Kenijoje ne tiek daug kontrastų, kaip PAR. Nėra tiek akivaizdaus ir akis badančios skurdo ir turto priešpriešos ir to itin sustiprinto saugumo. O gal jau ta mano akis po vizito PAR buvo pratusi prie „Kalashnikov“ automatais ginkluotų apsaugos darbuotojų prie kiekvieno viešbučio, parduotuvės ar verslo centro…
Nepaisant to draugiškumo ir šypsenų, mzungu (baltieji svahili kalba) neturėtų pamiršti saugumo klausimo ir keliauti tik patikimais taksi. Kiek juoko sukėlėme su kolega, pirkdami vietinę SIM kortelę ir paklausę, ar taksi rasime prie oro uosto. Pasirodo reikia naudotis tik sertifikuotomis kompanijomis, įsikūrusiomis oro uoste. Nesileidusi į detales pardavėja patarė: „dėl saugumo“. Mes nesiginčijome.
Nairobio transportas pasitinka transporto chaosu. Milijonai automobilių, motociklų (kuriais važiuojama dažnai ir keturiese, žinoma, be šalmų) ir keisčiausių transporto priemonių juda priklausomai nuo apsukrumo ir signalo garsumo. Kelių eismo taisyklės gal ir egzistuoja kokia rekomendacine forma, bet tikrai nėra taikomos gatvėse.
Iš tiesų tai Nairobis labai modernus miestas, kuriame daug žalumos, medžių, parkų ir Afrikos standartais yra gan tvarkingas. Vienas privalomų aplankyti objektų mieste yra Kenyatos konferencijų centras. Tai toks aukštas cilindro formos pastatas, ant kurio stogo galima užsikelti liftu. Nuo jo stogo atsiveria viso miesto ir apylinkių panorama ir tikrasis grožis. Tas vaizdas tikrai niekaip nesiderina su įsivaizduojama Afrika, kurioje tik chaosas, skurdas ir žemaaukštės statybos namukai.
Prie pat šio centro sekmadienį vyksta masajų turgus. Čia privaloma skirti kelias valandas laiko, labai daug kantrybės ir įsigyti suvenyrų. O pardavėjai išdidūs ir gali nesutikti parduoti patikusios prekės už kainą, kuri mums atrodo sąžininga, o jie užsispyrę tvirtins, kad tai žemiau savikainos. Puikus pavyzdys kaip nusipirkus paveikslą ant baobabo žievės už penkis dolerius, kitas prekeivis už tiek nepardavė, trečias šiaip taip sutiko, o ketvirtas prašė 120 dolerių už tokį patį suvenyrą.
Vis dėlto visokiausių ryškiaspalvių aksesuarų, ištysusių žmogystų skulptūrėlių ir tipinių masajų paveikslų įsigyti tikrai verta. O smagiausias mano pirkinys buvo jau išeinant iš turgaus: turėjau likusius du šimtus šilingų (apie pora eurų) ir norėjau dar įsigyti kario skulptūrėlę (vieną tų ilgakojų karoliukais padabintu afrikietiškų skulptūrėlių). Vienas paskutiniųjų prekeivių primygtinai siūlė bent pažiūrėti prekes, nes „pažiūrėti juk nieko nekainuoja“. Ištiesiau turimus pinigus ir pasakiau, kad daugiau nieko neturiu, bet noriu vieno suvenyro. Manęs paklausė ar tikrai nerasčiau dar kokių monetų. Šių kišenėse dar radau keletą. O tuomet gavau nepamirštamą klausimą: na ar tikrai neturi nieko daugiau, kaip pavyzdžiui kramtomos gumos..? Pastarosios dar pusę pakelio iš Lietuvos turėjau rankinėje. Taip nusipirkau norimą suvenyrą: už paskutinius 230 Kenijos šilingų ir pusę pakelio „Dirol“. Ten iš tiesų verta vežtis kokių smulkių suvenyrų ir bandyti apsikeisti su vietiniais į norimus suvenyrus. Bent jau smagi atrakcija garantuota.
Nairobyje turistai dažniausiai neužsibūna ir vyksa į Masai Mara nacionalinį parką, kuriame stebi laukinius gyvūnus, gyvena su masajų gentimis ir grožisi laukine gamta. Verslo kelionės dažnai nesuteikia tiek laiko tolimoms kelionėms, bet puikioji Kenija turi alternatyvą: Nairobio nacionalinis parkas, kuris yra įsikūręs vos keli kilometrai nuo miesto.
Tai buvo beprotiškai smagus pasivažinėjimas mini autobusiuku, su pakeliamu stogu, duobėtais raudono Afrikos žvyro keliais. Vairuotojas lėkdamas duobėtu keliu kvatodamas pasakojo, kad čia mes patiriame tikrą „african experience“. Šiame parke matėme pusryčiaujantį liūtą, kuris susimedžiojo nuo kaimenės atsiskyrusį zebrą, kelią pastojo iš lėto vaikštinėjančios žirafos, iš krūmų mus stebėjo didžiuliai buivolai, dar sutikom įvairių raguočių, kurių pavadinimų tikrai nežinau, zebrų, paukščių, visko neišvardysi. Ir visos šios laukinės gamtos horizonte matosi Nairobio dangoraižių panorama.
Ekskursiją pratęsėme našlaičių drambliukų rezervate. Mažyliai iki trijų metų čia auginami po to, kai praranda tėvus dėl natūralių priežasčių, ar, kaip deja dažniausiai nutinka, dėl brutalios dramblių medžioklės. Nepaisant didelių pastangų visoje Afrikoje apsaugoti dramblius ir raganosius, šių gyvūnų medžioklė dėl jų ragų yra didelė industrija. Tokie mažyliai drambliukai likę be tėvų žūtų gamtoje, todėl yra auginami iki savarankiško amžiaus ir paleidžiami į laisvę, kai yra pasiruošę.
Maži drambliai yra labai juokingi padarėliai, su nepatogiai atrodančiomis kojomis, šiurkščia retais šereliais apaugusia oda ir tokie vaikiškai pašėlę, mėgstantys taškytis vandeniu, skabyti lapus nuo medžių šakų ir galinėtis tarpusavyje. Kai toks vos trijų metų mažylis nematydamas atatupstas žengia tavęs link supranti, kad atsidūrus tokio gyvūno kelyje dėl jo svorio pranašumo visuomet būsi tas, kuris užleis kelią.
Na ir dar viena vieta, kurią rekomenduoja aplankyti turistams šiame mieste yra „Carnivore“ restoranas. Jame esantis grilis yra milžiniškas žiedas, kuriame keliais lygiais kepama įvairiausia mėsa. Prie stalo nešama įvairiausia mėsa ant iešmų ir pageidaujant jos yra atpjaunama į lėkštę. Žodžiu, toks braziliškus papročius adaptavęs afrikietiškas restoranas. Įspūdingiausia pietų dalimi tapo stručių kotletukai ir krokodilo šašlykas. Tikras mėsėdžių rojus, kurį visi rekomenduoja aplankyti.
Kenija yra šalis, į kurią tikrai grįšiu atostogų į safarį, stebėti laukinių žvėrių ir susipažinti su masajais, o gal ir į Mombasą, kur gražiausi paplūdimiai, tik šiuo metu nerekomenduojama vykti dėl neramių kaimynų ir terorizmo grėsmės. Vis dėlto mzungu traukia dėmesį juodaodžių šalyje, todėl išlikti budriam dera visuomet, kad ir kokios šiltos vietinių šypsenos, ir nepaisant visų vietinių tvirtinimo, kad jų šalis yra hakuna matata.
