Aš nebūčiau ten lankęsis, jei ne darbai. Serbija labai brangiai sumokėjo už slavišką užsispyrimą ir įsivaizdavimą, kad galės gyventi ne pagal Europos reikalavimus, o pagal savo slavišką supratimą. Matyt, dešimtmečiai pokarinio sąlyginio klestėjimo valdant švelniajam diktatoriui Josipui Brozui-Tito, kai Jugoslavija buvo lyg vidurio zona tarp sovietinės zonos ir laisvojo pasaulio, įtikino serbus, kad jie gali eiti savo keliu.
Dabar Belgradas, kažkada buvęs prabangus karališkas miestas, yra tik apsnūdęs to laikotarpio Grūto parkas: jis amžiams liko nušiurusi Rytų Europa su trupučiu Vakarų blizgesio. Jei Lietuva nebūtų pasirinkusi teisingo kelio, ji irgi būtų buvusi tokia pusiau slaviška kūdra, kurią lankytų tik atvykstantieji darbo reikalais.
1 Centrinis Belgradas
Pagrindinė Kunigaikščio Michailo gatvė, tokia kaip Laisvės alėja Kaune, čia gera pasivaikščioti ir pasidairyti. Senos reklamos, parduotuvių iškabos ir daug kur nupurkšti patriotiniai ženklai, kad „Kosovas yra Serbija“ (seniai jau nėra), ir net Vladimiro Putino portretai – po to, kai Serbija galutinai susiriejo su Vakarais, pagrindiniai draugai yra Kremliuje.
2 Viešbutis „Moskva“
Centre styrantis pyragas su dviem bokšteliais kažkada buvo prestižinis sostinės viešbutis, dabar gerokai apsilupęs ir vertas dėmesio, tačiau daugiau tinkamas egzotikos mėgėjams, nes apie prabangą likęs tik prisiminimas. Atkreipkite dėmesį į socialistinio realizmo stiliaus vitražus, vaizduojančius serbų darbininkus ir valstiečius. Dviviečiai kambariai – nuo 12 500 Serbijos dinarų (apie 359 litus).
3 Dunojus
Didžioji Rytų Europos upė Belgrade yra plati ir didinga, dalijanti miestą į dvi dalis – nuo tiltų atsiveria neblogas vaizdas. Pasivaikščiokite tiltu, paskui grįžkite į senamiestį, bent turėsite apetitą per vakarienę.
4 J.Brozo-Tito mauzoliejus
Nebijokite, čia – ne Maskva. Čia nėra marinuoto mirusio šalies lyderio, kaip kokio kaspinuočio formaline, kokius rodo Tado Ivanausko zoologijos muziejuje Kaune. Švelnusis šalies diktatorius J.Brozas-Tito valdė Jugoslaviją nuo Antrojo pasaulinio karo iki savo mirties 1980-aisiais. Jį žmonės nuoširdžiai mėgo, juo labiau kad jis sugebėjo kažkokiu būdu laikyti kartu skirtingas buvusios Jugoslavijos tautas. Vos jam mirus tos tautos pradėjo rietis, o paskui užkūrė vieną baisiausių Europoje XX amžiaus konfliktų, kurio pasekmės juntamos iki šiol. Mauzoliejuje yra didžiulė dovanų kolekcija, kurias prezidentas surinko per gyvenimą, taip pat jo karo uniformos ir panašūs dalykėliai.
