Gruzijos sostinė labai apsitvarkė, palyginti su tuo, kas ten buvo anksčiau, tačiau tebėra apsileidusi ir nušiurusi – maždaug kaip mažiausiai sutvarkyti Druskininkų kampai. Nieko nuostabaus: čia daugiausia įtakos kultūrai turėjo Rusijos imperija, ir šalis buvo didžiosios kaimynės atostogų ir tremties teritorija, kur žmonės iš Sankt Peterburgo ir Maskvos ieškodavo ramybės ir antrosios gyvenimo prasmės, kaip šiandien lietuviai ieško Tibete ir Labanore.
1. Sovietinis palikimas
Kad ir kaip pasuksi, Tbilisis yra sovietinis miestas, kur dar daug rusiškų užrašų, o vietos žmonių labiausiai mėgstama užsienio kalba – rusų. Jaunimo, kalbančio angliškai, yra, bet šalis yra gana uždara visam kitam užsieniui, ir tai jaučiama kiekviename žingsnyje. Gruzinai – labai atspari emigracijai tauta: net kai žlugus Sovietų Sąjungai šalyje buvo itin sunkios ekonominės sąlygos, iš jos išvyko labai mažai žmonių. Sako, kaip tigrai retai dauginasi nelaisvėje, taip ir gruzinai labai prastai ištveria už savo žemės ribų.
2. Senamiestis
Tbilisis neturi tobulo, išlaižyto, daugybės bažnyčių ir elegantiškų aikščių nusagstyto senamiesčio, kokį matome Italijoje arba Vilniuje: tai greičiau tik labai apsilupusios mieguistos gatvės, kuriose gražiausias dalykas yra nesibaigiantys balkonai – šimtai balkonų. Gruzinams jie labai svarbūs: kai daug šilumos ir saulės, balkonas tampa ta vieta, kurioje susijungia patalpa su lauko erdve. Balkonai dažniausiai įstiklinti, tačiau ne taip, kaip tuose baisiuose lietuviškuose daugiabučiuose, kur per žiemą laikomi dviračiai, uogienės ir kompotai. Gruzijoje balkonas yra didžiausia kuklaus namo puošmena.
3. Turgus
Paprašykite, kad į jį nuvestų vietos bičiuliai. Labiausiai pribloškia žolių kvapas – būtent aromatingos Kaukazo žolės yra tai, kas paverčia gruzinų patiekalus, išvežtus už šalies ribų, blankiais savo pačių atspindžiais, lyg kopijomis, kurios yra lyg juodas-baltas vaizdas prieš spalvotą. Žolių labai toli neprivežiosi, o užaugintos Šiaurės Europos šiltnamiuose jos visai ne tokios kaip Kaukaze. Gruziniškas vynas, nors ir Lietuvoje šiltai prisimenamas iš sovietinių laikų, yra dažniausiai prastas, primityviai pagamintas produktas iš blogai prižiūrimų vynuogynų, kurio pigumas yra didžiausias jo privalumas. Sovietų Sąjungoje jis buvo laikomas puikiu, nes tikrai buvo geresnis nei spirituoti vaisių ir uogų „šamurliakai“, menkai tinkami žmogui. Tačiau šiais laikais gruzinų vynas, palyginti su civilizuoto pasaulio produkcija, yra geriausiu atveju kuklus.
4. Lietuviška kepykla (T.Eristavio gatvė 1)
Kai pirmą sykį pamačiau Tbilisyje sunkvežimį, ant kurio angliškai buvo parašyta „Lietuviška kepykla“, negalėjau patikėti savo akimis ir jį nufotografavau. Vadinasi, ne tik gruzinai lietuviams siūlo savo skanius kepinius: kulinarinės dalybos veikia abiem kryptimis. Nors, žinoma, lietuviai daugiau atsineša iš gruzinų virtuvės nei atvirkščiai – Lietuvoje gruzinų patiekalai žinomi ir vertinami, o Gruzijoje dar praeis laiko, kol bus atidaryti pirmieji dvidešimt lietuviško maisto restoranų, siūlančių didžkukulius, „Kunigaikščių“ picas ir kibinus su šokoladu.
