Šie žmonės vadinami močikais. Jie gyveno šiaurinėje Peru pakrantėje tarp 100-ųjų ir 800-ųjų mūsų eros metų.
Čia, giliai po tamsiais kalnais, kurie kažkada buvo didingos piramidės, glūdi Valdovo Sipano, karo vado ir dvasinio močikų lyderio, kapavietė.
Pačiame centre, išpuoštas prabangiausiais rūbais, guli pats Valdovas Sipanas.
Keletas kitų žmonių kūnų buvo palaidoti aplink jį – tai globėjai, kurie privalėjo jį saugoti. Kapavietėje rasti net 8 žmonių palaikai.
Vieno vadinamųjų „globėjų“ kojos buvo nukirstos. Ši žiauri civilizacija žinoma dėl savo kraujo troškimo.
Močikams žmonių aukojimas buvo neatsiejama jų religijos dalis. Taip pat ši tauta garsėjo kaip puikūs auksakaliai ir metalo apdirbėjai.
Sipano kape rasta įspūdinga brangenybių kolekcija, manoma, pagaminta tarp pirmo ir trečio mūsų eros amžiaus. Brangakmeniai, dabar eksponuojami kape, tėra reprodukcijos, originalai dėl saugumo perkelti į netoliese esantį miestą.
Lobius dabar galima pamatyti Lambajekės miesto muziejuje.
Močikų menas atrodo gana grėsmingas, tačiau tuo pat metu gražus ir nepaprastai įdomus. Pagrindinės temos, atsispindinčios mene – mirtis ir vaisingumas.
Mūsų stebuklas yra šis vėrinys. Jis iš Valdovo Sipano kapo, ir manoma, jog yra maždaug 2000 metų senumo.
Vėrinys vaizduoja dievą vorą, vadinamą „Begalviu“. Jis turėjo daugybę galių ir buvo laikomas gydymo dievu. Buvo manoma, jog jo voratinklis išgydo žaizdas ir sustabdo kraujavimą.
Taip pat jis buvo ir aukojimo dievas. Tikima, jog galvoje sutelktos visos žmogaus galios, taigi galvos nukirsdinimas priešui buvo įprastas dalykas.
Aukos prieš nukirsdinimą būdavo surišamos voratinklį primenančiomis virvėmis, taigi voratinklis vėrinyje simbolizuoja aukojimą.
Vorai įprastai išgeria savo aukų kūno skysčius, taigi močikai, imdami pavyzdį iš gamtos, kurią matė aplink, gerdavo savo aukų kraują.
