate tik savo užaugintus grūdus, – pusvelčiui parduodate ir savo dirvožemį, nes grūduose yra sukaupta tai, ką jiems davė žemė: azotas, fosforas, kalis, organinė anglis.
Užtat kokie nors vokiečiai, sušėrę mūsų grūdus karvėms, pasigamina organinių trąšų savo laukams patręšti.
Prekyba šiaudais apskritai yra nusikaltimas dirvožemiui. Jie turi būti sugrąžinti žemei, nes tai – organinės maisto medžiagos. Specialūs mikroorganizmai, išpurkšti ant šiaudų, juos suskaido ir jie nebekliudo įdirbant žemę.
Bet kol to nebuvo daroma, dirvožemis toliau silpo, jame sumažėjo humuso, o kartu ir anglies“, – aiškino V.Liakas.
Mikroorganizmų nauda
Pastaruoju metu, kai nebeliko kur trauktis, ūkininkai suskato griebtis įvairių priemonių dirvožemiui gelbėti ir neretai pridaro klaidų.
„Jie turi daug informacijos – daugybę dėlionės detalių, iš kurių neįstengia surinkti visumos. Taip nutiko dėl to, kad greta klasikinės agronomijos, kurios moko mokslininkai, atsirado ir agronomija pagal atskirų įmonių produktų sandėlius, o ji nebūtinai atitinka augalų fiziologinius ar dirvožemio poreikius“, – kalbėjo docentas.
Vis dėlto jis įžvelgė ir teigiamų poslinkių. Vienas jų – Lietuvoje yra įsikūrusi viena didžiausių Šiaurės regione biologinių preparatų gamybos įmonių. Maždaug prieš 15 metų buvo pradėta į dirvožemį įterpti jos gaminamų mikroorganizmų.
Mikroorganizmai ir žmogaus, ir gyvūnų organizme, ir dirvožemyje atlieka pagrindinę funkciją – skaido maisto medžiagas. Tad juos naudojant galima sumažinti cheminių azoto, fosforo, kalio trąšų kiekį, mažiau reikia ir cheminių augalų apsaugos priemonių.
Bet mikroorganizmai yra tik vienas iš teigiamų veiksnių. Jie neturės poveikio, jei bus padaryta kitų klaidų, o gamta jų nemėgsta. Anot docento, reikia visos sistemos – reikia laikytis sėjomainos, reikia tausojamai įdirbti žemę, o ir pereiti nuo vieno prie kito ūkininkavimo būdo reikia palaipsniui.
„Ypač svarbu, kad iš laukų nebūtų išvežami augalų likučiai. Panaudojus juos skaidančius mikroorganizmus reikia ir kitokių – tokių, kurie atpalaiduoja iš dirvožemio organinį fosforą, kalį, anglį, tuomet mažiau reikia cheminių trąšų. Dar viena mikroorganizmų rūšis apsaugo augalus nuo ligų sukėlėjų, vadinasi, reikia mažiau fungicidų.
Tuomet, kai šių preparatų naudojama mažiau, dirvoje neišnaikinami grybeliai ir taip ima suktis tvaraus ūkininkavimo ratas.
Gerųjų pavyzdžių jau yra, kai ūkininkai, konsultuodamiesi su mokslininkais, diegia naujausias technologijas. Svarbiausia jų užduotis – išsaugoti dirvožemį: kuo mažiau jį erzinti neracionaliu žemės dirbimu, riboti tręšimą cheminėmis medžiagomis, daugiau dėmesio skirti biologinėms priemonėms“, – sakė V.Liakas.
Faktai ir skaičiai
Dirvožemis yra ypač svarbus neatsinaujinantis žemės ūkio išteklius, kuris yra maisto, pluošto gamybos ir kitų žiedinės ekonomikos išteklių pagrindas.
Dirvožemis taip pat prisideda prie biologinės įvairovės, yra ypač svarbus anglies sekvestracijai (sukaupimui) ir saugojimui, suteikia daug kitos ekosisteminės naudos, pavyzdžiui, prisideda prie vandens reguliavimo ir maistinių medžiagų apykaitos.
Siekiant apsaugoti šias gyvybiškai svarbias funkcijas ir ekosistemines paslaugas pagal bendrą ES žemės ūkio politiką remiamas tvarus dirvožemio ir žemės valdymas.
Žemės ūkio paskirties žemė sudaro apie 50 proc. ES ploto, todėl žemės ūkiui itin svarbi gera dirvožemio būklė.
Tačiau dirvožemiui ES yra iškilę nemažai pavojų, įskaitant eroziją, degradaciją ir dykumėjimą, taip pat organinių medžiagų mažėjimą ir biologinės įvairovės nykimą.
Daugelis problemų, keliančių grėsmę dirvožemio būklei, susijusios su žemės ūkio veikla ir spaudimu patenkinti didėjančią maisto produktų paklausą, pavyzdžiui, dėl intensyvaus ūkininkavimo metodų taikymo dirvožemis degraduoja ir jo būklė blogėja.
Naudojant sunkias mašinas ir taikant netinkamus žemdirbystės metodus dirvožemis tankinamas.
Vienos kultūros auginimas ir kiti žemės naudojimo bei valdymo būdai kenkia biologinei įvairovei.
Dirvožemis teršiamas cheminėmis medžiagomis – pesticidais, sunkiaisiais metalais, vaistais, plastiku ir kitomis, o kai kur žemė apskritai apleidžiama ir neprižiūrima. ˙
Naujienų portalas lrytas.lt aštuntus metus tęsia projektą „Verslo genas 2024“ ir kviečia dalyvauti jaunus verslininkus, žmones ir komandas. Registracija vyksta šiame puslapyje: Verslo genas 2024.
