Vakare vyrai, sumanę apsikirpti, rado kažką panašaus į kirpyklą. Vaikinas klientui skuto barzdą. Kai Vilius Navickas, buvęs Vilniaus meras, paklausė, ar apkirps ir jį su draugu, tas linktelėjo galvą.
Kirpėjas-barzdaskutys, nuskutęs barzdą, plaukus nuo kliento veido nuvalė dantų šepetėliu. Po to baltais miltais, matyt, pudra, papudravo ir kitu šepetėliu viską nubraukė. Dirbo taip, kad negalėjome sulaikyti juoko.
Baigęs skusti jau mūsų vyrų paklausė, kaip kirpti. Jie kainininke bakstelėjo pirštu į vienintelį suprantamą žodį – „Normal“. Sigitas Kviklys dar pridūrė patrumpinti 1 centimetru, o kirpėjas paėmė elektrinį skustuvą ir paliko tik 1 centimetro ilgio ežiuką. Kraštus dar paskuto ir tuo pačiu dantų šepetėliu nubraukė nuskustus plaukus.
Tas pat ir Viliui – baigęs kirpti papudravo ir apvaliu šepetėliu nuvalė likusius plaukus. O išlydėdamas kirpėjas-barzdaskutys įspėjo toliau į miestą neiti, nes gali blogai baigtis.
„Grįžkite“, – sakė jis mums laužyta anglų kalba ir dar visa povyza tai parodė. Taip ir padarėme. Grįžome į viešbutį ir jame vakarojome niekur nekišdami nosies.
Apžiūrėti miesto susiruošėme kitą dieną šviesiu metu. Pirmiausia užsukome į sporto prekių parduotuvę – reikėjo guminių batų, kad vandenyje neprasidurtume kojų, kepuraičių nuo saulės ir kitų smulkmenų plaukiant jachta į Kartacheną.
Prie durų sustabdė apsaugininkas ir liepė palikti kuprines. Kai Sigitas su prekėmis priėjo prie kasos ir padavė 100 JAV dolerių (90,7 euro), jo paprašė dokumentų. Sigitas neturėjo, tad gerai, kad Vilius buvo pasiėmęs asmens tapatybės kortelę.
Bet to dar neužteko – pradėjo pildyti kažkokius popierius ir labai įdėmiai tikrino banknotą. Tik tuomet atidavė prekes, o išeinant vėl patikrino maišelį.
Visur buvo tas pat – prie kiekvienos parduotuvės daugybė ginkluotų apsaugininkų. Jie vis sustabdydavo ir tikrindavo tai kuprinę, tai dokumentus – kaip karo lauke.
Vis dėlto vakare nusprendėme išeiti į centrą, o ten vietos žmonės, kaip toje pasakoje, įspėjo: „Eisite į priekį – apiplėš, suksite į dešinę – duos per galvą, suksite į kairę – papjaus, geriau grįžkite į viešbutį.“
Plaukdami jachta iš Panamos į Kolumbiją savo nuotykius Kolono mieste papasakojome kapitonui.
„Oooo, taip“, – atsakė jis, tada nusijuokė ir paaiškino, kodėl šis miestas dabar toks apleistas.
Pasirodo, Panamos prezidentas, norėdamas sostinę Panamą padaryti gražiu ir saugiu miestu, visus nusikaltėlius ir kitokias padugnes savotiškai ištrėmė į nuošalų Koloną. Taigi šis miestas virto getu, kuriame iš tikrųjų tapo nesaugu. Todėl visi objektai saugomi iki dantų ginkluotų apsaugininkų ir policijos.
Kolonijinių laikų gražūs pastatai virto neprižiūrimais vaiduokliais, o šiukšlynai auga dėl asocialių žmonių gyvenimo būdo. Tai tarsi iš normalios visuomenės dingęs Panamos miestas. Gerai dar, kad kai vyrus kirpo, nepapjovė, o vaikštant gatvėmis – neapiplėšė.
Tarp kito Panamos miesto Portobelo, iš kurio išplaukėme, ir Kartachenos Kolumbijoje – maždaug 300 jūrmylių (apie 600 kilometrų).
Iš Panamos į Kolumbiją nėra sausumos kelio, nors nutiesti kelis šimtus kilometrų šiais laikais abiem šalims būtų vieni niekai.
Tačiau JAV, Panamos ir Kolumbijos vyriausybės mano, kad keliai atidarytų ir kelius narkotikų kontrabandai, todėl artimiausius dešimtmečius susisiekimo sausuma nebus.
Tokie keltai, kokius mes įsivaizduojame, taip pat neplaukioja, todėl turėjome tris galimybes, kaip iš Panamos nukakti į Kolumbiją.
Galėjome pakrauti motociklus į konteinerį, o patys skristi lėktuvu. Taip pat siųsti motociklus lėktuvu ir patys juo skristi. Mes pasirinkome trečiąjį variantą plaukti jūrine jachta, kuri paprastai gabena iki 4 motociklų ir 15–20 keleivių.
„Wildcard“ neatrodė pirmos jaunystės, bet buvo tvirta metalinė jachta, pilna elektronikos, modernios navigacijos, su galingu varikliu. Kapitonas didžiuodamasis sakė, kad iš Panamos į Kolumbiją ir atgal plaukioja jau penkmetį visais metų laikais.
Youyou (gal Juju) – taip prisistatė egzotiškos išvaizdos jachtos kapitonas. Jis tikino, kad kažkada Lenkijoje, Varšuvoje, buvo didelės kompanijos vadovas, bet prieš 10 metų išplaukė jachta aplink pasaulį ir prieš penketą metų tapo „Wildcard“ kapitonu.
Bet pirmiausia atplaukė motorinė valtelė ir 8 vyrai, garsiai šūkaudami, įkėlė motociklą, liepė vairuotojui atsisėsti ant jo, dar patys sušoko šalia, ir laivelis, siūbuodamas lyg šapas, plaukė jachtos link.
„Vaizdas, aišku, nepakartojamas. Laivelis siūbavo ir, atrodė, tuoj apsivers, sėdėjau ant motociklo ir balansavau kaip akrobatas ant lyno. Žinojau, kad saugos diržų nėra, tad jei kas nutiks, visi priburbuliuosime“, – jau vėliau prisiminė Vilius.
O vyrukai atrodo užtikrintai, juokavo ir ratu siuntė savadarbę suktinukę, aiškiai kažkokios žolės prikimštą, nes kol plaukė, linksmėjo tiesiog akyse.
Po kelių valandų keturi mūsų motociklai jau buvo jachtos denyje, pritvirtinti ir pasirengę kelionei.
Mes ir dar 12 keleivių vakarėjant išplaukėme. Soti vakarienė, patiekta jachtoje, buvo lemtinga klaida.
Plaukėme visą naktį. Kajutėse – ne mažiau kaip 40 laipsnių karščio, o bangos supo. Laukė bemiegė naktis, nes beveik visi sirgo jūros liga, kartais net eilė būdavo prie jachtos borto.
Rytą atrodė, kad visi susirinkome iš akmenų skaldyklos, kurioje dirbome su į nugarą įremtu šautuvu kokias tris dienas be poilsio. Net fantazijos trūksta tai naktelei aprašyti.
O po pragaro nakties jachtos kapitonas išmetė inkarą, išjungė variklį, supimas baigėsi, ir prašvitus pamatėme smaragdinį vandenį, aplink išsimėčiusias nuostabias palmių nusėtas salas su geltono smėlio laukiniais paplūdimiais.
Dieną – apie 38 laipsnius karščio, vanduo – 32 laipsniai. Saulė, palmės, kokosai, plaukiojimas prie rifo, maudynės kada nori ir kiek nori – šis rojus po truputį ištrynė nakties košmarą.
Plaukti iš Panamos į Kolumbiją – nepigus malonumas. Už motociklo su vairuotoju plukdymą – 1220 JAV dolerių (per 1116 eurų), už keleivį – dar 570 dolerių (521,5 euro).
Kad pateisintų kainą, jachtos savininkas penkių dienų kelionę paįvairino sustodamas San Blaso salose, kurios primena Maldyvus. Tik Maldyvai išblizginti, o čia visur prišiukšlinta. San Blaso salos? Tai salynas Atlanto vandenyne, Karibų jūroje, į rytus nuo Panamos kanalo. San Blasą sudaro 378 salos, iš jų tik 49 apgyvendintos. Gyventojų daugumą sudaro kunų genties indėnai.
Salose gyvena apie 30 tūkstančių gyventojų. Salyno centras – Kunos sala, kurioje mes ir apsilankėme. Pagrindinė vietos žmonių veikla – suvenyrų ir kokosų pardavinėjimas turistams. 10–15 JAV dolerių (9–13 eurų) už suvenyrą, po 1 dolerį (0,91 euro) už kokosą ar galimybę nusifotografuoti.
Kunų šeimos galva yra moteris – jos žodis lemiamas. Vyrai žvejoja, gaudo langustus. Šeimų ūkiai – labai vargani, trobelės – iš bambukų ir palmių lapų.
Geriamasis vanduo – tik iš dangaus, patenkantis į filtrą atstojančiu skuduru uždengtą statinę. Elektra – tik iš generatorių ir labai taupoma, tad labai paklausios žvakės.
Geriausią įspūdį paliko mokykla, nes prie jos įrengta betoninė aikštelė su dviem krepšinio stovais – tai atrodė brangiausias salos statinys.
Panamos valdžia kunų bendruomenei jokios pagalbos neteikia. „Mes nepriklausomi“, – išdidžiai sakė vienas jų bosų. Šeimos pagal eilę persikelia į salą, prie kurios sustoja daugiau turistų.
Surinktus pinigus jos atiduoda bendruomenei.
Jei šeimoje yra mokyklinio amžiaus vaikų, jai parenkama sala arčiau mokyklos.
Kunos saloje yra bendruomenės susirinkimų bambukinis namas, panašus į lietuviško kaimo tvartą, ir vienas nedidukas restoranėlis.
Jachtoje maisto mums buvo patiekiama keturis kartus per dieną, o vaisių – papajų, bananų, pasiflorų, ananasų, kokosų ir visokių kitokių, kurių net pavadinimų nežinai, gali valgyti kada nori ir kiek nori.
Laive turėjome ir ledo dėžęšaldiklį, į kurį visi dėjo tai, ką pasiėmė, – daugiausia romą, alų ir vyną. Kapitonas tą dėžę praminė „Happy box“ – laimės dėže, ir ji visą laiką buvo labai populiari tiek laive, tiek sustojus salose.
Reikėtų pripažinti, kad mes šių atsargų pasiėmėme labai saikingai. Mūsų bendrakeleiviai iš Naujosios Zelandijos, Kanados, Vokietijos, Australijos, Škotijos buvo gerokai jaunesni, tad ir atsargų pasiėmė gerokai daugiau – juk parduotuvėse nebus penkias dienas.
Visus labiausiai linksmino škotas – jis maukė viską iš eilės ir niekaip nenulūžo.
Naktimis visi stengdavosi užsiimti vietą ir miegoti ant denio, kur virš galvos – žvaigždės. Lyg kokiame romantiškame filme.
Bet netrukus po rojaus žemėje vėl teko grįžti į pragarą – tęsėme kelione Kartachenos link.
Turėjome plaukti naktį ir visą kitą dieną. Naktį kapitonas neleido likti ant denio, matyt, baimindamasis, kad kurio nors nenuplautų bangos.
Suvarė visus į kajutes, o čia – lyg suomiškoje pirtyje. Pamiegojome kokias 3 valandas ir vos prašvitus visi lyg kulkos nulėkėme ant denio. Dar buvo likusios 16 valandų plaukimo, o vakarop jau pamatėme Kartachenos šviesas. Žemės ir civilizacijos vaizdas stebuklingai nudžiugino.
Vėl – motociklų plukdymas valtelėmis. Šįkart vaizdas dar siaubingesnis, nes valtelės mažesnės. Po kelių valandų, kai mūsų motociklai ir daiktai jau buvo Pietų Amerikos žemyne, mes ne tik pasijutome laimingi, bet ir, matyt, buvome dar labiau pražilę.
Kelionė jachta iš Panamos į Kolumbiją – iš tiesų ekstremalus nuotykis. Visi vienu balsu sutarėme, kad pakartoti tokio žygio nebenorėtume. Bet tapome, ko gero, pirmaisiais lietuviais, jachta persikėlusiais iš Panamos į Kolumbiją kartu su motociklais.
